Vilniaus Rotušėje atidaryta Nacionalinės premijos laureato dailininko Vytauto Šerio kūrybos paroda „Paraiška ištikimybei“. Žinomas menininkas visuomenei pristato pastarojo dešimtmečio darbus: medinę skulptūrą, tapybą bei piešinius. V. Šerys vienodai sėkmingai valdo skulptoriaus kaltą, tapytojo teptuką, vienodai prasmingai imasi ir poeto plunksnos.

1956 m. Vilniaus dailės institute V.Šerys baigė skulptūros specialybę. Vėliau mokytojavo J.Vienožinskio dailės mokykloje, iki 2001-ųjų dėstė skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje. Dailininkas priklauso menininkų grupei “24”, yra surengęs daugybę parodų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. 1995-aisiais jam paskirta Nacionalinė premija.

Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“ dailininką Vytautą Šerį kalbino menotyrininkas, „24“ grupės narys Viktoras Liutkus.

Mūsų pokalbį, Vytautai, norėčiaupradėti labai kategoriškais tavo žodžiais, kuriuos perskaičiau kvietime į parodą:“…Et, aš savęs niekada nelaikiau menininku. Gal norėjau būti laisvas nuo visokiausių žaltvykslių. Žmogus, ir tiek…”. Man tai nuskambėjo kaip iššūkis ir sau, ir mums, tavo talentogerbėjams. Tad iš karto klausiu, kuo tada save visą gyvenimą laikei? Kieno ši paroda – Šerio menininko, ar Šerio - Lietuvos piliečio?

Piliečio. Mano rankoje, mano saujoje - šimtai partijų, religijų, tautybių. O aš - tik vienas pilietis, ir Lietuva viena, vienintelė. Joje telpa visi kiti: žmonės, daugybė šunų, kačių, paukščių, varnų, juodvarnių, vieversių...

O kaip tada su kūryba, su Šerio piliečio kūryba?

Jeigu žinočiau, dievaži, pasakyčiau... Bet kad nežinau. O kaip molį minkyti - žinau. Kai ką žinau. Bet nedaug...

„Dievas myli trejybę“ - sako lietuviai. Pradžioje buvo žodis, tai aš rašinėjau, paskui pradėjau piešinėti. Galvojau, tai kur man dabar stoti? Kaip su tais menais? Į literatūrą, lietuvių kalbą? Bet jeigu ten įstosiu ir parašysiu kokį dekadentinį eilėraštį, tai dės per galvą partija, komjaunimas ir t.t. Taip ir atsidūriau Dailės institute. Užtat ir sakau: nelaikau savęs menininku.

O kai stojau į gimnaziją, kai atvažiavau iš tų visų savo kaimų, tai man buvo labai įdomu, kodėl mėnulis būna kaip ragas, o paskui toks apvalus, kur saulė dingsta naktį ir pan. Buvau nepaprastai smalsus mokytis, pažinti pasaulį. Kartais baigęs institutą žmogus, dar nieko nepadaręs, jau šaukia: aš menininkas, aš menininkas! Aš tada klausausi ir tyliu…

Dabar pakalbėkim apie pačią parodą. Tapyba, skulptūra, piešiniai. Kodėl pirmoje vietoje atsidūrė tapyba? Pats esi žinomas skulptorius - už skulptūrą 1995 m. gavai Nacionalinę premiją. Tai vėl premijos nori? Už tapybą?

Netrukdytų… Matai, akmens neišprievartausi, akmuo žmogų moko švelnumo. Atidarai tokią vidinę tamsą, išleidi ją. Galbūt akmuo buvo, kai tik pradėjo žemė kurtis? Gal tas akmuo dar nebuvo matęs šviesos?.. Akmuo auga labai ilgai ir lėtai. Ir medis auga ilgai, lėtai. Jeigu aš medį pasodinau, tai tiktai vaikų vaikai jį kirs. O tapyba – tuoj pat viskas nusiauksins, paskui nubals, vėl sužaliuos pavasariais. Toks žaismingumas, kažkoks keistas ūpas...

O ar nepasiilgsti spalvos, darydamas skulptūrą?

