Kai išgirdau Gytenį Umbrasą kuriant „Meilės krantus“ prie Vilniaus Žaliojo tilto, pagalvojau, jog, ko gero, nepažįstu kito menininko, kuris būtų ir toks „viešas“, ir toks intymus. Jo kūriniai-akcijos visiškai nedeklaratyvūs, nors dažnai taikomi viešajai erdvei, - nes, atrodo, yra išgirsti nebe intelekto, aistrų, pasaulėžiūros srity, o gilioj asmeniškoj tyloj ir įžengia į viešąją erdvę atsargiai, įsiklausydami, be jokios agresijos. Labai aiškiai prisimenu įspūdį, kurį išgyvenau, prieš gerą dešimtmetį užklupusi jo freskas Sereikiškių parko medžio drevėse: žvilgsnis visai atsitiktinai užkliuvo, pirmą kartą gerai nė nesustojęs – išorinis pasaulis pernelyg garsus, kad išgirstum tokį romų spalvų ir linijų intarpą. „Įsliuogęs į medžio tylą“ – jau praėjus šmėstelėjo mintis. Keista, bet tas pat ir su „Čiulbančiu kryžiumi“ Žvėryne – didžiulis 7, 5 m. aukščio statinys, o neužgriūva savo deklaracijom. Pagalvok tiktai, vien pati idėja ko verta – pračiulbinti kančios ženklą... Nuo to kryžiaus ir pradedame savo pokalbį.

Gyteni, ar nemanote, kad šiek tiek rizikavote, statydamas tą „Čiulbantį kryžių“? Pastatyti viena, o jei paukščiai nesulėks? Miręs, žiojėjantis neapgyvendintom angom kryžius – labai liūdnas įvaizdis...

Iš tikrųjų tai reiktų padidinti skylutes inkiluose. Gyvena ten nykštukiniai paukščiai, sakė pažįstami, pats nemačiau. Žinau, kad buvo apsigyvenusios širšės... Visokių gyvūnų pasaulyje pilna...

Nieko keisto, kad Pranciškus prisijaukino širšes - piktus Dievo kūrinėlius. Juk ten jis kryžiaus freskose pavaizduotas?

Taip. Apatinėje „Čiulbančio kryžiaus“ dalyje yra keturios tinkuotos freskos, kaip kad būdavo koplytėlės kaimuose. Kristaus kojos – Pranciškaus kojos, Kristaus galva – Pranciškaus galva, Kristaus rankos – Pranciškaus rankos. Tai tarsi fragmentai iš apsireiškimo Pranciškui. Apskritai toji konstrukcija turi bent keletą semantinių klodų.

Ar tai jau – užbaigtas reikalas, ar dar prie jo grįšit?

Sumanymas yra daryti kryžius paukščių migracijos keliu į Pietus – arba Asyžiaus, arba Jeruzalės link padaryti paukščių taką. Bet tai susiję su dideliais pinigais - surinkti lėšų tokiam dideliam projektui nėra lengva. Bet atsiveriant Europos perspektyvoms, gal lengviau bus tai padaryti. Turiu vilties.

Koks Jūsų santykis su kūrinio tema – kultūrinis ar sietinas ir su religine patirtimi?

Žinot, man būtų labai sunku atskirti kultūrą nuo religijos šituo lygmeniu. Menininkas kurdamas turi matyti prasmę, tikėti jo reikalingumu. Man pačiam religinė tema yra svarbi, todėl santykis negali būti tik kultūrinis. Štai padariau akmenėlį Katedros aikštėje su užrašu „Stebuklas“ - stojasi ant jo žmonės, kartais, sako, išsipildo jų norai... Ir aš pats kartais ant jo atsistoju, ir man kartais geriau pasidaro ant dūšios...

Tai jau tikrai atpažįstamas šitas siekis jūsų meninėse akcijose – kad „ant dūšios būtų geriau“. Ir freskos medžių drevėse turėjo tokį tikslą?

