Būna dienų, kai gyveni, o atrodo, kad eini per švarų lauką, “ritmiškai tvarkingą” peizažą, kur tarp dangaus ir žemės viskas taip dorai sugulę, kad skersai širdies nesistoja jokia prietema. Tokią dieną perėjus, jei tik sustoji vakaro paribiuos ją peržiūrėti, nesunkiai supranti, iš kur toks gyvenimo lygumo jausmas – besiblaškant tarp darbų ir žodžių, pačiam ir kitiems pavyko išvengti didesnių kryptelėjimų ar lūžtelėjimų, niekam neįkandai ir netapai teisuoliu, klausei ir girdėjai, žiūrėjai ir matei. Gal ne viską, bet bent tą svarbiausią, ką kiti gyvybiškai tikėjosi tave išgirsiant. Juk tiesa, kad bet kokį, nors ir patį menkiausią savo ar kitų melą iš tiesų beveik fiziškai gali matyti tą pačią akimirką, kai jis išsirita ir sprogsta. Betgi “peršoki” tokius įspėjimus, išstumdai arba pereini kiaurai, kad tik jie netrukdytų gyventi – kaupti, pasiekti, pavyti, pralenkti, pelnyti, pasireikšti…

Vieno žmogaus istorija

Dabar labai populiaru pasakoti visokias istorijas “iš gyvenimo”, kad patrauktum skaitytoją. Tai tokie maži, liauni, vienkartiniai kabliukai, ant kurių užkimba mūsų smalsumu maitinamos emocijos, patvirtinančios, pavyzdžiui, jog esame saugūs, nes “ačiū Dievui, tai atsitiko ne man”, arba kad “kai pasižiūri į kitų gyvenimus, tai supranti, jog tau galėjo būti ir blogiau”, “bet koks jis niekšas, aš taip niekada nepadaryčiau” ir pan. Gal ir nebloga tai terapija, nors paprastai pasakojamos sunkios ir dramatiškos patirtys, “nes geros niekam neįdomios”. Gal ir gera, bet trumpalaikė – veikianti tol, kol pats netampi kieno nors smalsumo jauku ...

Vieną tokią mažą blogą istorijėlę nutarėme papasakoti drauge su jaunu žmogumi, kurį pavadinkime Mykolu. Jis mano, kad tai, ką paskui iš viso to paprastučio įvykio, jį pasiklojęs ir susidėliojęs, suprato, bent kelis ieškančius ar net kokį vieną jau praradusį galėtų paliesti kiek giliau, nei smagus apsičiupinėjimas, jog “man - tai jau viskas gerai”.

Sėdėjome tąkart su juo Užupio kavinėje ir gurkšnojome kavą, apie šį bei tą lengvai šnekučiuodamiesi. Bet Vilnelės vandenys lyg tyčia pro mus garmėjo taip skaidriai ir griausmingai, kad, matyt, pralaužė vidutinio aukštumo vidines užtvankas – kalbėjimas atsivėrė ir Mykolas papasakojo neseną įvykį, kuris jau keletą dienų gerokai buvo sumaišęs jam gyvenimą. Panašiai kaip kad politikų gyvenimą sumaišė rinkimų karštligė, vairuotojų – vis kylančios degalų kainos, studentų – atimtos keliavimo lengvatos… Ne, netiesa. Tai buvo mažytis vidinis beslanas.

Mykolas turėjo labai artimą draugę, apie kurią dažnai man sakydavo: “Viskas yra tobula. Mums nieko nereikia aiškintis, atrodo, tarsi būtume gimę iš vieno lašo vandens”. Vienintelis juos skyręs dalykas buvo socialinė padėtis, tačiau tai niekada nebuvę jų pokalbių objektu ar kliūtimi: “Mums abiems tai atrodė visiškai nereikšminga. Kartą sėdėjome jos kambaryje ir tylėjom. Toji nenusakoma tyla kartu, kai bendrumas jau perauga žodžius, mums buvo tiesiog neįtikėtina dovana. Staiga į kiemą įvažiavo du automobiliai. Iš vieno jų išlipo Miglės tėvai, iš kito – kažkokie labai išsipūtę ponai. Miglė atsistojo, juokingai pamėgdžiojo vieno storulio povyzą, ir išėjo svečių pasitikti. Pro langą mačiau, kaip ji suglumusi kažką aiškino savo mamai, o ši toli gražu neatrodė dėl to labai laiminga. Svečiams įėjus į prieškambarį, išėjau pasisveikinti ir aš, ketindamas išeiti. Miglės mama saldumu varvančiu, neįtikėtinai nenatūraliu balsu susuokė: ‘Pone N, tai Mykolas, jis labai sunkiai verčiasi, Miglė kartais pasikviečia jį pietų…’ Miglė tylėjo. Maža to – ji pritariamai šypsojosi mamai, akimis kviesdama storulį poną. Paskui man aiškino, kad tai yra smulkmena, palyginti su tuo, kas mus sieja, o man ta “smulkmena” viską sugriovė. Jei ne viską, tai kažką, kas yra svarbiausia. Net ne dėl to, kad ji mane išdavė. Daugiau – kažkoks esminis principas mano akyse buvo sugriautas. Aš negaliu suprasti, kas tai. Bet niekada taip karčiai nesu verkęs”.