Na, štai lietuvių labai gera grafika. Bet grafikos parodose aš visuomet labai greitai perbėgu pro darbus - visai neįdomu, nėra spalvų! O numesk ant purvino sniego raudoną „Primos“ dėžutę - ir jau tapyba.

O japonų graviūrose, pavyzdžiui, pušys pieštos tušu...

Kadangi savęs nelaikau menininku, tai nesidomėjau jokiais menais. Daugiau - galaktikomis. Ar žinai, kiek yra galaktikų pasaulyje? Šimtas milijardų! Tai tokie menai - niekai prieš tokius dalykus...

Kas skulptūroje svarbiausia – kiaurymė ar tūris?

Tapyboje nereikia brėžti piešinio, jis man beveik nereikalingas. Čia svarbiausia - spalva. O skulptūra – tai kontūras, amplitudė nuo vieno taško iki kito. Turi būti begalinis tikslumas. Jeigu yra gražus akmens blokas, tai kam man jį liesti? Tegul toks ir būna. Aš imu tik skeveldras. Kad bobutė nesukūrentų malkų, aš pasiimu kelias pliauskas ir padarau skulptūrą. Tik nežinau, kas geriau. Malkomis žmogus galbūt kojas pasišildytų, o mano ta skulptūra taip ir mėtysis metų metais.

Negaliu nepaminėti vieno, mano galva, įstabiausio tavo kūrinio - Justino Mikučioskulptūrinio portreto. Man regis, tai yra vienas stipriausių ir tavo paties, ir apskritai Lietuvos portretinės skulptūros darbų. Kaip buvo šita skulptūra sukurta?

Susipažinau su J. Mikučiu, grįžusiu iš lagerių, gal 1958 m. pas Vincą Kisarauską. Čia jis dažnai užeidavo. Sukūriau realistinį jo portretą, bet muziejus jo nepriėmė - neva per daug modernus. O vėliau… Net nežinau, kaip kilo idėja dar kartą jį lipdyti... Kažkaip pradėjo Mikutis blogti, ėmė progresuoti jo liga, žmogus tiesiog pradėjo “luptis”. Iš atminties suformavau kaukolę ir nulipdžiau. Beje, išėjo labai panašus. Antrasis portretas pasirodė 1981 m.Kai abu sudėjau vieną šalia kito, pasidarė baisu, netgi bijojau kam nors jį rodyti. O dabar pasižiūriu - čia yra gryniausias ekspresionizmas…

Koks tavo požiūris į monumentaliąją skulptūrą? Nesi jai atidavęs didelės duoklės. Gal net abejingai į ją žiūri?

Ne, neabejingai. Bet man kažkaip nesisekė. Vis užkliūdavau ir niekur neįtikdavau. Vienais metais pastačiau porą monumentalių, dekoratyvinių skulptūrų, ir man užteko. Kažkaip per anksti pavargau jas daryti... O kiti daro...

Na, ir kaip pačiam atrodo - kaip daro? Koks bus Vinco Kudirkos paminklas? O koks yra Mindaugo paminklas?

Na, aš nesu prieš šių dienų meną. Tiesiog tokie keisti paradoksai: pvz., sovietmečiu neturėjai laisvės, bet negalėjai kokio nors niekalo padaryti. Juk buvo visokių komisijų, tarybų... O dabar gali daryti, ką nori, ir prašom! Štai kad ir Užupio angelas. Anksčiau sovietmečiu tokio niekas nebūtų leidęs statyti! Ir ne tik todėl, kad tai – angelas, bet būtent tokios skulptūros nebūtų leidę statyti. Na, ir ką? Įprasim, užmiršim. O dabar gimusieji, tą angelą jau stovintį atradę, kada nors sakys – taip ir turi būti.

O Mindaugo paminklas… Aš tada kalbėjau - na, kam jūs darote tą apvalų pjedestalą? Taigi užsikelkit ant Gariūnų bokšto, ir bus gerai. Bet vis tiek padarė ir nupoliravo. Negalėjau pakęsti! O dabar vis važiuoju pro šalį, važiuoju ir... įprantu…

Ir dar apie Gediminą. Šiandien visi jau užmiršo tas kalbas, kritiką. Ir jis stovi sau – na, ir ką? Yra daug prastesnių arkliukų mieste.

