Manau, kad ne vienam „Bernardinų“ skaitytojui teko girdėti krikščionišką radijo laidą „Kelionė Biblijos puslapiais“, kurią vakarais transliuoja „Žinių radijas“. Pusvalandžio laida transliuojama kasdien nuo 20.20 val. Siūlome susipažinti su viešosios įstaigos „Gerosios naujienos centras“, rengiančios šią laidą, direktoriumi Remigijumi Jucevičiumi.

Pirmiausia gal galėtum plačiau papasakoti, kaip atsirado „Gerosios naujienos centras“?

Mintis steigti centrą, kuris padėtų skelbti Gerąją naujieną pasinaudojant moderniomis informacijos priemonėmis, kilo 1998 metais man ir mano bičiuliui Juozui Žilinskui. Mes tuo metu meldėmės ir ieškojome būdų, kaip geriausiai galėtume liudyti Viešpatį, tarnauti Dangaus karalystės labui. Abu tuo metu dirbome pasaulietiniuose darbuose. Tada ir sumanėme įsteigti viešąją įstaigą „Gerosios naujienos centras“. Tiesa, mūsų vizijos, ko toks centras pirmiausia turėtų siekti, kiek skyrėsi, todėl Juozas po kurio laiko man pasakė: „Tvarkykis tu“.

Beje, pradžioje net neturėjome konkrečių planų ar idėjų. Tik matėme, kad galime daug ką nuveikti šioje srityje. Juozas jau anksčiau krikščioniškoms bendruomenėms siūlė idėją versti "Thru the Bible" laidą į lietuvių kalbą ir ją transliuoti. Tačiau tada jo beldimas nesulaukė atgarsio. Vėliau užsimezgė glaudesni ryšiai su Trans Worl Radio (TWR). Ši organizacija parėmė mūsų centrą ir sudarė sąlygas dirbti. Formaliai penkerių metų bendradarbiavimo sutartis tarp „Gerosios naujienos centro“ ir TWR buvo pasirašyta 2000 metais.

Tai „Gerosios naujienos centras“ atsirado kaip krikščioniškos radijo stoties užuomazga?

Ir taip, ir ne. Mūsų tikslas sudaryti sąlygas ir suteikti galimybę visų denominacijų krikščionims skelbti Evangelijos žinią, pagrįstą gyvenimu su Viešpačiu, panaudojant visas visuomenės informavimo priemones – radiją, spaudą, muzikos renginius ir t. t. Mes neapsiribojame vien radijo laidomis. Dar leidžiame krikščioniškos muzikos projektus, padedame išsileisti albumus, organizuojame konferencijas, seminarus šia tema, surengėme krikščioniškos muzikos festivalį „Sielos“, kuris šiemet, lapkričio mėnesį, bus rengiamas jau antrą kartą. Taip pat naujai įgarsinome filmą „Jėzus“, šiais metais įgarsinsime specialią versiją vaikams.

Nors, aišku, radijo laidos turbūt yra svarbiausia veiklos kryptis.

Gal galėtum plačiau papasakoti apie šias laidas?

Kasdien transliuojame „Kelionė Biblijos puslapiais“. Tai 30 minučių laida, kurios autorius - pastorius J. Vernon McGee. Ši laida transliuojama „Žinių radijo“ eteryje ir vidutinėmis radijo bangomis. J. McGee 1967 metais pradėjo radijo tarnystę, kuri labai greitai plėtėsi. Nors J. McGee iškeliavo pas Viešpatį dar 1988 metais, Kanadoje ir JAV jo programos kasdien galima klausytis daugiau nei per 400 radijo stočių. Be to, ši programa išversta daugiau nei į 100 kalbų ir transliuojama visame pasaulyje.

Savaitgaliais vidutinėmis bangomis transliuojame radijo laidas „Kas turi ausis – teklauso“. Čia pamokslauja skirtingų Lietuvos protestantiškų bažnyčių pastoriai. Taip pat sekmadieniais nuo 16 valandos pusvalandį transliuojame Charles Stanley pamokslus. Šią laidą pradėjome tik šiemet.

Kai galvojame apie savo misiją, taip pat suprantame, jog svarbus uždavinys – padėti Bažnyčioms išgirsti jų narių poreikius. Svarbu, kad pačios krikščioniškos bendruomenės giliau susimąstytų, ko joms labiausiai trūksta, kokie jų poreikiai. Taip pat labai norisi, kad tai, kas yra gražaus bendruomenėse, pamatytų ir visuomenė.

Jūsų veikloje dalyvauja tik protestantų pastoriai?

