Bičiulis, iškakdamas į tolimus kraštus, paliko prisiminimui senovinę knygelę. Kadaise buvo ją išsikrapštęs iš visokių atgyvenusių knygų ir popierių krūvos kaimo bažnytėlės palėpėje. Nučiupinėta, nuskaityta, susiraičiusiu odiniu viršeliu. Ne, ne, jokia bibliografinė vertybė ar brangi praeities relikvija, nuo kurių ima drebėti rankos. Vadinasi labai nepretenzingai – „Davatkų knyga“. Išleido ją Juozapas Zavadskis Vilniuje, 1864 metais, taigi neramiu laiku. Rusų cenzūros leista, vyskupo Motiejaus Valančiaus palaiminta. Įrašas ranka paskutiniame puslapyje skelbia, kad knygelės „tikroji valdytoja“ esanti Uršulė Daubarienė iš „ulyčios Zoblackų“. Daugiau nieko ypatinga. Maldingumo ir kitokių gražių dorybių vadovėlis tretininkams. Matyt, tokių „Davatkų knygų“ 19 amžiuje būta kas antruose namuose, nes tretininkai knibždėjo kiekvienoj parapijoj. Tik dėl pavadinimo ji ir buvo nuleista nuo tos palėpės. Bičiulis, garsėjęs savo šmaikštumu, gal tikėjosi rasiąs ten ko nors eiliniam bažnytiniam anekdotui.

Be šypsenos, žinoma, neapsieini. Štai rekomendacija davatkoms rytą vos pakirdus šarpiai keltis, nežiovauti ir nesikasinėti, o klauptis ant kelių, žegnotis ir kalbėti poterius bei kitas naudingas maldas. Toliau programoje visokie „dūmojimai“ ir dievobaimingi „atsidūksėjimai“, kiekviena diena pilna maldų maldelių, giesmių, pasiryžimų, „apieravojimų“. Šiandien trečiadienis, tai turėčiau mokytis valdyti savo liežuvį, neištarti nė vieno neapgalvoto žodžio ir keletą valandų būtinai tylėti. Rytoj – „priklastis“ kantriai kentėti, suspaudimą ir menką valgį pamilti. Vakare davatka turi susiskaičiuoti per dieną papildytus griekus ir sužadinti už juos gailestį. Gulant į lovą galvoti, kad tai esąs grabas, o miego laukti kaip savo mirties valandos ir apskritai nuolat justi už nugaros giltinės šaltį. Juokinga? Turbūt. Jei pamėginčiau tokius dalykus skelbti iš sakyklos, vyskupų kantrybė greitai baigtųsi. Ne Valančiaus laikai.

Kažin kaip ten sekėsi tretininkei Uršulei būti davatka? Gal geriau, ramiau būtų išgirsti, kad nesisekė? Kad moteriškė pavargo siekdama šventumo, nusivylė, supyko, kad pagaliau viršų paėmė sveikas protas ir vieną dieną ji nuėjusi bažnyčion tėškė tą knygelę atgal klebonui, nebepuldavo daugiau kas rytą klusniai kalbėti nurodytų maldų. Juk jau po kelių dešimtmečių Žemaitės raštuose davatka bus keiksmažodis ir taip liks iki šių dienų. Šventeivos, sauso fanatiko, liežuvautojo sinonimas. Net tolerantiškasis monsinjoras K. Vasiliauskas, vienąsyk klausiamas, ar nematąs galimybės priimti ir suprasti davatkų, ėmė rūsčiai dėstyti apie bažnytinius veidmainius, pilnus pykčio ir nemeilės.

Žinoma, kunigai su davatkomis turi savas sąskaitas. Kadangi tam luomui dažniausiai priklauso pagyvenusios moteriškės, jų kompanijoje per daug nepasismaginsi. Jos būna įkyrios ir smulkmeniškos šventuose dalykuose, nori viską matyti ir girdėti, jų išpažintys vienodos ir nuobodžios. Bažnyčioje jos praleidžia daugiau laiko nei bet kuris kunigas, ir tai, žinoma, tampa joms minusu. Jos puls bučiuoti klebonui ranką, stos už jį mūru ir atiduos paskutinį centą, bet reikalauja, kad tas būtų šventas ir atsidavęs Dievo tarnas. Dėl to jos kartais pasijunta kunigų moralės sergėtojomis ir nesivaržo dirstelėti pro klebonijos langą, o vėliau pasidalyti surinkta informacija. Priekaištingai nužvelgusios pernelyg trumpą sijonėlį bažnyčioje ar kišenėse laikomas rankas, jos veikia tiksliai pagal „Davatkų knygos“ instrukcijas.

Ant jų biednos galvos per praėjusį šimtmetį tiek visko pripilta, kad jos seniai turėjo išnykti kartu su visokiais iš sakyklų pliektais parmazonais ir cicilikais. Tačiau neišnyko. Rodo televizija reportažą iš kokio bažnytinio renginio, ir, žiūrėk, kamera neišvengiamai susiras bent vieną sulinkusią, sudžiūvusią davatkos figūrėlę. Jos traukia. Jos fotogeniškos. Jos kitokios. O kam tenka sėdėti klausykloje nesunkiai galėtų atsekti, kad naivios ir juokingos „Davatkų knygos“ nuorodos yra įsigėrusios žmonėms kur kas labiau nei pažangūs II Vatikano susirinkimo nutarimai. Ta knygelė stebėtinai persidavusi per kraują. Ji tikrai mokėjo įdiegti katalikiškas vertybes. Daug kur provincijoje davatkos taip ir liko gausiausia ir ištikimiausia bažnyčios lankytojų dalis. Kiti dingo nuo altorių slūgstant bažnytiniam bumui, kitiems nusibodo lėkštas moralizavimas, kitus išbaidė kunigų elgesys, o davatkos kantriai tebėra savo postuose. Nuvažiuok į bet kuriuos atlaidus, ir nors dabar ten visas dėmesys krykštaujančiam jaunimui arba valdžios atstovams, davatkėlės pavyzdingai ištupės per visas mišias, nevalgiusios ir negėrusios, įmes į aukų krepšelį savo litą ir laimingos keliaus namo, tarsi ir nepastebėjusios, kad tarp visų sveikinimų ir dėkojimų jos vėl nebuvo paminėtos nė vienu žodžiu.

