Žymus choreografas Maurice‘as Bejart‘as prieš dvejus metus sukūrė šokio spektaklį, skirtą Motinai Teresei iš Kalkutos. Prancūzijoje leidžiamo krikščioniško mėnraščio „Panorama“ žurnalistas Bertrand’as Révillon‘as kalbino šį menininką, nenuilstamai ieškantį dvasingumo. Siūlome šį pokalbį ir mūsų skaitytojams.

Kaip kilo mintis sukurti Motinai Teresei iš Kalkutos skirtą spektaklį?

Sunku paaiškinti, kaip gimsta naujas spektaklis. Kiekvieną kartą tai – atskiras nuotykis. Asmeniškai nebuvau susitikęs su Motina Terese, bet jau daugelį metų ši moteris mane žavi.

Spektaklis apie Motiną Teresę, bet jos „nematysime“…

Nenorėčiau, kad šokėja „vaidintų“ Motiną Teresę, būtų apsirengusi baltą sarį su žydrais apvadėliais. Man svarbiau rodyti numanomus dalykus. Spektaklyje moteris moko vaikus šokti. Ji šokiu perteikia Motinos Teresės mintis, darbus. Vietomis šokėja priartėja prie tikrovės, pavyzdžiui, dalija ryžius alkstantiesiems. Tačiau žiūrovas gali spektaklyje atpažinti arba ne garsiąją seserį iš Kalkutos.

Kuo Motina Teresė Jus paveikė?

Būtų galima daug ką pasakyti! Mane jaudina jos tikras krikščioniškumas ir atvirumas visoms religijoms. Pirmasis jos tekstas, skaitomas spektaklio pradžioje, patvirtina tokį nuostabų dalyką: „Reikia siekti, kad musulmonas būtų geras musulmonas, indas – geras indas, o krikščionis – geras krikščionis…“ Mane jaudina tai, kad ši, visiškai su krikščioniškąja tradicija suaugusi, ištikima savo Bažnyčios mokymui moteris turi širdies ir dvasios laisvę kitų religijų, kultūrų atžvilgiu, kurios taip pat veda Dievo link…

Visas Motinos Teresės gyvenimas, veikla įkvėpti jos tikėjimo Dievu. Jūs pats esate įkvėptasis menininkas.

Vengiu šio žodžio. Žinoma, kiekvieno veiksmo – religinio, humanitarinio ar meninio – pradžia yra įkvėpimas. Bet jo neužtenka. Dar būtinas mąstymas ir darbas. Savo karjerą sukūriau kasdieniu 10 minučių apmąstymu ir 10 valandų darbu prie atramos…

Ar kurdamas spektaklį apie Motiną Teresę, geriau ją pažinote?

Taip. Aš perskaičiau beveik viską, ką parašė ji ir apie ją. Bet tik kurdamas šį spektaklį iš esmės pradėjau ją pažinti, tarsi iš vidaus suvokti visą jos kelią. Manau, jog žmogaus esmė yra viena. Mes visi dalijamės tos pačios tiesos esme. Motina Teresė yra paprasčiausiai labiau „peršviečiama“ šia tiesa. Choreografo, kaip kiekvieno kūrėjo, uždavinys – pabandyti prie jos priartėti.

Ar tai dvasinis veiksmas?

Taip, žinoma.

Ar visuomet Jums buvo artimas dvasinis ieškojimas?

Esu Marselio Šventosios Širdies katalikų pensionato auklėtinis. Jame atsidūriau ketverių metų, o išėjau baigęs mokyklą. Taigi smarkiai „maudžiausi“ krikščioniškoje kultūroje, kuri „pamaitino“ mano pirmuosius žingsnius į egzistencijos pažinimą. Mano tėvas, filosofas Gastonas Bergeras, labai domėjosi dvasiniais klausimais. Jis buvo puikus Rytų žinovas, mokėjo kinų kalbą. Taigi turėjau dvigubą įtaką: klasikinės katalikybės, įgytos mokykloje (į Mišias eidavau beveik kasdien ir jose netgi patarnaudavau), ir mano tėvo atverto lango į įvairias Rytų religijas. Anksti sužinojau, jog yra daug kelių, vedančių į Dievą.