Apie 1990 m. kūriau tas miniatiūrines freskas. Jose yra stiprus mitologijos ir ekologijos ryšys. Ekologija – nes freskos sudėtis buvo kalkės ir smėlis. Pavasarį obelys kalkėmis tepamos nuo vikšrų, tinkuojamos drevės, jas dezinfekuojant. O kita dalis - mitologinė, religinė tradicija, kai rūpintojėliais ir smūtkeliais būdavo puošiami medžiai. Kai jau padariau tas freskas, man papasakojo tokią istoriją: vienas diedukas pjovė miške malkas, ir parsivežęs namo rado medžio viduje rūpintojėlį ar nukryžiuotąjį... Po to susapnavo sapną, kuriame tas smūtkelis prašė, kad nuneštų jį, iš kur paėmęs. Tai žmogelis padarė koplytėlę toje vietoje, kur rado skulptūrėlę, ir įdėjo ją. Kažkas labai panašaus, ar ne? Jungiant mitologiją ir ekologiją, kartais gimsta naujas, netikėtas kūrinys.

Gal kas Jus pažadino tokiai raiškai? Esate pats savo pasekėjas, ar kieno kito?

Esu linkęs mokytis iš daug ko. Dailės akademijoje daug išmokau iš A. Kmieliausko, prof. K. Morkūno, G. Karaliaus ir kitų. Prieš tai dailės mokykloje mokiausi pas V. Pečiukonį – atrodo, iki šiol jis gyvena svetima pavarde. Atsiskyrėlis, daro darbus, kurių niekur neeksponuoja. Šiuo metu augina balandžius – tik dar piešti jų neišmokė, gryniausias vienuolis... Jis man padarė labai didelę įtaką. Bet ne jis vienas. Padarė visi, kas ką nors sukūrė – nuo uolų tapybos, Leonardo, iki Brankusi, o iš tikrųjų – pats Dievulis...

Kokia vis dėlto buvo pirmoji Jūsų meninė akcija? Kaip „įlipote“ į miesto erdvę?

Dar sovietiniais laikais rengdavau visokius „nepeningus“, tai prasidėjo apie 1978–uosius. Darydavau tokius teatralizuotus „šokus“ – žinoma, tai buvo susiję su mano amžiumi ir ieškojimais. Dažnai mus dėl to areštuodavo, veždavo į miliciją, - už tai, kas dabar tampa Šiuolaikinio meno centro konjunktūra, tuo metu buvo mokama beprotnamio, areštų kaina, nes buvo traktuojama kaip asocialus elgesys, viešosios tvarkos ardymas. Galėjai būti pagydytas visam gyvenimui arba pavirsti daržove. Tai tokia buvo tos viešos erdvės kaina. O toliau, baigus Dailės akademiją apie 1988–1989 m., pradėjau miniatiūrines freskas medžių drevėse, skraidančią tapybą ant aitvarų... Tiktai vėliau sužinojau, beje, kad po metų ar kelerių Paryžiuje įvyko meninių aitvarų festivalis... O aš tai dariau tiesiog tam, kad keisčiau eksponavimo kontekstą – nuo sienų, interjero perėjau į kitas erdves, ieškodamas santykio su tradicija ir taip pat – naujo žvilgsnio į ją.

Vis dėlto įdomu, kodėl pasirinkote būtent akcijas. Nesėdėjote savo kambarėlyje, it koks kenčiantis genijus – juk tokia poza tuo metu buvo gerokai madinga.

Gal tai yra saviraiškos dalykai. Nors greičiau ne tiek saviraiškos, kiek pokalbio su miestu, su erdve. Kai dariau tas freskas Sereikiškių parke, išvaikščiojau visą sodą, ieškodamas tinkamų medžių. Stebi ir matai: vienas medis pasviręs į priekį, kitas pasitraukęs į šoną, trečias – atgal... Medžių laikas sulėtintas, visi judesiai tarsi šokyje. Jie pasidalija erdvę, ir vis dėlto visas sodas yra susietas. Atsiranda vientisumo jausmas.

