Paprašyta parašyti apie „populiariąją poilsio kultūrą” susimąsčiau apie savo vasaros patirtis. Esu iš tų, kurie šaltąjį metų sezoną prazulinę sostinės grindinius, saulei pasirodžius, bet kuria kaina siekia ištrūkti iš „suužsienėjusio” Vilniaus. Turbūt atstovauju statistinių lietuvių, neturinčių pakankamai išteklių tolimesnėms kelionėms, sluoksniui. Tad savo atostogų erdvę tenka planuoti Lietuvoje. Sakau tai be ypatingo liūdesio, nes, manau, kad ir mūsų šalyje galima rasti „rojaus kampelių”... Man toks kampelis yra Kuršių nerija.

Turbūt jau iš pavadinimo supratote, kad rašysiu ne apie nuostabų kopų gamtovaizdį. Žodis „kultūra”, tapęs pirminiu mano apmąstymų impulsu, yra, jeigu tikėsime Tarptautinių žodžių žodynu, „socialinė sistema, garantuojanti materialinių ir dvasinių vertybių kūrimą, panaudojimą ir perteikimą”. Taigi savo proto taikiklį nukreipsiu į pajūryje poilsiaujančius žmones, kurie ir atskleidžia tai, ką vadiname „kultūra”. Bent jau kai kurios jos tendencijos.

Suprantama, kad paplūdimys nėra intelektualinių diskusijų vieta, čia mes tikrąja to žodžio prasme patenkame į kultūrinę praxis, kurios pagrindinis dalyvis yra kūnas. Psichologai, filosofai, antropologai jau seniai sutaria, jog mūsų kūnas yra „priemonė simboliniam pasirodymui, išorinės formos suteikimas asmens tapatumo naratyvams” (85). Apranga, manieros, elgimosi būdai – visa tai tarnauja kaip savotiškas kodas, išreiškiantis asmens santykį su visuomenėje priimtomis normomis. Juk sakome kartais sutikę visas jo padėčiai konvencijas atitinkantį žmogų – „standartą”... vadybininko, bankininko, sekretorės... Kai „uniformuotas” būna ne vien kūnas, bet visos jo raiškos, net mąstymo būdas. Tai vadinama „susitapatinimu su savo socialiniu vaidmeniu”.

Tačiau paplūdimyje, kur uniformos lyg ir nusimetamos, kur žmonės važiuoja išsivaduoti iš jiems primestų ar pasirinktų „socialinių vaidmenų”, kokį kultūrinį tyrimą čia galima atlikti? Juk turbūt bedarbis deginsis panašiai kaip ir galingas verslininkas, na gal tik pirmasis nenaudos arba naudos ne tokį brangų kremą nuo saulės... Net ir čia nebūkim tokie tikri. Kaip sakė mano draugė, kurį laiką gyvenusi Prancūzijoje ir Indijoje, prancūzai ir Kalkutoje prancūzai... Taigi paanalizuokime „kūnų pateikimo” tendencijas Baltijos paplūdimiuose.

Paplūdimių skirstymas į bendruosius, vyrų ir moterų pas mus turi senas tradicijas. Kiek naujesni yra nudistų ir neįgaliųjų pliažai. Pirmieji anksčiau egzistuodavo „neformaliai”, t.y. nebūdavo jokių skiriamųjų lentelių, bet žmonės sutartinai žinodavo, kur galima nuogiems išsimaudyti ar pasideginti, o dabar jau kuris laikas šios teritorijos nužymėtos ženklu „N“, suprask – nudistų. Neįgaliųjų paplūdimiai, mano manymu, yra apskritai gan keistas išskyrimas, gerai atspindintis mūsų visuomenės požiūrį į kitokius žmones. Žinoma, ačiū Dievui, kad, nors ir nukištos, egzistuoja vietos, kur galima nuvažiuoti vežimėliu, bet, kita vertus, kodėl gi nuvažiavimų neįrengus visur? Ar bijoma, kad negaliųjų kūnai trikdys sveikųjų poilsį? O gal tiesiog, kaip būdinga Lietuvoje, pinigų biudžete nerasta? Kitaip tariant - noro.

Užsukime trumpam į bendrąjį pliažą. Tai yra vieta, numatyta vyrams ir moterims, išpažįstantiems tradicinį požiūrį į kūno pateikimą viešose vietose. Kitais žodžiais sakant – reikalaujama pridengti savo lytiškumą. Lietuvai europėjant, „pridengimo” supratimas darosi vis labiau sąlygiškesnis. Toplessness – nepridengtos krūtinės – mada, nors ir pamažu, bet skverbiasi ir į lietuviškuosius paplūdimius. Vis daugiau merginų išdrįsta degintis be liemenėlių. Ar čia iškyla kokia etinė problema?