Mama, deja, neturėjo galimybės Jus auklėti.

Mama mirė, kai man buvo septyneri. Ją mažai teprisimenu.

Gili žaizda vaikui. Ar kūryba buvo Jums paguodos kelias?

Man teko kurti savo gyvenimą tuštumoje. Kelis mėnesius blogai miegojau. Tėvas turėjo miegoti su manimi vienoje lovoje, kad paguostų. Palengva mama įėjo į mano vaizduotės karaliją, iš dalies tapo vienu iš šventųjų atvaizdų, kabančių ant koledžo sienų.

Sakote, kad šiandien ji šoka kartu su Jumis.

Sukūriau apie ją baletą „Spragtukas“, kuris prieš keletą metų buvo rodomas Paryžiuje. Atradau jos nuotraukas, darytas dar prieš man gimstant. Ji tapo mano asmeninės mitologijos panteono veikėja. Prisimenu mamą taip, kaip apie ją pasakojo mano šeimos nariai. Būdamas vaikas, daug kentėjau, bet buvau laimingas. Mano tėvas vedė antrą kartą ir man pasisekė gyventi su nuostabia pamote, kuri man daug padėjo.

Jūs skelbiate, kad šokis vienu metu yra populiarus ir sakralus menas.

Savo kilme šokis yra sakralus menas. Indijoje šokio kilmė – sakrali, Kinijoje – taip pat, žydų religijoje – irgi. Ne šiaip sau matome karalių Dovydą, šokantį priešais Sandoros arką. Tik daug vėliau, ypač krikščionybės laikais, šokis prarado sakralumą. Tarsi reikėjo pašalinti kūną iš religijos.

Ar šokis Jums yra liturgijos forma?

Jis – liturgija tiek, kiek kalba apie žmogų ir jo santykį su Dievu. Esu dalyvavęs mišiose, kurios buvo tikri baletai, nes liturgijoje buvo išsaugota gestų ir simbolių prasmė. Turiu omenyje bizantinę liturgiją. Prisimenu labai gražią Velykų liturgiją, kurią Venecijoje aukojo būsimasis popiežius Jonas XXIII.

Ar šokis, jo žiūrėjimas moko susitelkti?

Visa tai, kas mus sujungia su Esatimi, yra susikaupimas. Menas nieko nevertas, jei visą jo esmę sudaro tik pramoga. Tikrasis meno pašaukimas – atvesti iki mūsų pačių, mūsų paslapties. Menas yra susikaupimo būdas, kadangi jis mus supažindina su Grožiu. Šokis, neturintis nors mažiausios dieviškosios ir sakralios dimensijos dalelės, nebėra šokis.

Ar bėgant metams šis sakralus šokio matmuo neišnyko iš Jūsų akiračio?

Kai pradėjau šokti, šokis man buvo tapęs beveik religija, vienintele askeze. Nebebuvo vietos niekam kitam. Japonų dzen mokytojas padėjo man įsisąmoninti šokio sakraliąją ir mistinę sritį. Trejus metus intensyviai praktikavau dzen, kiekvieną dieną skirdamas laiko meditacijai, fizinėms pratyboms ir specialiam mitybos režimui.

Ką atradote dzen?

Šokyje turime laikytis griežtos disciplinos. Dzen atradau griežtai nustatytą kūno, mitybos tvarką. Suvokiau, kad žmogų sudaro ne tik kūnas ar tik vien siela. Viena su kitu visiškai susiję, vienas kitą veikia. Dzen technika, padedanti geriau pažinti kūną, geriau jame gyventi, mums atveria dvasinį kelią. Dzen man atvėrė vientisumo kelią.

Iš tiesų ieškojau toliau ir tėvo pavyzdžiu susidomėjau Rytų religijomis. Vieną dieną manęs paprašė pastatyti ir parodyti Irane spektaklį „Rožių sodas“. Aš pareiškiau norą susitikti su iraniečiais muzikantais. Tuo metu Iraną valdė šachas, kuris atsiuntė į Briuselį puikių muzikantų (ten repetavau būsimąjį baletą). Kiekvieną dieną repeticijų salėje iraniečiai muzikantai akompanuodavo gimstančiai choreografijai. Santykis su jais buvo ne pats geriausias, jaučiau jų santūrumą. Prireikė trijų savaičių, kad vienas iš jų prieitų prie manęs ir pasakytų, jog tiek jis, tiek jo kolegos nebuvo laimingi, akompanuodami vakarietiškam baletui.

