Kai išgirstu menininkus savo spektakliuose, projektuose, akcijose, performansuose kaip “kūrybinę medžiagą” pasitelkiant neįgaliuosius, sureaguoju gana skeptiškai. Kiek teko matyti tokių meninių bandymų, nė vienas iš jų neįtikino – paprastai sunku būna nepasiduoti įspūdžiui, kad tai, deja, tik dar vienas nediskretiškas būdas patraukti nepasotinamai smalsų žiūrovą. Tad ir pakviesta į Čekoniškes, kur beveik visą savaitę vyko grupės menininkų projekto “Pasaulio sukūrimas”, skirto Vilniuje per Sostinės dienas vyksiančiam tarptautiniam gatvės teatrų festivaliui „Teatras be stogo“ repeticijos, pirmiausia nurijau kartų įtarimą: “mėto masalą spaudai…”

Veiksmo vieta

Čekoniškės – nelabai kuo ypatingas kaimelis netoli Vilniaus: vidutiniškai aplūžusios tvoros, vidutiniškai nesutvarkytos sodybos, išmalti keliukai. Stropiai atskaičiavusi organizatorių nupasakotus posūkius, per plauką vos nepatekau į kiek kitokį “vaidinimą”. Radikaliai nusitaikiau į pilną žmonių kiemą, tačiau „renginio“ dalyviai kažkodėl įtaigiai ėmė mosuoti rankomis ir sutartinai rodyti, kad turiu sukti kairėn – kaip kad vėliau pasirodė, kaimynai trečią dieną iš širdies šventė vestuves.

Pasukus kairėn buvo kur kas geriau. Iš karto pribėgo Kazimieras ir Andrius, irgi mojuodami, tik ne į išorę, o vidun, tarsi apkabinti norėdami. Paskui pasirodė ir pats šeimininkas Ričardas. Namukas nedidukas, iš pirmo žvilgsnio kiek pavargęs - aišku, kad statytas, ko gero, dar sovietmečiu, iš pragmatizmo, ne iš meilės… Kiemo erdvę riboja ūkiniai pastatai, akivaizdu, dabar naudojami ne pagal paskirtį: ant sienų iškirpti ir priklijuoti didžiuliai spalvingi „portretai“, viduryje - ilgas medinis stalas, prie kurio ramiai sriūbčioja kavą keletas nepažįstamų žmonių. Kairėje – naujai suręsta pavėsinė, vėliau paaiškėja – scena. Šiaip jau kieme ir pievoje, kur pastatytos kelios palapinės, akivaizdus štilis – patekau į poilsio metą. Na, ir gerai. Bus laiko “įsiterpt į peizažą”.

Andrius sakosi norįs pasipasakoti. Ričardas jo troškimą bando nukreipti tikslingai - siūlo aprodyti “ūkį”. Andrius mielai sutinka, o aš apsidžiaugiu, gavusi tokį puikų gidą.

Pirmiausia Andrius nuveda į koplyčią, įrengtą buvusiame klojime, paskui – į virtuvę. Aprodo kambarius namelyje, netgi nuveda prie upelio… Dar šilčiau.

Idėjos autoriai ir projekto dalyviai

Snieguolė Dikčiūtė. Kompozitorė. Jos kūrybinę biografiją vargu ar reikia pristatinėti – kas domisi, puikiai žino ir jos muziką, ir gaivius, visada kiek netikėtus meninius projektus. Snieguolė taip pat dirba Vilniaus “Versmės” mokykloje (joje drauge su sveikaisiais mokosi ir neįgalieji). Į rimtus kūrybinius sumanymus neįgaliuosius įtraukia ne pirmą kartą. “Dirbu su šiais žmonėmis jau 10 metų. Būtent jie man pasirodė esantys labiausiai kūrybiški - pilni emocijų, pasižymi puikia intuicija – tai yra jų saviraiškos instrumentas”.

Audronė Brazauskaitė. Dailės terapijos specialistė. Baigusi dailės akademiją, scenografijos specialybę. Savo disertacijoje gilinosi į temą, kaip taikyti dailės terapijos metodus, dirbant su protiškai atsilikusiais žmonėmis. Šiuo metu yra Lietuvos Dailės terapijos taikymo asociacijos pirmininkė.

“Su neįgaliaisiais vienaip ar kitaip susiduriu jau 7 metus. Iš dalies šis darbas grėsė virsti teoriniu, akademiniu, nes aš ir dėstau, ir vedu seminarus - meno, žaidimo, improvizacijos liko labai nedaug. Todėl man šis projektas - didelė šventė. Teoriškai žinoti, kad ši terapija yra labai veiksminga, o paskui įsitikini tuo praktiškai - tai yra labai svarbi patirtis”.