Ar menininkai jaučia gėdą, praėjus tam tikram kūrybos laikui? Eksponuoja, rodo savo kūrinius, išeina į viešumą su savo žodžiu, tapyba, skulptūra, grafika… Ar būna toks gėdos, nepatogumo jausmas? Ne tik prieš visuomenę, bet ir pačiam prieš save?

Aš visą laiką taip jaučiuosi! Dar ir dabar labai jaudinuosi. Gal tik, kai pražilau, norisi šiek tiek šviesiau kalbėti. Žengti kelis žingsnius, išeiti prieš žmones - man tai yra tiesiog kankynė.

O kaip su paroda?

Kas yra paroda? Pakabinai ir nuėjai sau.

Bet jeigu jokio atgarsio nėra, tyla?

Susirenki ir parsiveži namo.

O jei dveji, treji metai - tyla... Ir apie Šerį pilietį, Šerį menininką - nė žodžio? Kas tada?

Prieš tai buvo dešimtmečiai, kai nebuvo nė žodžio, tai kodėl tie žodžiai dabar turi kasmet kartotis? Visų pirma paroda - tai aktas, procesas. O kas paskui - ne be tiek jau rūpi.

O gal nereikia rodyti apskritai?

Taip kalbėjo, jaunas būdamas, Sigitas Geda: nereikia jo poezijos klausyti, nieko nereikia... Galima taip pašūkauti, bet tai vis tiek nebus tiesa. Žmogus kažką tik apgaudinėji arba gal nori būti arogantiškas, įdomus.

Daugelį metų dėstei Dailės akademijoje. Iš pradžių mokytojavai buvusioje Černiachovskio, paskui - Vienožinskio dailės mokykloje. Dailės pedagogų sritis yra tokia, sakyčiau, ypatinga - tarsi ugdai sau konkurentą, kolegą, kuris į meną ateina su savo pasaulėžiūra. Kaip, dabar jau iš laiko atstumo, tau atrodo ta pedagogika?

Visada jutau baimę: juk gali žmogų sužaloti. Bet niekados taip neatsitiko. Mokykloje man tekdavo net ne metus, o tik kokį pusmetį su vaiku padraugauti - po to jis dingdavo iš mano akiračio, eidavo pas kitus mokytojus. Šiaip jau su vaikais kai ką sugebėdavau padaryti. Jie – kaip molis. Kur kas sudėtingiau buvo su studentais: jie suaugę žmonės, negi dabar šokdinsi juos...

Tu irgi buvai studentas, kažkas iš profesūros taip pat šokdino?

Prastas buvau mokinys. Skulptūroje gal ir buvo kokių pakilimų. O piešėjas buvau prastas. Gal metodai nepatiko?.. Aš vis tiek buvau truputėlį impresionistas. Kiek gali nupiešti juodu pieštukėliu? Man tai labai netiko. O molis jau gali daugiau. Išmokau piešti moliu. Taip ir mokiniams aiškinau - piešiame moliu... Beje, iš pradžių daug jiems padėdavau, taisydavau jų darbus, bet paskui supratau, kad tai yra beviltiška. Jeigu man dabar kas nors patapytų drobėje, ar aš galėčiau sekti tuo tapytoju? Niekaip! Žmogus negali atkartoti kito. Todėl vėliau pradėjau daugiau kalbėti su mokiniais, aiškinti.

Tai tu juos meno ar daugiau amato mokei?

Gal daugiau amato. Aš meno nesuprantu, todėl ir sakau, jog nesijaučiu esąs menininkas.

Tada prisiminkime mūsų kolegą A. Andriuškevičių, kuris pačiam gražų įvadą kataloge parašė. Jis sako: „Velniai rautų, nekreipkim dėmesio į skulptūras ir kalbėkime apie poeziją, apie eiles kaip apie skulptūras...“ Mes jau pokalbio pradžioje šnekėjom, kad pirmiausia buvo tie eilėraščiai...

