Šiandien – rugsėjo antroji. Vadinasi, didžioji dauguma norom ar nenorom jau įsiterpėme į darbines eilutes, iš naujo sustygavome lentynose dalykinius aplankus, susitvarkėme šukuosenų chaosą, žodžiu – visokiais nelabai įmantriais būdais sutvirtinome savo viešąjį fasadą ir po neilgos pertraukėlės iš naujo pateikėme jį visuomenei – kolegoms ir bendramoksliams, verslo, politikos, kūrybos partneriams ir oponentams. Nespėjęs įsibėgėti, baigėsi laikas, kai galėjome sau leisti lėtai atsikelti rytais, iki vienuoliktos valandos vaikščioti su chalatu, nesišypsoti, kai to nesinorėjo, tingiai apsižodžiuoti su namiškiais, kai toks buvo ūpas, nepadoriai garsiai ir ilgai juoktis bičiulių draugijoj, desperatiškai nematuoti mums priklausančio laiko žaibiškai tirpstančiom atkarpom – iki ir po darbo, - sėsti į automobilį ir važiuoti ten, kur niekada neplanavai, dėvėti šortus, kurie kitiems atrodo juokingi, o tau – mieli, nes iki kaulo nutrinti daugybės metų įspūdžių arba išsipustyti kaip kanarėlei ir eiti kokio kurorto alėja taip lėtai ir taip oriai, tarsi visi pasaulio traukiniai tavęs lauktų…

Na, o jei kam per tą šykštų laiko gurkšnį, vadinamą atostogomis, bent kartą pavyko susitikti su savimi, užgriozdintu metų metais kruopščiai kurtais įvaizdžiais, tam labai pasisekė. Nes tie antrieji, tretieji ir ketvirtieji “aš”, kaip žinoama, labai nenoriai užleidžia vietą originalui - prisisiurbia taip stipriai, kad tokių paprastučių priemonių, kaip trumputis sustojimas ilgų distancijų bėgimo trasoje, dažniausiai jau nebepakanka.

“Mano asmens šeimininkas esu aš!”

Vienas ironiškas žmogus, paklaustas, kokį atnaujintą savo, kaip solidžios firmos atstovo, įvaizdį jis ketinąs pateikti šį sezoną konkurentams ir vartotojams, šiek tiek išmuštas iš vėžių, šiek tiek pritarpęs atostogų laisvės, neapdairiai atšovė: “Mano asmens šeimininkas esu aš!” Nežinau, ką pagalvojo firmos vadovai – gal pamanė, kad toks ekspresyvus kalambūras, taip paprastai neatveriantis visiems pagaunamų prasmių, ir yra naujai pasirinkta jų atstovo pozicija, - bet jei tas vyrukas kalbėjo tai, ką iš tiesų buvo apmąstęs, jam galas. Su tokiu tiesiškai autentišku “aš”, kuris savo triūso vaisių eksportu visuomenėn arba visai nesirūpina, arba pateikia juos naiviom nuoširdžiai dirbančio žmogaus akim, kuris nemoka dažnai, įkyriai ir viešai apsirėkti esąs pats šauniausias (net jei toks ir yra), toli šiandien nenuvažiuosi. O gal ir nuvažiuotum, tiktai kad niekas nė nebando: visiems juk aišku – jei nori turėti, būtina susikurti įvaizdį. Mokytojo, politiko, genialaus studento, ekstra klasės vadybininko, profesionaliausio troleibuso vairuotojo, įžūliausio žurnalisto, geriausios firmos, aukščiausio lygio universiteto, teisingiausio teismo, garbingiausio Seimo, progresyviausios valstybės… Tikro vyro, gražiausios moters, geriausio tėvo, išmintingiausios motinos, ištikimiausio draugo, tobuliausio mylimojo… Brrr… Kur dėtis nevaleikoms? Nevaleikų mūsų šalyje nėra!

Semantiniai ieškojimai

Kas gi yra tas baisuoklis diktatorius, speičiantis mus į kampą, priverčiantis būti juokingai agresyviems it niekada nesubręstantys paaugliai, kovojantys už savo teritorijas? Kas gi mus varo ir gena, skriaudžia ir baudžia? Įvaizdžio magija…

Atsiverčiu Dabartinės lietuvių kalbos žodyną. Ten parašyta: “Įvaizdis - įsivaizduojamas, vaizdu įkūnytas dalykas”. Neblogai. Ką reiškia tas “įsivaizduojamas”? Kažką sukurta, neautentiška, tai, ko iš tiesų nėra. Taigi iš dalies tai yra, atleiskite, melas. Sukurtas vaizdu… Na, ne tik vaizdu – esame kur kas išradingesni. Ir vaizdu, ir žodžiu, ir tylėjimu, ir judėjimu, ir žiūrėjimu ir spindėjimu… Spindėjimu. Tai yra – dalies tiesos ignoravimu. Nes aš negaliu visada spindėti. Tikiuosi, ir jūs. Nors spindėjimas man nėra svetimas, bet tai yra tik dalis manęs – ir greičiausiai ne pati didžiausia. Bijau, kad tą ypač noriai patvirtintų mano namiškiai ir bendradarbiai, su kuriais aštuonias valandas “spinduliuojamės” viename kabinete… Ne vien vaivorykštės varsom. Taigi net jei įvaizdžio kūrimas remiasi dalimi tiesos, tai vis vien melas yra tai, ką nutylime esant. Mat pateikdami savo ar kieno nors įvaizdį, mes apsimetame, kad blogų, netobulų, prieštaringų, svarstytinų dalykų nėra, kad mūsų asmuo ar mūsų kuriamas produktas yra nekvestionuojamai ir vienareikšmiškai geras, kad pasirenkant mus nėra galimybės suklysti. Kvaila, tiesiška, naivu! Betgi akivaizdu, jog mus tai veikia! Ką jau ten veikia – beveik valdo.