Edi Riviero. Baleto šokėjas, choreografas, menų prodiuseris… Paprašytas papasakoti savo kūrybinę biografiją atsakė: “O, ne, ne! Tai neįmanoma!Dirbau Afrikoje, Tanzanijoje, Kenijoje, Amerikoje, Europoje, šokau visokių žanrų šokius… Nuo 15 m. esu scenoje, būtų tiesiog juokinga pradėti apie tai kalbėti. Dabar jau 12 metų užsiimu meno terapija“.

Iš jo bendražygių teko nugirsti, kad Edis keletą metų šokęs M. Bejart‘o (M. Bežaro) balete – pagrindinius vaidmenis taip pat, viena iš jo šokio partnerių yra buvusi Maja Pliseckaja… “ Su neįgaliaisiais dirbau ir kituose projektuose, bet šis man patiko dar ir dėl to, kad turime progą pabūti drauge. Viena, kai ateini į repeticiją ir dirbi, ir visai kita, kai pagyveni su šiais žmonėm bent tris-penkias dienas”.

Ričardas Lygnugaris. Jis šiame projekte – už kadro. Tačiau kone kiekvienas Ričardą minėjo kaip stovyklos sielą. Kalbėdama su juo supratau, kad Čekoniškėse – vos prieš ketvertą mėnesių įsigytoje sodyboje, kurioje planuojama įkurti neįgaliųjų bendruomenę, - ir viskame, kas jose vyksta bei vyks, yra gerokai įklimpusi Ričardo širdis. Šio projekto metu jis tiesiog rūpinasi, kad kūrėjams ir vyksmo dalyviams nieko netrūktų, “kad jie būtų laimingi”. Ričardas yra Palaimintojo Jurgio Matulaičio Socialinio centro darbuotojas, dirba su neįgaliaisiais. Ir gal ne mažiau dešimties kartų man kartojo: Čekoniškės yra Inesos (Inesa Vaitkūnaitė, jo žmona, dabar auginanti kūdikį) vizijos išsipildymas. Tai jos širdis čia palikta…

Idėja

Audronė. Dar iki stovyklos mes su šiais žmonėmis susitikinėdavome kartą per savaitę - kad ir mes, ir jie apsiprastų, kad pažintume jų galimybes. Kiekvieną kartą drauge nagrinėdavome kokią nors M. K. Čiurlioniopaveikslų temą: “Saulės patekėjimas”, “Miškas”, “Pasaulio sukūrimas”…Na, o rengiant stovyklą apsistojome ties pastarąja tema, nes ji labiausiai abstrakti ir labiausiai pasiduodanti vystymui.

Snieguolė. Man labai svarbi atrodo galimybė suburti neįgalius žmones ir profesionalius aktorius, tam tikru atžvilgiu - pačius stipriausius ir pačius silpniausius. Aktorės, kurios vaidina E. Nekrošiaus ar A. Latėno spektakliuose, čia improvizuoja drauge su žmonėmis, kurie niekada nebuvo scenoje. Manau, tai labai svarbu neįgaliesiems, bet taip pat – ir mūsų visuomenei. Dirbdamas su neįgaliaisiais labai greitai pamatai, kad jie nėra silpni – atvirkščiai, atsiskleidžia labai kūrybingai. Juolab kad tokių projektų kūrybinis pagrindas – improvizacija. Čia nėra jokio kalimo, būtinybės išmokti muzikines frazes – mes tik duodame tam tikrus rėmus jų improvizacijai, saviraiškai. Yra pasiūloma tam tikra dermė, ritminis pagrindas, kuriuo remdamiesi jie gali išreikšti savo matymą, viziją.

Edis. Tema “Pasaulio sukūrimas” yra tarsi evoliucinė integracija. Meno forma gamtoje kuriama spalva, judesiu ir... meile. Tai labai svarbu. Neįgalieji yra labai šilti žmonės, nepertrūkstamai perduodantys labai šiltą meilę vienas kitam. Ir jie yra labai dramatiški, labai išraiškingi.

Man taip pat atrodo labai svarbu, kad šiame performanse drauge dirba menininkai ir neįgalieji. Vien jau todėl, kad publika pamatys, kaip neįgalieji gali šokti! Kaip jie gali visavertiškai bendradarbiauti, būti scenoje ir dar įtraukti publiką į kūrybos procesą. Nes vienas iš šio spektaklio tikslų – kad į jį būtų įtraukta publika, ir labai aktyviai. Spektaklis bus pilnas spalvų, primityvaus šokio, intuityvios muzikos.