Kokia buvo priežastis?

Muzikantai buvo tikri dvasios žmonės. Tai, ko jų buvo paprašyta, prilygo Solesmo abatijos choro pakvietimui giedoti Paryžiaus Operos scenoje! Tie muzikantai atvyko tiesiai iš Širazo, kur gyveno pamaldų islamo gyvenimą, ir staiga jie atsidūrė Briuselyje tarp pusnuogių šokėjų. Kultūrinis šokas buvo didžiulis!

Vis dėlto Jums pavyko suprasti vieniems kitus.

Taip. Muzikantai man pasakė nuostabų dalyką: stebėdami, kaip kūriau baletą pagal jų muziką, palengva jie įsitikino, jog aš - tarytum iš jų šeimos ir kad mano kūryba buvo persmelkta dvasingumo. Tris savaites dirbant kasdien po 8 val. nebuvo įmanoma meluoti. Mes supratome vieni kitus. Ir kai atvykome į Iraną parodyti spektaklį, šie muzikantai man pateikė tikrą dovaną: jie mane supažindino su savo mokytoju, kuris paprastai nieko nepriimdavo ir atsisakydavo groti savo kūrinius viešai. Šis didis sufijų mokytojas ilgai man grojo, aš daug patyriau, tai paskatino mano dvasinį lūžį.

Sufizmas yra dvasingiausia, paslaptingiausia islamo atšaka.

Taip. Sufizmas yra kilęs iš islamo, persunktas islamo tradicijos, bet taip pat atviras kitoms religijoms. Jis priešingybė uždarai, sektantiškai, brutaliai religijai. Tai iš tiesų mistiška tradicija. Vos susipažinęs su ja, pajutau, kad ji man artima. Gal todėl, kad nuo paauglystės buvau uolus didžio ispanų krikščionių mistiko šv. Kryžiaus Jono kūrinių skaitytojas. Šio sufijų mokytojo dvasinis kelias buvo panašus. Kiekvienas iš jų vadovavosi savo tradicija, bet juos vienijo pagrindinis dalykas – Dievo ieškojimas.

Pasislėpusio Dievo…

Tai didžioji šv. Kryžiaus Jono „tamsiosios nakties“ tema, apie kurią jis kalba nuostabioje poemoje ir kurią septyniolikos metų mintinai išmokau ispaniškai. Visos didžiosios mistinės tradicijos kalba nakties, kurioje yra Dievo ieškantis žmogus, tema.

Vakarų mentalitetas pažymėtas išsibarstymo, susiskaldymo žyme. Mes leidžiame laiką blaškydamiesi. Man baisu blaškytis, priešingai, trokštu susitelkti į esmę.

Ar turite laiko kasdienėms maldoms?

Taip, žinoma, dienos metu surandu momentų, skirtų maldai ir meditacijai. Man gyvybiškai reikia tylos ir vienatvės. Vakarais retai išeinu iš namų. Grįžtu į namus ir skaitau, medituoju, klausausi muzikos. Bet prašyčiau neįžvelgti šiame gyvenimo būde, elgsenoje atotrūkio tarp maldos momentų ir likusios dienos. Dievas esti nuolat.

Ką turite galvoje?

Mano malda nesiliauja ir tuomet, kai dirbu. Kad ir ką veikčiau, mano gyvenimo vienovę sudaro ryšys su Dievu. Vakarų civilizacijos tragedija yra ta, kad ji priverčia žmones padalyti gyvenimą į atskirus „gabalus“: laikas profesinei veiklai, laikas, skirtas šeimai, draugams ir tik kaip priedas prie viso to galiausiai atiduodamas laikas Dievui. Šiuolaikinio žmogaus laikas suskirstytas taip, kad vienas laikas trumpina kitą. Tai visiškas absurdas! Asmeniškai aš nejaučiu sustojimo, skirtumų tarp maldos ir darbo. Motinos Teresės asmenybės didelė stiprybė ta, kad tie du gyvenimai neatsieti.