Viena vertus, žmogus lyg ir turi teisę laisvai elgtis su savo kūnu. Kita vertus, jei ta laisvė žeidžia kitus?... Atsiranda dilema. Paklausinėjau pažįstamų vaikinų apie jų požiūrį. Praktiškai nė vienas nebuvo prieš tai, kad mergina (beje, ne jų) taip elgtųsi, bet visi pripažino, kad seksualiai juos tai veikia. Moterims irgi ne visoms malonu, kai jų lyties atstovės šitokiu būdu pritraukia jas lydinčių vyrų dėmesį. Reikia konstatuoti - vis dėlto lietuviai išlieka konservatyvūs... Beje, internetiniame forume šia tema dažnai buvo išsakoma nuomonė: jei nori apsinuoginti, eik į nudistų paplūdimį, kam čia tas „dvilypumas”.

Nudizmas Lietuvoje darosi vis populiaresnis, tačiau jis, kaip ir dažnas „madingas” reiškinys, pas mus yra ne visai grynas. Kitaip tariant, apsinuoginančių žmonių lyg ir daugėja, bet turint omenyje, kad tikrasis nudizmas yra ištisa pasaulėžiūros sistema, tikrai abejotina, ar visi tie teritorijoje N tysantys nuogaliai iš tiesų jaučiasi „natūralia gamtos dalimi”... Kartą lydėjau į „natūralumą” linkusią savo mamą į nudistų paplūdimį – galiu duoti galvą nukirsti, kad bent trečdalis ten buvusių vyrukų turėjo anaiptol negryną, jei nepasakyčiau daugiau, žvilgsnį... Susikroviau daiktus ir sprukau iš ten, supratusi, kad nusimesti rūbus ir nusimesti viduje slypinčias normas – tai du visiškai skirtingi dalykai...

Tiesos dėlei reikia pasakyti, kad į nudistų paplūdimius neretai eina ir jaunos šeimos su vaikais, norinčios tiesiog kartu nevaržomai pailsėti. Jos galbūt ir atstovauja tam „sveikajam” nudizmui. Užsienyje egzistuoja ištisi nudistų miestai, poilsiavietės, kur buriasi tokią pasaulėžiūrą išpažįstantys žmonės. Tačiau taisyklės ten be galo griežtos – vargu ar koks kitų motyvų turintis pilietis sugebėtų prasmukti į šį pasaulį nepastebėtas.

Beje, reiktų paminėti ir dar vieną specifinę nudizmo formą – kai pora ar nedidelė draugų kompanija tiesiog randa nuošalesnę vietą, kur jie jaučiasi pakankamai saugūs nuo pašalinių žvilgsnių. Šitoks „atsiskyrėliškas” nudizmas (nors tokį elgesį kažin ar galima šitaip vadinti) yra gan plačiai paplitęs.

Taigi kokia ta mūsų „populiarioji” paplūdimio kultūra? Akivaizdu, kad ji pamažu keičiasi, liberalėja (išskyrus neįgaliųjų integravimo klausimą...). Kūno pateikimas, viena vertus, yra tapęs rafinuotesnis (itin atviri maudymosi kostiumai, krūtinės atidengimas...), kita vertus, žmonės, ypač jaunimas, yra labiau linkę eksperimentuoti, išbandyti visus kūno pateikimo būdus. Neretai tai būna suvokiama kaip „iššūkis” sau ir kitiems, kaip sekimas „naujausiomis mados tendencijomis”. Gerai tai ar blogai – galėtų atsakyti psichologai. Ir turbūt nebūtų vieno, universalaus atsakymo. Mūsų santykis su savo kūnu yra pernelyg asmeniškas, liečiantis giluminius mūsų psichikos klodus. Tai, kas vienam atrodo natūralu – kitą gali sužeisti. Nes jo istorija yra kitokia. Vertybės – kad ir kokios jos būtų – gali būti tik laisvai pasirenkamos, o ne primetamos. Manau, kad pagarbos kitam Lietuvos paplūdimių kultūroje yra stokojama. Kita vertus, gyvenimas - apskritai chaotiškas dalykas. Ypač vasarą.

Bernardinai.lt