Pradėdamas noriu pasidžiaugti Andriaus Navicko straipsniais šiame dienraštyje apie rinkimus. Gigantomanijos pažeistame visuomenės gyvenime – kad mums galima nustatyti tokią diagnozę kalbėsiu truputį žemiau – toks nusileidimas ant žemės, į konkrečių rinkimų apygardų lygmenį, yra išties sveikintinas ir “sveikatinantis” dalykas. Trumpai, bet taikliai apibūdintos atskirų Vilniaus mikrorajonų ypatybės ir kandidatai; paskaitęs jautiesi labiau “įžemintas” – žinąs, ko eini į rinkimų štabą, kokie “krepšininkai” čia žaidžia.

Ir vis dėlto mūsų dalyvavimas politikoje labai primena krepšinio aistras. Abiem atvejais šokčiojame nuo kėdžių, “sergame” už vieną ar kitą tautos patikėtinį, ginčijamės; taip pat abiem atvejais tai mažai ką reiškia mūsų konkrečiam gyvenimui. Dėl krepšinio tai labai akivaizdu – nors varžybų metu regis gerokai primirštame, kad šis dalykas visai teisėtai vadinamas žaidimu. “Panem et circenses”… Galbūt iš tikrųjų todėl, kad mūsų duona ne tokia jau skalsi ir kyla pagunda žaidimą su duona supainioti – šalia įvairių psichologinių ir jau visai metafizinių priežasčių… Tačiau dėl kalbų “respektabilumo” politiką palaikyti gryna duona yra, atrodo, dar lengviau negu krepšinį.

Amerikiečiai, kurie opoziciją valdžiai, kaip grasinančiai jų laisvei, istoriškai laiko garbės reikalu, centrinės politikos žaidimus kartais vertina labai skeptiškai. Štai žymi Harvardo teisininkė, Popiežinės Socialinių mokslų akademijos pirmininkė Marry Ann Glendon vienoje savo knygų atkreipia dėmesį į tai, koks vienišas ir bejėgis prieš centrinę valdžią žmogus, kai tarp jo ir valdžios struktūrų nėra jokių tarpinių grandžių, išreiškiančių ir ginančių jo interesus. O juk tokia ir yra daugelio mūsų padėtis: Seimas kuria įstatymus, Vyriausybė valdo ekonomiką, ministerijos – mūsų profesinį likimą… JAV, kur ir taip natūrali gyvenimo sankloda, niekada nebuvo drastiškai ir visiškai suniokota, šiuo metu auga supratimas, jog tikrai pilietiškam gyvenimui būtina bendruomenė ir kaimynystė, kad daug svarbių žmogui klausimų sprendžiami vietos lygiu – o ir valdžiai yra gerokai sunkiau nesiskaityti su piliečių bendruomenėmis bei organizacijomis, negu su pavieniais “individais”. M. A. Glendon netgi ragina imtis aktyviau gaivinti tokias bendro gyvenimo formas, kaip šeimos verslas. Kaip galima išgirsti iš Europoje Bažnyčios socialinį mokymą studijuojančių studentų, tarpinių struktūrų svarba imama gyvai suvokti ir Senajame žemyne.

Deja, urbanizuotos visuomenės sklaida turi aiškią centralizacijos kryptį, kada svarbu lieka tik tai, kas vyksta sostinėje, ministerijose, Seime ir… televizoriuje. Provincija, “miegamieji” rajonai ir šiaip visi tie, kurie nepateko į televizorių arba laikraštį, yra paprasčiausiai nereikšmingi. Taigi kalbame apie gigantomanijos sindromą, kuris yra tuo aštresnis, kuo labiau urbanizacija ir industrializacija sunaikino bendruomenės principu paremtą gyvenimą. Kaip žinoma, mūsų krašte šie procesai buvo priverstiniai ir labai drastiški - tad perdėtą “centrinių” dalykų svarbumą labiausiai galima laikyti sovietinio režimo palikimu. Tačiau net ir natūraliau besivystančios šalys ne visada pajėgia atsispirti šių galingų “įcentrinių” jėgų spaudimui. Štai tose pačiose Jungtinėse Valstijose prieš kelerius metus nuskambėjo atvejis, kai nusižudė jaunas gaisrininkas, prieš penkerius metus didvyriškai išgelbėjęs gyvybę mažai mergaitei. Tomis dienomis jis tapo be galo garsus: apie jį rašė didieji laikraščiai, jį rodė televizija, kalbėjo radijas. Žinia - “nė dienos be sensacijos” – tad po poros dienų laikraščiai garbino kitą didvyrį arba nusikaltėlį – juk nesvarbu tos sensacijos turinys - ir vaikinas vėl tapo eiliniu gaisrininku. Žinoma, čia reikia kalbėti apie jo asmenybės problemas, sąlygojusias tokią greitą “priklausomybę” nuo šlovės – tačiau nesunku matyti, jog to žmogaus likimas buvo sąlygotas ir bendro gigantomanijos sindromo, kai svarbus tik tas, kuriam sudaroma giganto iliuzija.