Ar vienis, vientisumas Jums yra svarbiausias žodis?

Tapti vienalyte asmenybe, reiškia dėti pastangas ieškoti savęs. Manyčiau, jog autentiško dvasinio kelio esmę sudaro perėjimas iš išsiblaškymo į vientisumą. Mums reikia išeiti iš Babelio ir Tvano vandenų, kad atrastume Rojų, t.y. prarastą vienybę su Dievu…

Turite omenyje Dievą, kurio reikia labiau ieškoti savyje nei danguje?

Dievas yra viskas. Jis yra visoje Kūrinijoje. Kodėl reikia Jo ieškoti, jei Jis yra visur? Dievas yra viskame, ką Jis sukūrė: šviesoje, bangose, danguje, vyre, moteryje…

Jums nėra skirtumo tarp šventumo ir pasaulietiškumo?

Ne. Manau, kad viskas yra sakralu, nes viskas kyla iš Dievo. Žinoma, yra paklydusių pasauliečių, kurie nusigręžia nuo savo sakralios prigimties. Bet nuo pradžių viskas yra šventa. Kūrinija – Dievo atspindys.

Kad „matytum“ Dievą Kūrinijoje, reikia tyros sielos…

Reikia Jį mylėti, Jį gerbti, Juo sekti, bet taip pat reikia pripažinti, kad mes niekuomet nesužinosime, kas Jis yra iš tiesų. Noras apibūdinti Dievą, bandymas įkalinti Jį mūsų žodžiais, jau reiškia meluoti. Iš tikrųjų mes negalime suprasti, kas Jis yra. Paimkime paprastą pavyzdį. Galiu suprasti ir matyti, kad daugiaaukščiame name yra šimtas butų. Tačiau negalėčiau suvokti, kaip viename bute galėtų sutilpti šimtas pastatų. Mėginimas suprasti Dievą prilygsta bandymui šimtą namų sutalpinti į mažą butą.

Dievas pranoksta mūsų suvokimą.

Dievas yra begaliniai didesnis nei mes.

Vis dėlto kokiu vienu žodžiu apibūdintume bandymus priartėti prie Jo?

Tas žodis yra meilė. Vienintelis, mano manymu, neiškreipiantis Dievo įvaizdžio. Bet dar reikia tinkamai šį žodį vartoti. Motina Teresė žinojo, ką šis žodis reiškia! „Jeigu nori būti laisvas, būk Meilės belaisvis“ – sako sufijų išmintis.

Ar Jus paveikė popiežiaus iniciatyva į Asyžių sukviesti visų didžiųjų religijų vadovus maldai už taiką?

Šis gestas liudija didelę dvasios laisvę.

Kai kurie vakariečiai šiandien nepasikliauja islamu, kuris gana dažnai tapatinamas su integristais.

Integrizmas, kad ir iš kur jis kiltų, yra Dievo įžeidimas. Jį reikia atmesti, bandant suprasti priežastis. Manyčiau, jog islamo integrizmo šaknys slypi ekonominiame neteisingume. Vakarų turtingų valstybių dominavimas neturtingų valstybių atžvilgiu kelia pagiežą. Integristai pasinaudoja religija, siekdami politinių tikslų. Panašiai elgėsi Inkvizicija.

Integristai kalba apie „šventąjį karą“…

Vienintelis priimtinas šventasis karas, kai žmogus kovoja su savimi, blogio jėgomis, kurios yra jame ir kurios atitolina jį nuo Dievo.

Ar tikite blogio jėgų poveikiu mūsų pasaulyje?

Kaip būtų galima neigti šį akivaizdų dalyką!

Jūs sakote, kad Dievas yra begaliniai didesnis nei mes. Vadinasi, Jūs net maldoje kreipiatės į Tą, kurio nepažįstate?

Nesutinku! Aš žinau, į ką kreipiuosi! Bet kaip tą pasakyti?! Įvardyti žodžiais dvasinę patirtį, vadinasi, ją neišvengiamai išduoti. Būna momentų, kai reikia nutilti, atsisakyti įvardyti tai, kas neišreiškiama.

Vertė Jūratė Terleckaitė