S. Venckaus (ELTA) nuotr.

Pasibaigę dveji rinkimai taip ir neatnešė ilgai laukto atokvėpio ir palengvėjimo. Tiesa, daugelis šalies piliečių nuoširdžiai džiaugėsi po antrojo Prezidento rinkimų turo, ir juos galima suprasti. Lietuva išvengė dar vienos gėdos pasaulio akyse. Reikia tikėtis, kad bent jau kuriam laikui šalies įvaizdis ir autoritetas tarptautinėje arenoje nebebus žlugdomi. Ir vis dėlto ilgai džiaugtis niekaip neišeina. Rinkimai nepaneigė minties, kad šalyje prasidėjo vadinamųjų tradicinių partijų daugelį metų vykdytos nomenklatūrinės politikos agonija. Priešingai, tokia išvada po jų skamba dar įtikinamiau.

Rinkimuose į Europos Parlamentą populistinė ir prorusiška Darbo partija viena susišlavė beveik tiek pat vietų, kiek jų kartu gavo visos minėtos partijos. Taigi belieka tik spėlioti, kieno – Lietuvos ar svetimos valstybės – interesais Europos Sąjungos institucijose pirmiausia rūpinsis naujojo “gelbėtojo” p. Viktoro Uspaskicho skubiai suburtas jo parankinių sambūris. Tačiau ši problema tik ledkalnio viršūnė.

Kur kas daugiau nerimo negu visos populistų pergalės kelia pačių tradicinėmis vadinamų partijų elgesys per rinkimus ir po jų. Ir vėlgi pirmiausia tenka kalbėti apie dešiniąsias – konservatorių ir liberalų – partijas. Konservatorių vadovybė taip ir liko kurčia ne tik Kito pasirinkimo dalyvių, bet ir dorų pačios partijos narių reikalavimui, kad kandidatas į Prezidentus Petras Auštrevičius viešai ir principingai atsiribotų nuo “darbiečių” ir jų lyderio paramos. Rinkimų išvakarėse užsimezgusi konservatorių ir Darbo partijos sąjunga nebuvo nutraukta. Jos rezultatai apgailėtini. Ši avantiūra sukėlė sumaištį partijos gretose ir tik per stebuklą nesibaigė Kazimiros Prunskienės pergale Prezidento rinkimuose. Deja, kaip jau seniai tapo įprasta, konservatorių vadovai nelinkę pripažinti savo klaidų. Jie mieliau linkę kalbėti apie didžiulius P. Auštrevičiaus “laimėjimus” per rinkimus – jo gautus dvidešimt procentų balsų, - tačiau uoliai vengia svarstyti klausimą, kiek tų balsų gauta iš V. Uspaskicho malonės.

Dar labiau stebina tai, kaip konservatorių vadovai įvertino tik ką pasibaigusių rinkimų į Europos Parlamentą rezultatus. Prabilta apie kažkokią neva pasiektą “pažangą”, palyginti su ankstesniais rinkimais. Matyt, ir šiuo atveju viskas priklauso nuo vertinimo kriterijų. Jeigu svarbiausias vertinimo kriterijus yra tik skaičius partijos funkcionierių, turinčių vilties gauti šiltą Seimo nario kėdę per artėjančius rinkimus, toks optimistiškas vertinimas tampa gana suprantamas. Tačiau jeigu būtų vertinama mąstant ne apie asmeninius, o valstybės interesus ir prisimenami per šiuos rinkimus liberalų prarasti balsai, turėtų būti akivaizdu, jog dabar kaip niekad sustiprėjo populistinių ir antivalstybinių politinių jėgų pozicijos. Jau tapo akivaizdu, kad jeigu niekas nepasikeis, šios jėgos būsimajame Seime turės milžinišką, gal net leidžiančią lengvai keisti Konstituciją, daugumą.

Kad ir kaip nemalonu tai pripažinti, ne Valdas Adamkus yra ir tikrasis Prezidento rinkimų laimėtojas. Jais tapo V. Uspaskichas ir K. Prunskienė. Pirmasis pasiekė ir psichologinę, ir politinę pergalę. Jis privertė kaip vergiškus prašytojus jam nusilenkti abu į antrąjį Prezidento rinkimų turą išėjusius kandidatus. Meistriškai iš anksto surežisuotas Darbo partijos “pasitarimas” būtinai turėjo baigtis tariamu jo dalyvių balsų pasiskirstymu “po lygiai”, nes kitaip būtų buvę neįmanoma taip smarkiai pažeminti abiejų prašytojų ir visai Lietuvai dar iki Seimo rinkimų priminti, kas tikrasis šalies šeimininkas. Politinė p. V. Uspaskicho pergalė taip pat nekelia abejonių. Iš pat pradžių leisdami jam remti P. Auštrevičių, konservatoriai kartu su liberalais, V. Adamkumi ir K. Prunskiene įteikė šiam Lietuvos nepriklausomybę ir demokratiją griaunančiam demagogui ir populistui didžiausią dovaną, kokią tik galima įsivaizduoti esamomis sąlygomis – pavertė jį tariamai solidžiu ir respektabiliu šalies politinio gyvenimo dalyviu.