Vidiniai žemėlapiai

Ką galėjau pasakyti šiam mielam žmogui, išgirdusi negudrutę istoriją apie jo mylimosios pralaimėjimą, akimirksniu sudaužiusį “kažkokį esminį principą”? Tiesą sakant, net nežinau, nuo ko glumau labiau – ar nuo Mykolo skaidrumo, ar nuo akivaizdybės, kaip greitai griūva ilgai statyti vidiniai dangoraižiai, taiklutei konjunktūrai į juos nusitaikius. Ką turėjau jam pasakyti? Kad taip gyvenime būna? Kad būna dažniau, nei jis dabar pasirengęs priimti? Kad neskubėtų teisti? Juk ne tėvynė išduota, ne motina parduota, ne į gyvybę pasikėsinta… Ne darbai prarasti, ne rinkimai pralaimėti, ne atlyginimas sumažintas… Ir kojas dar turi, ir rankas, ir širdis dar… Kur neplaks – tik toj vietoj, ten, kur nė jis pats žvilgsniu nepasiekia, vienu vieninteliu nevykėlišku judesiu išmušta kažkokia bjauri anga. Visas pasaulis tebestovi, o prie tos angos tik gedulu gali tylėti.

Sėdėjome tad prie didelio, tuščio stalo, savo darbų užrašus pasikloję, ir tylėdami kas sau braižėm kažką. Braižėm, braižėm, kol kilo mintis pasiūlyti nupiešti vidinį “žemėlapį”, kurį, giliau į save pažiūrėjęs, galėjo dabar pamatyti – galgi tokiu būdu tas “esminis principas” išsiduos, kas esąs? Visi tokius žemėlapius turim, tik ne visi mokam piešti. Arba ne visi norim. Arba nepiešiam, nes bijom pamatyti. Arba nenorim kažko prarasti, atsisakyti. T.y. esam šiek tiek konjunktūriški net savo pačių atžvilgiu. Bet Mykolas sutiko.

Iš pradžių jis piešė dangoraižius – idėjas, kurios daugeliui, manė jis, svarbios. O paskui pasirinko piešti griuvėsius, ant kurių tie dangoraižiai pastatyti. Dabar jis taip matė savo miestą. Pirmiausia nuspalvino tuos statinius, kurie, jo manymu, yra geriausiai matomi: “profesinė sėkmė”, “šeimos klestėjimas”, “lengva buitis”, “naudingi santykiai”, “vaikų ateitis”, “politinė karjera”, “aprūpinta senatvė”... Paskui atėjo eilė iš subtilesnės materijos ręstoms konstrukcijoms: “geras vardas”, “tėvų autoritetas”, “valstybės gerovė”, “Bažnyčios įvaizdis”, “pagarba moteriai”, “ramybės išsaugojimas”, “vidinė pusiausvyra”, “ištikimybė tikėjimui”… Tie statiniai buvo labai gražūs, tviskančiais langais, pilni, kaip jis sakė, visokių gėrybių. Bet viskas atrodė labai grėsmingai, nes stirksojo ant juodos griuvėsių krūvos. Kai jo paklausiau, iš kur tie griuvėsiai, jis atsakė: kažkas sprogo. Beliko surasti “kažko” vardą. Iš griuvenų krūvos traukėme nusikamavusius žodžius: pameluoti dėl to, kad nepakenktum savo šeimos interesams, paveidmainiauti ar papataikauti, kad pakeltų atlyginimą, apkalbėti, kad pelnytumei prielankumą ar šiltą vietą, nutylėti, kad išsaugotumei munduro garbę, pasišaipyti, kad pritartumei tam, nuo kurio priklausai, užmušti kitą savo tiesa, kad apgintumei savo tikėjimą… Juk dėl tokių dalykų verta padaryti tą „nekaltutį“ kryptelėjimą, virstantį nesiliaujančiu kreivu ir galvažudišku šokiu. Šoki iš pradžių tokiais mažyčiais, smulkiais žingsneliais, paskui – vis greičiau, vis tvirčiau, vis atkakliau… Audi, audi tokią “nekaltų melų” juostą, vynioji į ją vynioji, vyniojiesi, vyniojiesi, kol pajunti, kad pats tu sėdi dangoraižio viršūnėje, o tavo širdis tempiasi tirštų sutemų naštą per griuvėsius, ant kurių, labai norėdamas, gali įskaityti kitiems padarytų smūgių ženklus. “Dėl vienut vienintelio dalyko – visiškai abejotinos naudos sau – tu gali prisidengti viskuo, dėl ko gyveni, ir visa tai iš tiesų sugriauti” - sunkiai išstūmė pamokėlę Mykolas.

Ir tik tiek

Ir nieko čia tokio, žmogau tu mano. Atleisk, jau turiu eiti svarbių reikalų tvarkyti - kimšti visiems vis tą pačią informaciją apie terorizmo grėsmę, korupcijos skandalus, teisėsaugos organų šantažus, partijų programas, pasaulyje vykstančias kraupias tragedijas, nusinešančias daugybės žmonių gyvybes. Matai, kas vyksta? Nejau protingas ir išsilavinęs, stiprus ir pilietiškai angažuotas verkausi dabar prie to savo beslanėlio?

Ir jums sakau – nieko čia tokio. Tik sutikau jauną žmogų Mykolą, pro šalį taip skaidriai ir griausmingai tekėjo vandenys, kad kalbėjimas atsivėrė ir virto dideliu, tamsiai pilku žemėlapiu, prikontūruotu aštrių, grėsmingų sąvartų. Ant jų aštriomis raidėmis buvo užrašyta: “Tu man pamelavai, tu mane išdavei, tu mane pažeminai”. Paklaustas, kur dabar šiame “žemėlapyje” yra jis, nupiešė ant vieno apgriuvusio dangoraižio išklypusio lango pakibusį žmogiuką. “Aš esu čia, žiūriu į apačią ir bandau neišmokti neapkęsti. Kas bus, jei man pavyks, nežinau”.

Bernardinai.lt