Taip. Juk jeigu matysime piešinį ar tapybą, vis tiek kažkaip susivoksime. O jeigu kalbos nemokėsime, žodžio nežinosime? Viskas, iš namų niekur neik. Tokie keisti paradoksai. Žodis yra žodis, o paskui jau menas, su kuriuo gali per pasaulį važiuoti…

O iš kur ateina žodis? Pavyzdžiui, rašai: „…diena kaip žąsis...“

Jeigu žinočiau, kartoju, tikrai pasakyčiau. Šiaip, man labai patikdavo tos žąsys. Jos baisiai protingos. O kas Romą išgelbėjo? Žąsys. Aš jas buvau tiesiog įsimylėjęs. Jos tokios baltos... Ir kiek aš joms galvų nukapojau…

Jeigu sutiksime su tavo pasakymu, kad skulptūra pirmiausia yra amatas, tai kaip tuomet yra su poezija? Negi poezija irgi yra amatas?

O jūs manote kitaip?

Aš manau kitaip. Negali būt poezija amatas! 

Na, kaipgi parašysi, nemokėdamas gramatikos? Deja, aš rašiau, kai nieko nemokėjau.

Gali idealiai mokėti lietuvių gramatiką, bet būti labai „šlapias“ poetas…

Be abejo...

Tai galpoezija vis dėlto yra ne gramatika?

Aš eiles rašiau, nieko apie literatūros mokslą neišmanydamas, dar būdamas vaikas. O paskui, kai mokykloje pradėjo dėstyti eilėdarą, iš karto paklydau, nieko man nebeišėjo. Pabandyk susitvarkyti su visokiais jambais, anapestais, amfibrachiais ar strofomis! O kai jų nežinojau, tai ir nereikėjo.

Tai prie ko grįžtam? Grįžtam prie skulptūros kaip meno ar meno ir skulptūros?

Ai, „suženykim“ ir eikim sau savo keliais!

Tai gal taip ir apibendrinkim, kad vis dėlto viskas „susiženija“. O ir paties natūra yra ta, kuri ištikimai „suženija“ – ir tapybą, ir skulptūrą, ir žodį...

Aš tik pareiškiu ištikimybę…

Na, o kaip toliau su ta ištikimybe? Ar rašysi antrą paraišką?

Po metų.

Po metų?

Aš negaliu laukti ilgiau, neišgyvensiu.

Kas tai bus? Poezija?..

Gal bus drobės. Popierius garankščiuojasi kaip kokia senmergė. Piešinius reikia rėminti, o dar tas stiklas... Nekenčiu stiklo. Pakabinsi kur nors ant sienos, ant tavęs užkris... Mirtis bus estetiška, bet nelabai garbinga. O drobė vis dėlto yra drobė!Padarei, – ir nieko nebereikia.

Ar pačiam patinka aliejinio dažo kvapas?

Labai.

O kas patinka, kai kali skulptūrą? Dulkių kvapas, smūgio jėga?

Labiausiai man patinka kalti akmenį. Taigi milijonus smūgių padarai. Bet kokių smūgių! Ne šiaip sau plaktukėliu, o kūju! Ir tas kvapas… Tu atidarai tam tikrą amžių glūdumą. Ir toks kvapas pasklinda, kaip iš Rusijos caro sagos. Yra tokia tuščia, bet gerai uždaryta saga. Ją atidarius, galima tikrinti, koks tais laikais buvo atmosferoje oras.

Tas pats yra ir akmeny?

Panašiai.

Siera?

Kažkas panašaus... Velnio buvo pamesta, matyt. Dangiško ten mažoka…

Daugiau požemio?

Daugiau požemio vis tiktai.

Dėl to mes akmeninius paminklus ir statome?

Turbūt.

Gražiai pakalbėjome, Vytautai. Ir apie akmenį, ir apie dangų, pragarą, apie žodį, apie meną ir ne meną. Pašnekėjome kaip tikri piliečiai.

Aš toks ir noriu būti, nors nieko nedarau. Man net gėda.

Kaip suprasti?

Na, nepadedu kažkaip niekam, tik balsuoju...

Betgi tokia didžiulė paroda! Man rodos, tai ir yra darymas

O kur aš dėsiuos? Būsiu turtingas? Suvalgysiu penkias kiaušinienes, du šimtus balerinų turėsiu, ar ką? Tai aš geriau einu tapyti...

Tai čia ir yra ištikimybė?

Po metų pareikšiu ištikimybę. Be paraiškos.

Parengta pagal Lietuvos radijo laidą „Kultūros savaitė“