Aną savaitę apsukom kelias parapijas Latvijos pakrašty. Sekmadienio popietė, jau po visų oficialių bažnytinių renginių, paskutiniai parapijiečiai skuba namo. Aprėkti autobusų stotyje slepiamės bažnyčioje, o ten besėdinti moterikė, tipiška kaimo davatkėlė, besišypsanti specifine šypsena. Prigultų pogulio namie ar eitų liuobtis, o ji vis dar čia, mat jų būrelis sutaręs sekmadieniais 15 val. rinktis ir melstis už taiką pasaulyje. Bažnyčios šventorius iščiustytas, gėlės žydi, tvarkingas takelis procesijoms. Tai irgi jų darbas. „Davatkų knygoje“ laikoma nuodėme „apleidimą darbų ir žygių savo“. Gali būti tikras, kad malda už taiką ir geri darbeliai ten nesiliaus, kol bus gyva bent viena iš ano būrelio. Paskui, jeigu ką, girdėsi tik dispečerės riksmą.

Mano pirmoji ekskursijų vadovė po Vilniaus bažnyčias irgi buvo lenkė davatkėlė, pani Bronislava, mūsų vadinta nianyte. Palaidojusi vaikutį, vyro palikta, ji kažkaip atsidūrė mūsų šeimoje. Bendraudama su mumis visiškai nepaisė laikų dvasios ir argumento, kad nuskridęs į kosmosą Gagarinas nerado ten jokio Dievo. Nuolat girdėdavau iš jos kažkokias lenkiškas maldas. Buvau gal ketverių metų, kai pakėlusi prie kryžiaus bažnyčios prieangyje liepė bučiuoti Jėzusui kojas. Didįjį penktadienį turėjau kartu su ja graudintis prie Viešpaties kapo. Buvo beveik apakusi viena akimi, tai vis liūdnai pasakodavo apie stebuklingą Bonifratrų bažnyčios šaltinėlį, kuris galėtų ją išgydyti, tik va prakeikti bolševikai viską išdraskę. Sėdėdavo priešais užkaltas bažnyčios duris ir dūsaudavo, kad Matka Boska susimylėtų ir pagelbėtų. Neatgavo ji regėjimo, ir šiaip gyvenimas liūdnai pasibaigė, bet kas dabar pasakys, kiek ir kam stebuklų išprašė tie atsidūsėjimai bei visa kita. Girdėjau, ir šaltinėlis atrastas ten po kažkokiais griuvėsiais.

Anksčiau beveik visa Lietuva vienu ar kitu būdu pereidavo per davatkų rankas. Kam poterių ir Dievo įsakymų mokytojos, kam pigių kambarių nuomotojos studijuojant mieste, kam aplinkos gražintojos, kam anoniminės gynėjos ir užtarėjos. O kiek jų dėka laikosi Bažnyčia, išdidusis šv. Petro laivas ir jo komanda, kas dabar benustatys. Jokių įvertinimų jos ir nepratusios reikalauti. „Davatkų knyga“ joms įsakiusi trokšti tik sielų išganymo ir laimingos amžinybės. Net 1864-aisiais, kai bažnyčiose griaudėjo sukilimo šūkiai ir net kunigams rodėsi, kad šautuvai ir dalgiai perkeis pasaulį. Amžinos disidentės, su neišraunama, nesikeičiančia orientacija į kitonišką gyvenimo perspektyvą. Kažin ar taip jau kvaila ir juokinga. Jeigu išmoksti kasdien gultis lovon tarsi į karstą, ko drebėti, kad specialiosios tarnybos tave mato ir girdi? Vis tiek tau dar lieka tas, kuris mato ir girdi daugiau, kuriam visi mes lyg ant delno. Tad šarpiai kelkis ir klaupk poterių, nesikasydamas ir nežiovaudamas.

Būtų mano valia, pastatyčiau Vilniaus centre paminklą nežinomai davatkai. Gal ne tiek jų konkretiems nuopelnams, maldoms ir geriems darbams, kiek drąsai būti savimi ir plaukti prieš srovę, net Bažnyčioje. Kai matai šiandien, kaip tavimi žaidžiama ir manipuliuojama, norisi išsitraukti „Davatkų knygą“ ir mokytis amžinybės žvilgsnio. Tai paslėptas ginklas.

O tretininkė Uršulė Daubarienė iš Zoblackų ulyčios vis dėlto nepasitraukė iš davatkų kelio. Mačiau ją tai šen, tai ten su balta atlaidų skarele. Vienąsyk pro klebonijos langą stebėjau, kaip kiūtindama šventoriumi pakėlė geltoną klevo lapą ir nutolo mojuodama juo lyg vėliava. Pergalė tikrai jos pusėje.