Paradoksalu - neriamės iš kailio, investuojame marias laiko, energijos ir pinigų tik tam, kad viliamės, jog kiti yra už mus kvailesni ir duosis apmulkinami. Dar paradoksaliau, kad, tiesą sakant, nei viliamės, nei ką. Rimtai juk tuo nieks patikėti negali...

Oi, brolyčiai, šita meškerė turi du kabliukus – vienas vienam, kitas kitam gale, ir mesdamas pirmąjį kitam, pats užkimbi už antrojo. Ir nežinia dar, kurį nukabinti be skausmo ir su menkesniais nuostoliais yra lengviau.

Apie nuostolius

Kas yra tarp to, ką esame linkę laikyti savo tikruoju “aš” ir mūsų kuriamo įvaizdžio? Labai paprastas dalykas – pabandžiau įvardyti tai, apie ką šiaip jau nesame linkę kalbėti. Na, švelniai tariant, nieko guodžiančio, bent šį tą pozityvaus išspausti sunkiai sekėsi. Jei žmogus nuduoda save esant geresnį, gražesnį, kvailesnį, kitokesnį, arogantiškesnį etc., negu jis yra, tai jis greičiausiai nepasitiki savimi ir kitais arba nepriima, o gal nepažįsta savęs tokio, koks jis yra. Greičiausiai jis bus silpnas, siekiantis apgauti ar pasipelnyti, gynybiškas, įvairių baimių apniktas (pavyzdžiui, baimės būti nustumtam į pakraštį arba išjuoktam, pripažintu silpnam…). Galiu dar įtarti, kad savo įvaizdžio kūrimu susirūpinęs žmogus gali būti gerokai apsikrėtęs tuštybės ir puikybės bacila ir apskritai ne itin brandus... Betgi įvaizdžio kultas būdingas ne tik vidinio išgydymo stokojantiems! Jis būdingas gamybiniam irvalstybiniam, komerciniam ir kūrybiniam mąstymui, netgi yra vienas iš prioritetų, planuojant visokių veiklų strategijas… Oi… Gerb. Algirdas Patackas, atrodo, sakydavo, kad lietuviai – “žalios rūtos” tauta, t.y. – niekada nenuvystanti bet ir niekada nesubręstanti, ar kaip ten… Betgi ne tiek gal? Ir vis dėlto - jei sąžiningai pasvarstytume – ar daug, pavyzdžiui, sutinkate gamintojų, kurie būtų suinteresuoti suteikti vartotojui visapusišką informaciją apie savo gaminį – jo stipriąsias ir silpnąsias ypatybes, privalumus ir trūkumus, teigiamą ir neigiamą poveikį… Kitaip sakant, pasitikėtų savo klientu ir jį gerbtų, o ne kvailintų? Dar kitaip sakant, būtų suinteresuoti žmogumi, o ne preke? O dar toliau siekiant – būtų atsakingi ir brandūs žmonės, kuriantys gėrį kiekvienas savo vietoj visų kitų labui?

Apie prekybos tapatybe industriją

Gal ir ne visa tiesa, tačiau tikėtina, jog įvaizdžio kultas susijęs su tuo, jog vis rečiau randasi tarp mūsų paprasto ir tiesaus kalbėjimo. Kad vis dažniau diplomatija painiojama su prisitaikėliškumu ar spekuliacija, diskretiškumas – su apsidraudėliškumu, mandagus nutylėjimas - su veidmainiškumu, meilė - su išnaudojimu, paslaugumas – su pataikavimu… “Neįspėjau tavęs, kad nepasirodyčiau nemandagus”, “pamelavau, kad tavęs neįskaudinčiau”, “neprisipažinau išdavęs, kad tu nekentėtum”, “nepasakiau, nes nebūtum patikėjęs”, “nuslėpiau, nes nebūtum supratusi”… Ir kaip retaiprivačiajame ir viešajame “diskurse” tenka išgirsti: “neturėjau jėgų prisipažinti klydęs”, “man tai tiesiog neparanku”, “nepajėgiu tavęs suprasti”, “neištesėjau pažado, todėl man gėda”, “negaliu tavęs paremti, nes man tai neatneš pelno” ir panašiai? Tiesiog olimpinės slėpynės! Vis aršesnė pastanga atrodyti pačiam geriausiam, vertingiausiam, gražiausiam, reikalingiausiam… Ir kuo labiau atrodome, tuo labiau esame dusinami to gerumo, vertingumo ir gražumo bado.

Įvaizdžių gamybos industrija, prekyba savo vientisumu įsibėgėja. Jos pelnas yra šizofreniškas pasidalijimas, auganti tiesos badmirių armija. Ką darysi, tokia jau šio verslo kaina. Pastanga pamiršti tiesą – iš pradžių mažytę, o paskui ir didesnę, bandymai užsmaugti troškimą jos ieškoti - rizikingas dalykas. Ant kortos yra statoma nei daugiau, nei mažiau – laisvė. Jei dar tikėsime, kad tiesa visada visur daro mus laisvus.

Bernardinai.lt