Lietuvoje, regis, tai pirmas kartas, kai taip plačiai bus parodyta, jogneįgalieji gali taip sėkmingai bendradarbiauti su menininkais.

Audronė. Kiekvieną dieną šioje stovykloje jie visi labai gražiai skleidėsi. Dabar beveik kiekvienas gali dainuoti, visi džiazuoja. Iki stovyklos maniau, kad tas ar kitas žmogus tegali pasakyti du žodžius, o dabar matau, kad jie labai prasmingai atsakinėja į klausimus... Kaip asmenybės jie tikrai labai atsiskleidė.

Snieguolė. Šio projekto pagrindas – idėja, kad pasaulis yra visiems, jame lygias teises gyvuoti turi skirtingi žmonės – savo sugebėjimais, suvokimu, neįgalieji ir sveikieji.

Audronė. Stovyklos pradžioje iš tikrųjų buvo iškilusi dilema, kas mums yra svarbiau – rezultatas ar pats procesas. Nes kai dirbi terapijoje, nėra tikslo pasiekti rezultatą. O šiuo atveju mes žinojome, kad tikrai turime dalyvauti teatro festivalyje, taigi – parengti efektingą pasirodymą. Dėl to visą dėmesįsutelkėme į rezultato siekimą. Bet, kita vertus, matyti, kad ir tas rezultatas juos labai veikia gydomai, nes išeiti į miestą ir pasirodyti visiems – labai svarbus pastiprinimas. Jie suvokia, jog irgi gali, juolab kad viskas - labai rimta.

Turinys

Pasakoja kūrėjai. Viskas prasideda nuo baltos spalvos, kuri yra tarsi pauzė – baltoje spalvoje nėra nieko, todėl ir veiksmas yra tarsi sustingęs, “atskiras”, fragmentiškas, beformis. Pamažu šitame veiksme atsiranda personažas – gyvybės ir kūrybos įkvėpėjas. Ir tada ima rastis vis daugiau ir daugiau spalvų – žalia, violetinė, mėlyna… visas vaivorykštės spektras. Įtampa kyla, keičiasi muzika – gimsta džiazas. Spalvos ima šokti, o pačioje viršūnėje, virš visų tų spalvų pradedamos kurti gėlės, kurios čia pat dalijamos publikai. Pabaigoje ištiesiamos baltos popieriaus juostos, ant jų pilami įvairiaspalviai dažai, kuriais bus važinėjama riedučiais – tarsi savotiška “riedučių tapyba”.

Forma

Jei kalbėtume apie meninę formą, tai būtų veiksmo, atsitiktinumų menas – hepeningas, akcija, performansas – t.y., jis neturi išliekamosios vertės, yra nepakartojamas. Tai labai atitinka šių žmonių galimybes, nes jiems nieko nereikia išmokti, o atsakomasis ryšys didžiulis. Įspūdinga satisfakcija –iš tų žmonių veidų matyti, kad tai jiems tai labai reikšminga.

Apie grįžtamąjį ryšį

Snieguolė. Tai ir darbas, ir kūryba, ir mokymasis. “Didžiajam mene” pilna konkurencijos, vyksta nuolatinės varžybos tarp “geresnio ir blogesnio”, silpnesni paprastai nustumiami. Ten tiek daug susireikšminimo, perdėto egoizmo, kai jau nebematai nieko, tik save... O čia visiškai atvirkščiai – suvoki, kad tavęs tarsi nėra. Yra kiekvienas iš jų. Drauge tampi vienu iš jų, dulke. Tai yra labai stipri dvasinė atgaiva. Tam tikras visiškai “atvirkščias” pačiam tau buvimas…

Audronė. Ši bendruomenė yra labai krikščioniška – jie meldžiasi rytą, vakare, prieš valgį, taigi kiekvienas stovyklos dalyvis turi galimybę garsiai išsakyti savo prašymą Dievui. Būtent šie dialogai su Dievu jaudina iki ašarų, nes yra nepaprastai nuoširdūs. Man sunku pasakyti paprastai žodžiais, dėl ko, už ką aš meldžiuosi, o jie taip genialiai paprastai tai padaro… Tai nuostabu - mokytis ieškoti šaknų, dėl ko mes esme...

Snieguolė. Gal bus aiškiau, jei pasakysiu, kad aš atsivežiau čia savo vaikus, kad jie mokytųsi, kad suprastų šį tą daugiau. Dar keletą žodžių norėčiau pasakyti apie socialinius darbuotojus, su kuriais mes čia susidūrėme. Esu jiems labai dėkinga. Matau, kiek neaprėpiamai daug jie duoda šiems žmonėms. Beje, neįgaliųjų čia yra tik devyni išrinktieji. Jiems labai pasisekė, - kad jie gali būti būtent krikščioniškoj bendruomenėj, dvasinėj šviesoj.