Ne mažesni ir K. Prunskienės laimėjimai. Daugelį metų buvusi Lietuvos politikos pakraščiuose, ji per Prezidento rinkimus smarkiai sustiprino savo padėtį ir dabar turi visas galimybes tapti neformalia arba net formalia sustiprėjusios savosios partijos ir apsilpusių kitų dviejų partijų – kaip tik bepradedančių žvalgytis naujo vedlio “socialdemokratų” ir tokį vedlį tik ką praradusių liberaldemokratų – bloko lydere. Šios politikės svajonės apie šalies premjerės postą po Seimo rinkimų bent jau kol kas neatrodo utopiškos.

Mėginant mąstyti strategiškai, rinkimų rezultatai reiškia tai, kad nuo šiol Lietuvos valstybingumo ir demokratijos pamatai bus ardomi iš dviejų pusių. Tai darys tiek K. Prunskienės vedama “kairė”, tiek p. V. Uspaskicho skubiai formuojama - parama “dešiniajam” P. Auštrevičiui neabejotinai yra šio vyksmo grandis ir kartu išties toliaregiškas žingsnis – “naujoji dešinė”.

Sunku pasakyti, ką tokioje situacijoje galės ir svarbiausia norės daryti išrinktasis Prezidentas. Kol kas aišku tik tiek, kad Prezidento institucija toliau kompromituojama. Skaitytojams belieka priminti, kad didžiausia kliūtis Kitam pasirinkimui paremti p. V. Adamkaus kandidatūrą Prezidento rinkimuose buvo jo pernelyg glaudūs ryšiai su Vilniaus mero vadovaujama liberalcentristų partija. Toks atsargumas, atrodo, buvo ir yra pateisinamas. Jokiu būdu neneigiant nekaltumo prezumpcijos, vis dėlto reikia pažymėti, kad be jos egzistuoja ir tai, kas vadinama moraliniais politinės veiklos standartais. Po pastarųjų dienų įvykių tapo akivaizdu, jog liberalcentristams tokie standartai nežinomi ir svetimi. Užuot, kaip ir dera civilizuotiems politikams, laikinai sustabdę savo įgaliojimus, kol baigsis specialiųjų tarnybų pradėti jų veiklos tyrimai, šios partijos vadovai dangsto savo egoizmą ir bailumą ciniškomis pasakėlėmis apie “Vytauto Didžiojo” strategiją. Panašu, kad ši partija apsivalyti taip pat nepajėgi. Tiesą sakant, dėl išryškėjusio milžiniško atotrūkio tarp uoliai reklamuojamo šios partijos “modernumo” ir “pažangumo” ir realių, kokiai nors atsilikusiai “trečiojo pasaulio” valstybei gal ir tinkančių, vadovybės veiksmų, liberalcentristai turėtų atsisakyti pretenzijų vadintis vakarietiška partija. O gal net apskritai partija, nes eiliniai jos nariai greičiau primena statistus, aptarnaujančius privačią politikos verslo įmonę UAB “A. Zuokas ir Co”. Tačiau šis, atrodytų, keistas ir nevakarietiškas elgesys visai netrikdo išrinktojo Prezidento – jo surengtoje pirmoje po rinkimų spaudos konferencijoje svarbiausias kalbėtojas buvo būtent savigarbą ir visuomenės pasitikėjimą vis labiau prarandantis liberalcentristų lyderis.

Tačiau net ir tai tėra smulkmena, palyginti su tik ką atsiskleidusiais V. Adamkaus politiniais planais. Pasirodo, jis jau nemato kliūčių po Seimo rinkimų skirti būsimuoju Lietuvos premjeru ir V. Uspakichą, jeigu tokia būsianti “tautos valia”. Apie tai, kad šis kandidatas būtų tik Rusijos statytinis ir jos tikslų įgyvendintojas mūsų šalyje Prezidentas nemato reikalo net užsiminti. Tai norom nenorom verčia manyti, kad Prezidento ir jo svarbiausio rėmėjo Artūro Zuoko lakstymai pas Kėdainių magnatą turėjo kur kas rimtesnių padarinių, negu viešai pripažįstama. Belieka spėlioti, kokio dydžio yra prisiimti įsipareigojimai, kurių buvimas vargu ar dar gali kelti kokių nors abejonių.

Apskritai vertinant praūžusius dvejus rinkimus tenka pasakyti, kad svarbiausias jų politinis turinys buvo toli gražu ne atstovų į Europos Parlamentą ir šalies Prezidento pasirinkimas. Tikrasis šių savaičių bei mėnesių politinio gyvenimo turinys – naujojo šeimininko įvedimas į padorią politinę draugiją ir rengimasis galutinei išdavystei. Išrinktojo Prezidento žodžiai apie “tautos valią” skamba išties grėsmingai. Jų prasmė maždaug tokia: siekdamas žūtbūt atsikovoti Prezidento krėslą, jis kartu su ne mažiau trokštančiais tęsti asmeniškus politinius versliukus susikompromitavusiais tradicinių – pirmiausia dešiniųjų – partijų lyderiais darbuojasi, kad tauta iš anksto apsiprastų ir susitaikytų su mintimi, kad Kėdainių oligarchas yra ne toks jau blogas vaikinas. Maža to, norima mums įteigti, jog jis ne tik nėra blogas, bet ir stačiai savas. Matyt, toks tikėjimas ir turi būti ta “tautos valia”, apie kurią išdrįso prabilti Prezidentas. Ar tikrai tai mūsų valia? Į šį klausimą netrukus turėsime atsakyti mes patys, vis dar laisvos Lietuvos piliečiai.

„Baltijos kelias“