Ir mūsų svarbieji žmonės yra Seime, laikraščiuose, televizoriuje… Tačiau iš tikrųjų demokratija – žmonių valdžia – gali gimti ir yra stipri tik tose valstybėse, kuriose piliečiai dalyvauja kuriant ir vykdant savivaldą. Šalys, kuriose nieko nestebina nesulaužyti suoliukai ir švara aplink juos, pasižymi decentralizacija ir žmonių aktyvumu vietos gyvenime: Šveicarija, Austrija, Skandinavijos kraštai. Beje, švara ir grožis – kaip ir galimybė nerakinti namų durų arba automobilio prie parduotuvės – nyksta, keliaujant iš mažesnių miestelių į didesnius miestus. Neatsitiktinai: susitvarkyti galima juo labiau, kuo geriau žmonės vieni kitus pažįsta, juo didesnė galimybė pasikalbėti, susitarti bei nuspręsti. Šalia grožio, švaros ir nusikalstamumo prevencijos, vietinio gyvenimo gyvumas regis turi potenciją ir bent kiek gaivinti savo butuose užsidariusių vienišų žmonių širdis, į kurias dažnai pasibeldžia pikta mintis pabaigti gyvenimą dirbtinai…

Tad labiau apie duoną nei žaidimus kalbantys rinkimai yra tie nepopuliarūs, nuobodūs, niekam nežinomi rinkimai į savivaldybes. Tiesa, istorija mūsų nepagailėjo ir sukūrė itin blogas natūralias sąlygas vieniems nuo kitų neatsiriboti, neužsidaryti savo urveliuose. Zoopsichologai žino, kad norint supykinti du gyvūnus, reikia juos uždaryti per daug arti vienas kito. Taip ir gyvenome – gal bent tam, kad būtų galima ištrinti žmogaus veidą, nes bobutė su savo nuomone savoje sodyboje valdžiai buvo pavojingesnė negu trys šeimos, sugrūstos į vieną narvelį. Bendruomeninės gyvenimo dimensijos atkūrimas, be abejo, yra daug platesnis klausimas, negu rinkimų į savivaldybes populiarinimas – ir ypač dėl to, kad neišvengiamai buriamės pagal interesus, draugystę, giminystę ir pan. su žmonėmis, kurie negyvena kaimynystėje. Netgi parapijų bendruomenėse – labai perspektyviame mūsų gyvenimo gaivinimo sąjūdyje - žmonės neretai gyvena toli vienas nuo kito, kad ir tame pačiame mikrorajone, – nekalbant jau apie tai, kad ir bendrai į tikėjimo pagrindu kuriamas bendrystes važiuojame iš visų miesto pakraščių. Tačiau apsiribojant rinkimų klausimu, regis, galima aiškiai pasakyti, jog ir šįkart švilpiame ir keliame rankas už “savo” ir “ne savo” komandą – o neretai net tokių epitetų joms neduodami, tik šiaip savo gyvenimą “tikrojoje” centrinių laikraščių ir televizoriaus realybėje vykstančiais skandalais paįvairindami. Nes juk aišku ir taip, kad nei Paulauskas Fabijoniškėse, nei Čaplikas Žirmūnuose jokios reikšmės asfalto šalia namų būklei tikrai neturės – kaip ir nesukurs klubo, kuriame galėtų šachmatais pažaisti butuose uždaryti mūsų vyresnieji.

Parašiau ir galvoju: o kaipgi su Ganytojų kreipimusi, kaip su Seimo narių sąžine ir vertybėmis? Argi ir čia tik sportas? Žinoma, ne. Centriniai klausimai yra svarbūs: kas mūsų vaikams bus siūloma skaityti vadovėliuose apie “seksą”, ką klonuosime, mėgintuvėliuose maišysime, kokią kontracepciją vaistinėse mergaitės pirks net be recepto – šie ir kiti dalykai iš tiesų sprendžiami Seime ir, duok Dieve, mums turėti ten sąžinę turinčių žmonių. Tačiau sveikindamas „Bernardinų“ politinės analizės priartėjimą prie konkrečių, kad ir vien tik Vilniaus vietų, kitus taip pat labai kviesčiau panašų dalyką padaryti ir prieš savivaldybės rinkimus. Kalbėti apie tai ir kviesti žmones kalbėtis, pavyzdžiui, Jeruzalės gyventojus - apie jų savivaldybės pareigūnus, Žirmūnų - apie jų…Kol kas šie gyvena incognito, dirba mažai kam žinomą ir ne tokį reikšmingą darbą (pagalvok tik, šiukšlių konteinerių problema…) - ir, ko gero, svajoja apie tikrąjį gyvenimą, kada mes juos rinksime į Seimą…

Bernardinai.lt