Šią vasarą būtume tik apie orus ir kalbėję, bet štai liepos lietūs lijo ir išlijo dar vieną skandaliuką. Laikraščiuose dabar lyg koks serialas seimūnų debatai su įstatymų užsakovais. Tęsinio lauk rytojaus numeryje. Ką dar išgirsime iš rinktinių tautos atstovų lūpų? Specialiosios tarnybos pradėjo naują lietuvišką žanrą. Gatava medžiaga scenai. Koks leksikonas, kokie charakteriai! Tiesa, kyšiai ir „babkės“ korektiškai neminimi, čia tau ne kokia turgaus šutvė. Kitas, žiūrėk, ir gimtąją kalbą gražiai išmokęs, neišgirsi nei keiksmažodžių, nei įprastų rusiškų konstrukcijų. Įdomiausia, kad vyrauja abipusis supratimas, susikalbėjimo dovana. Viskas jiems taip įprasta, natūralu, nereikia jokių įžangų ir įtikinėjimų, tiesiog toks abiejų pusių darbas, vakar ir šiandien. Paviešinti serialo herojai pranašų balsais šauksis istorijos teismo, minės sąžinę ir savo krištolinę reputaciją, dievagosis, kad jie, girdi, visiems tokie dėmesingi ir paslaugūs, nemoka atstumti nė vieno prašančiojo. Akutės pionieriškos, nekaltos. Susigraudint galėtum. Mes be reikalo įsivaizdavome, kad seimūnai per dienas tik riejasi tarpusavyje ar snūduriuoja posėdžiuose. Dar ir kaip ten dirbama. Tik dabar pradedu suprasti, kam reikalingos partijos po to, kai patenki į Seimą. Man, naivuoliui, vis rodėsi, kad grumiasi skirtingos ideologijos, skirtinga taktika ir strategija. Tikrovė kur kas paprastesnė. Ir požiūris dažniausiai tik vienas – kad tik pripuolus prie aukso gyslos. Idealas – keli milijonai banke. Gyveni iš palūkanų. Ežerėlis už lango. Lauko židinyje čirška „maistelis“. Romantiški saulėlydžiai. Taip man aną dieną aiškino vienas septyniolikmetis. Dėl to ir neriamasi iš kailio ir iš kitko. Viskas jau seniai sistema, nebe epizodai, kad štai vargšelis paslydo, pasidavė pagundai, įsidėjo į kišenę, kuris pagaliau iš mūsų be nuodėmės.

Ne apie juos ketinau čia kalbėti. Mintyse buvo mūsų vasara – pirmoji europietiška. Apie ją norėjosi pasakoti. Apie melancholiją, nusėdusią ant vasarojančio miesto. Ir kad ji visai graži, kaip ir anas atostogautojus siutinęs lietus, kad nesinori niekur bėgti ir slėptis. Net jeigu bičiulių telefonai vieną po kito varinėja pranešimus iš liūdesio duobių, o kiti susitikus gatvėje perveria sopulingų madonų žvilgsniais. Ir dar daug ką kantriai pakeli savyje ir kituose pasitikėdamas ne visai matomais dalykais, atsiremdamas į juos. Pavyzdžiui, nesibaigiantis baltų suknelių srautas bažnyčioje. Jos praryja visus vasaros šeštadienius, bet pareigos išstumtas prie altoriaus sakau: jūs tik tuokitės, tik traukite kuo garsiau savąją giesmių giesmę, mes uždustume negirdėdami jos. Net nepastebi, kaip išnyra džiaugsmas, įkyrėjusios suknelės virsta švente, laimintum ir laimintum visus, kurie ateina.

Ir iš tikrųjų gyvenime iki šiol užtekdavo vienos kitos maloningos smulkmenos, užuominos, kaktomušos su stebuklu, kad bjaurastys pasitrauktų į antrą planą. Tačiau, deja, nematomi dalykai veikia ir iš priešingos pusės, jie irgi dirba savo darbą. Šiandien man jau nebeatrodo metafora, kad įvykdyta niekšybė, tegu ir pati slapčiausia, kimba į visų žmonių sielas ir nuodija gyvenimą. Politikų ir verslininkų suktybės, nežabotas godumas ir cinizmas, pirmiau nei atsiduria STT akiratyje, apkeliauja skersai išilgai visą Nemuno šalį. Tai, kas pameluota, sublefuota, pavogta, apgauta, nebūtinai turi virsti laikraščių sensacija ir baudžiamosiomis bylomis. Daug lengviau ir daug pražūtingiau tai virsta vilties praradimu tūkstančiams, moralinių vertybių nuosmukiu, agresija, savęs ir kitų žudymu. Kažko staiga pasidarė per daug Lietuvoje. Nebeatlaikome. Net kunigai neriasi kilpą ant kaklo. Vienkiemiuose paauglių apiplėšti, sukapoti, sudeginti senukai. Kūdikiai šiukšlių konteineriuose. Jau ir nesistebi niekas, banalu, pripratome prie tokių „krašto žinių“. Prie ko dar priprasime artimiausiu laiku? Vis prisimenu prieš keletą metų vienos moters papasakotą regėjimą. Pabudo paryčiais ir girdi balsą. Apie Lietuvą kalba. Kad ji iš dangaus atrodanti aplieta degutu, juoda lyg valties dugnas. Dūstanti. Nelabai imponuoja antgamtiniai pranešimai, tačiau ką daryti, kai viskas ima pildytis?