Audronė. Akivaizdu, kad šį darbą turi dirbti žmonės, turintys pašaukimą. Čia esantys akivaizdžiai yra pašaukti. Dabar socialinius darbuotojus rengia trys universitetai, o tik vienas ar du procentai realiai nueina dirbti su žmonėmis. Nežinau, kur išgaruoja kiti… O pasižiūri čia į tokį Ričardą… Neįtikėtina. Savanoriai, kurie čia dirba, yra pakviesti iš kitų programų – pavyzdžiui, rizikos, bet tikrai nepasakysi, kad jie - problematiški žmonės. Tai yra unikalus procesas – kai visi sueina ir vienas kitą tarsi kuria.

Paskutinis žodis - akcijos herojams

Irena Jankutė. Aktorė: “Jie panašūs į vaikus. Jei viską darysi nuoširdžiai – priims. Jei meluosi – iš karto pajus ir užsidarys. Jie moko natūralumo”.


Kristina Mauruševičiūtė. Aktorė: “Pamačius tokius žmones norėdavosi atsitraukti, paėjėti kur nors į šoną. Perlipau šį barjerą. Nustebino jų šiltumas. Meilė. Jiems labai svarbūs yra prisilietimai. Tarp “normalių” žmonių to jau beveik nebėra...”


Saulė Degutytė
. Aktorė: “Jie tikrai kaip vaikai. Man irgi gera tokia pasijusti”.



Rasa Kulytė. Aktorė: “Matyti neįgalius žmones, kurie šoka, džiazuoja – fantastiška…”



Andrius. Spektaklio dalyvis. Per visą repeticiją vis pagaudavau pasitikrinantį žvilgsnį: “Ar matai mane?” Juk mes su Andriumi jau beveik draugai…. “Aš dirbu. Matulaičio parapijos Dienos centre darau žvakes, keramiką, dirbu kompiuteriu. Man patinka būti bažnyčioj. Man patinka Čekoniškės. Man patinka kitiems daryti valgyti. Ir labai patinka Ričardas, Inesa, Aina, savanorė Rožė, mamytė, tėvelis- mano draugai. Rožė mane apkabino kaip savo draugą”.

Larisa
. Spektaklio dalyvė. Itin išraiškinga ir ekspresyvi: “Man labai patinka šis spektaklis. Ir kad čia viską taip papuošė... Ačiū Snieguolei, Audrai ir Edžiui ir Ričardui – tai jie viską paruošė. Aktorėms. Čia dabar atvažiuoja žurnalistų. Mes turime namelį, kambarių. Juose miegame. Man labai patinka ateiti į koplyčią ir vienai pasėdėti. Paverkti truputį. Iš džiaugsmo. Kartais dėl to, kad skauda galvą. Bet dažniausiai iš džiaugsmo. Kad gaminam pusryčius, pietus, vakarienę. Kad meldžiamės“.

Kazimieras. Spektaklio dalyvis. Po repeticijos jis taip paniro į muzikavimą sintezatoriumi, kad pasijutau, it būčiau savo kerėpliškais klausimais įsibrovus į liturginį vyksmą. “Man labai patinka groti. Anksčiau niekada šitaip negrojau. Kai groju, jaučiu bažnyčią”.

Antanas. Spektaklio dalyvis. Visą laiką grojo sintezatoriumi. O kartais išgirsdavau giliai, sodriai, dramatiškai dainuojant: “džiaz, džiaz, džiaz…” …sakosi labai gerai dainuojąs džiazą - yra net išleistas kompaktinis diskas - jis ten dainavo “Spalvų orkestre”. “Labai mėgstu džiazą. Armstrongą labai mėgstu. Daug grojau džiazų. O dabar vaikštau į bažnyčią. Kai groju džiazą, “kaifuoju” pats sau”.

*********************************************

Optimistiškos, postmoderniai „neišlankstytos“ reportažų pabaigos nūnai priimamos kaip skonio stokos ženklas. Ką padarysi, teks nusižengti estetizmui. Mat tenka prisipažinti, kad vidutiniškai pavargusio kaimelio peizažas po kelių apsilankymo valandų ėmė įgauti spalvų. Tai ir yra pasaulio sukūrimas pagal Čekoniškes.

Ateikite pažiūrėti, kas galite. Rugsėjo 11 d. 14 val. Savivaldybės aikštėje, Vilniuje.


Bernardinai.lt