Paskui teko dėlioti Vilnelės dugne akmenėlius. Kadangi šios upės srovė žema, tai sukrovus akmenisatsiranda slenkstis. Iš to slenksčio bandžiau suformuoti piešinius. Mąsčiau – jei iš jūros putos gimė Afroditė, tai kodėl iš Vilnelės putos negali gimti Vilnelė? Tvarkiau Vilnelės dugną, galvojau: lygiai taip po ją braidžiojo šv. Kristoforas... Paskui pranciškonai prisidėjo prie valymo darbų, tai su tokia kompanija buvo labai smagu.

mano supratimu, angliškas žodis action reiškia eiga. Pridėjus prie lietuviško atitikmens priešdėlį „ap“, konjunktūriškas ir šiuolaikiškas žanro apibūdinimas virsta archaišku ir pamatiniu „apeiga“...

Bet tai, apie ką Jūs kalbate, norėtųsi vadinti net ne menu, o kūrybos žaidimu, improvizacija ar dar kuo...

Menas užsimena, kelia klausimą, užuominą, nebūtinai duoda atsakymą. Jis provokuoja. Net lietuviško žodžio etimologijoje tai atsispindi. Rusiškai – iskustvo: iskušenije, iskustvennyj – dirbtinumas, angliška ir lotyniška šaknis nurodo į meistrystę, kuri gali virsti ir žongliravimu, ir akrobatika, net šiek tiek magija. Bet kiekviena kalba pirmiausia žymi darbą, kuris, pasiekęs tam tikrą lygį, tampa menu, aukštesne kokybe...

Man iš tiesų įdomiausia rasti dialogą su aplinka, su žmogaus siela ir tais, kuriems ji rūpi. Manau, kad tai, ką nori pasakyti, ką esi prinokinęs pasakyti, tiesiog sklando ore, tai reikia tik „pagauti“. Kaip tam J. Basanavičiaus užrašytame padavime apie ežerą. Skrenda debesis, o žmonės šaukia įvairius vardus. Kai pataiko – debesis nukrenta ir tampa ežeru... Darau prielaidą, kad panašiai buvo ir su mūsų nepriklausomybe – ji buvo išsirgta, iškentėta, daug amžių aukos buvo dedamos. Tas laisvės debesis telkėsi, telkėsi, kol pagaliau ėmė ir „materializavosi“. Dėkui Stabat Mater. Jei tai būtų daryta per prievartą, vargu ar būtų įvykę. Dievui ačiū, kad nusileido tokia realybė.

Taigi įvardijimas, įžodinimas, „įvaizdinimas“ yra tarsi prielaida tam, kas jau yra, tik vis dar neatpažinta. Visi mes taip gyvename, o kur čia yra menas, kur jau – nebe menas, nesvarbu.

Bet ne taip lengva šiandien išlikti klausančiu?

Anksčiau buvo promaskvietiška konjunktūra, bet dabar irgi tų konjunktūrų pilna. Jeigu neatitinki kokio nors klano reikalavimų, esi sunkiai auklėjamas ar panašiai, nedalyvauji, pavyzdžiui, „tūsovkėse“, tada jau kaip ir nebesvarbu, ką kalbi, tada svarbu, kas kalba...

Tai taip ir išliksite sunkiai auklėjamas?

Tai jau nepataisomai.

Tokiam asmeniškam kalbėjimui įtvirtinti, ko gero, reikia nemažos pastangos? Kaip „įveikiate“ tą racionalų pasaulį, visas iš jo kylančias aplinkybes?

Kartais būna, kad projektas buksuoja, iš įvairiausių institucijų gauni tonas atsirašinėjimų. Manau, daugeliu atvejų šiame darbe neapsieinama be Apvaizdos. Nes normaliais keliais einant viskas sminga, kliūva, klimpsta, o žiūrėk, vis viena įvyksta. Ir neturėtų, regis, įvykti, o įvyksta.