Ne vienos ar kitos valdžios autoritetas svarbiausia. Ir ne kažkoks abstraktus moralės kodeksas. Nežinau, kaip galima nesuprasti, kad neįmanoma į valstybės pamatus dėti to, kas buvo dedama iki šiol. Kad tos ežerų pakrantės ir prabangūs interjerai, atsiradę iš pokalbių telefonu, valdininkų godumas ir cinizmas kaupia dangaus ir žemės rūstybę. Anksčiau ar vėliau viskas ima griūti. Jau dabar už kiekvieną žinomą ar nežinomą korupcijos skandalą mokame naujais nusikaltėliais ir pakaruokliais.

Apie Motiejų Šumauską, ilgametį LTSR Ministrų tarybos pirmininką, dar anais laikais buvo pasakojama, kad jis įkaušęs draugų ratelyje vis sudejuodavo: „Ką jie iš mūsų padarė?“ M. Šumauskui pasisekė, jis bent buvo tikras, kas yra „jie“. Ir svarbiausia – „jie“ buvo svetimi, iš kitur atėję, svetimą tvarką ir papročius atnešę. Kam šiandien sakyti „jie“ ir ko retoriškai paklausti: „Ką jūs iš mūsų padarėte?“ Tai pačiai svetimųjų sistemai, komjaunuoliškam ar kagėbistiniam šleifui, sėkmingai tebegyvuojančiam sovietmečio palikimui? Ar atgimimo sąjūdžiui, akumuliavusiam per daug melo ir veidmainybės? O gal paprasčiausiai kalta mūsų suskilusi prigimtis ar „pasaulio nuodėmė“, ar tas šventraščiuos minimas „riaumojantis liūtas“, kuris slankioja aplinkui ir vis tyko, ką praryti? Anuomet prieš „juos“ gal net M. Šumauskas turėjo kokį nors imunitetą. Dabar masiškai pasiduodama. Su įkvėpimu, su šypsena. Su dar tvirtesniais nei sovietmečiu argumentais, kad nieko nepakeisi, kad taip yra ir bus, verčiau priimti žaidimo taisykles ir netapti „lūzeriu“.

Bernardinų bažnyčioje ką tik baigėsi grigališkojo choralo vakaras. Tarytum pasveikinimas visoms liūdesio duobėms. Gražu, gal dar daugiau. Nuo balkonėlio nematyti žmonių, bažnyčios skliautai dvelkia ramybe ir amžinaisiais dalykais, suvokimu, kad viskas Dievo rankose. Kas tie susikompromitavę politikai ar verslininkai, jų purvinos istorijos palyginti su šiuo atsivėrusiu dangum? Bet iš ten pat, iš aukštybių štai atsirita Bonhoefferio frazė, jog esti situacijų, kada klausytis choralo ir leipti iš malonumo būna nuodėminga. Jis turėjo galvoje savo tėvynę, nacionalsocializmą, žydus, karą, jis jau buvo pasirinkęs sau neišvengiamas kartuves vietoj choralo ir Biblijos studijų. Grigališkosios melodijos šįvakar vis dar vinguriuoja mano kambaryje. Parsinešiau. Tik dabar jau nežinau, ar jose nėra nuodėmės. Ar nebus į Lietuvą atėjęs metas, kai nebeturi teisės ramiai klausytis dangiškų balsų ir nieko nematyti.

„Negaliu tylėti“ – su tokiu lozungu Šiauliuose praūžė Lietuvos jaunimo dienos. Suprantu, kad ten buvo daugiau kalbama apie drąsą liudyti savo tikėjimą prieštaringame šių dienų pasaulyje, kad gal nelabai tiktų katalikišką renginį paversti politine manifestacija ir kad apskritai tie keli tūkstančiai jaunimėlio toli nuo to, ką buvo suvokęs Bonhoefferis. Tačiau šūkis pasirinktas geras, atnešantis dvasią tų, kurie ėjo ant laužo už idėją. Negalėjimas tylėti būtinai ištinka kiekvieną, iš tiesų įsipainiojusį į Kristaus istoriją. Žybteli viltis. Kažkas vis dėlto netylės, pasivytas to, kas amžiams užkoduota Evangelijoje. Čia jau tikrai gali užčiuopti tūkstantmetes Europos tradicijas.