Kartais tenka paaukoti kažką arba pulti į neviltį, ilgai laukus... Pavyzdžiui, ledo skulptūras Katedros aikštėje sugalvojau aš, pakviečiau Dailininkų sąjungos narius dalyvauti, surašiau sąlygas, atrinkau dalį, pinigus organizavo „Mia“ reklamos agentūra, sąmata buvo tokia, kaip kad Vilniaus miestas 2000 m. skyrė visam Kalėdų šventimui, bet kai jie atsirado, tada reklamos agentūra pamiršo, ką buvome sutarę. Bet vis viena smagu, kad šis renginys įvyko, džiaugsmo žmonėms būta. Tiesą sakant, kitą kartą ne taip ir svarbu – autorius tu, ar ne, svarbiau, kad vis dėlto įvyksta, kad idėja įsikūnija. Kitą kartą nieko neuždirbi arba net prarandi – parduodi, pavyzdžiui, dirbtuves, - bet darbas padarytas.

Svarbią vietą Jūsų darbuose užima meilės tema...

Na, man yra tekę ją išgyventi. Tai mane pakeitė. Iš to išgyvenimo sugalvojau alegoriją. Ji gimė 1991 m., kai buvo išleistas sausas įstatymas - dariau obuolių vyną, ir man tada pasirodė, kad jaunas vynas kaip jaunas vyras – blaškosi, ieško išeities ir dažniausiai – destruktyviai. Ir jei vienoj vietoj bandysi jį spausi, kitoj sprogs, jei per anksti įpilsi į statinę, susprogdins ją, viskas virs actu... Kvailystės ir blaškymaisi, ieškojimai, turi turėti kryptį – žarnelę, - gal aukštąją mokyklą, gal – vienuolyną, kad tas jaunas žmogus nevirstų actu. Kai jau išsibėgioja ir išsilaksto tas vynas- vyras, galima pilti į statinę. Jau drumzlės nusėda, praskaidrėja, jau ima skirti meilę, tradiciją. O pabaiga šios istorijos tokia, kad tik gerai išsivaikščiojusio vyno išgėrus gali suprasti, jog jaunas ir senas yra tas pat, kad tradicija ir destrukcija jame jungiasi, tik skirtingam laiko etape. Tai čia beveik tostas...

Kad suvokčiau tą jungtį tarp tradicijos ir destrukcijos, kurią gyvenime vis pamirštu, man padėjo įsimylėjimas ir - meilė. Tolstojus atsižadėjo savo jaunystės klaidų, išeidamas į dykumą bandė paneigti savo jaunystę, o aš manau, kad trūkumai ir privalumai yra visuma, gal po Dievulio veidu.

Na, va, iš tų jūsų akcijų susidariau įspūdį, jog meilė Jums yra ne priemonė kažką suvokti, o pagrindų pagrindas...

Jinai tiesiog mane pakeitė. Anksčiau buvau labai tikslingas, paskui pamačiau, kad bėgdamas laisvės vardan – pinigai, socialinis statusas, kūryba, realizacija, - kartais dideliais žingsniais trypi laimę. Meilė leido man prisiliesti prie šių dalykų. Moters pasaulis yra laimė, vyro – laisvė, o meilė – tai visuma.

Tai ant ko laikosi pasaulis?

Man atrodo, kad su ta laime yra taip, kaip šioj istorijoj: guli „bomžas“ po medžiu, kojom mosikuoja, eina verslininkas ir sako: „Ko čia tinginiauji, eik dirbti...“ Tas klausia: „O ką uždirbsi?“ - „Eurą“. - „O ką aš su juo darysiu?“ - „Dirbsi toliau, uždirbsi du. Paskui milijoną“. - „O toliau?“ - „O toliau galėsi gulėti po obelimi ir mosikuoti kojomis“. - “Tai kad aš tą dabar ir darau“... Tai vis keliai į laimę. Juk būna, kad turtingas jaučiasi nelaimingas, o kalėjime sėdintis ir ką nors įsimylėjęs - ir labai laimingas... O mano „šventoji trejybė“, ant kurios laikosi pasaulis, yra „laisvė, laimė, likimas“. Bet šiaip - gyvenimas nebūtinai visada yra vienareikšmis, nors reikia palikti vietos ir stabiliems dalykams. Tiems, kurių nematome. Kurie laike.

Kas tie užtikrinti ir stabilūs dalykai?

Tradicija, šeima, tęstinumas, - jis gal svarbiausias. O kartais ateina žodis, kuris išlieka ilgiau negu akmuo ar geležis...

Kalbėjosi Elvyra Kučinskaitė