Taip. Nors aš labai džiaugčiausi, jei tų ribų tarp katalikų ir protestantų nebūtų. Tačiau šiandien yra įvairių skirtumų, ir į juos tenka atsižvelgti. Mūsų centrui vadovauja taryba, kuri sudaryta iš vienuolikos žmonių, atstovaujančių skirtingoms krikščioniškoms denominacijoms. Širdyje nešioju svajonę, kad čia būtų visų denominacijų atstovai, tačiau suprantu, jog kol kas nerealu to tikėtis.

Kiek žmonių sudaro Jūsų centro kolektyvą?

Direktorius, vertėjas, kalbininkė, administratorius, buhalterė, garso operatorius ir diktorius. Reikalui esant mielai bendradarbiaujame su kitais įvairių sričių specialistais. Visi mūsų darbuotojai yra krikščionys, lankantys įvairias bendruomenes.

Jums rūpi ir krikščioniška muzika. Kokia yra krikščioniškos muzikos situacija Lietuvoje?

Krikščioniškos muzikos grupių nėra daug. Pernai „Sielų“ festivalyje dalyvavo penkiolika grupių ir atlikėjų. Šiais metais planuojame jų surinkti apie 20. Praktiškai visi žengia pirmuosius žingsnius. Tik keli – Juras Grincevičius, Arnoldas Jeleniauskas, „Gyvai“, Angelė Joknytė – savotiški senbuviai. Tačiau po truputį gyvybė prasiveržia. Aišku, visa tai kainuoja. Jei žmonės nori būti išgirsti, reikia kokybiškai įrašyti albumą, paskui jį išleisti. Tam reikia ir lėšų ir laiko.

Ar visuomenėje yra paklausa?

Čia rinkos krikščioniškai muzikai kol kas nėra. Mes žengiame tik pirmuosius žingsnius šia kryptimi. Albumai kol kas išleidžiami tik tam, kad apskritai jie būtų. Jie dažniausiai tampa savotišku tam tikro kūrybos etapo pabaigos ženklu. Tačiau kalbėti apie jų komercinę naudą, apie tai, kad muzikantai galėtų pragyventi iš to – tikrai negalima.

Ar nebūna taip, kad krikščioniška muzika yra saviveiklinė, nusileidžianti savo kokybe profesionaliajai?

Žiūrint ką lyginsime. Pavyzdžiui, Gintaras Abarius yra pasaulinio lygio muzikantas. Dar kartą tenka pakartoti, kad kokybiškas albumo įrašymas brangiai kainuoja. Pavyzdžiui, Juras Grincevičius vieną iš savo albumų labai kokybiškai įrašė Olandijoje. Apskritai galima sakyti, kad vienas kitas krikščioniškos muzikos atlikėjas pasiekia labai aukštą lygį, tačiau ryškių žvaigždžių nėra. Beje, ir pasirodymo viešumoje galimybių nėra daug. Tik „Sielos“ bando suburti visus.

Iš ko krikščionys muzikantai apskritai sugeba pragyventi? Kas padeda jiems nusipirkti aparatūrą?

Dažniausiai remia krikščionių bendruomenės. Dauguma krikščionių muzikantų yra šlovintojai savo bendruomenėje. Jie dažniausiai naudojasi bendruomenių aparatūra, o muziką kuria laiku, kuris lieka po šlovinimo. Jiems sunku visa širdimi atsiduoti muzikai, nes dauguma dirba, turi kitus užsiėmimus.

Tiesą sakant, pačioje visuomenėje nematau krikščioniškos muzikos troškulio. Gal vėliau jis atsiras? Praktiškai visa prekyba vyksta tik koncertų metu ar iš karto po koncertų. Aišku, būtų puiku, jei muzikos prekių parduotuvėse atsirastų krikščioniškos muzikos skyriai. Tačiau tam reikalingos investicijos. Šiandien dar nėra taip, kad žmonės ateitų į muzikos įrašų parduotuvę ir galėtų rinktis, kokio stiliaus krikščioniškos muzikos jie nori.

Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie save?

Aš studijavau architektūrą. Tačiau vėliau Žilvinas Žvagulis pasikvietė mane į muzikinį pasaulį, pradėjau dirbti diskžokėjumi, ir tai tęsėsi septynerius metus. Iš jų dvejus praleidome Arabų Emyratuose. Paskui dirbau Lietuvos naktiniuose klubuose. Tačiau viskas labai įgriso. Toliau taip nebegalėjau gyventi. Dėl to ir su Ž. Žvaguliu susipykau. Dar dirbdamas naktiniame klube atsiverčiau, tai buvo esminis lūžis mano gyvenime. Tada visą tą ankstesnį gyvenimą palikau ir nuėjau į radijo stotį - į „Laisvąją bangą“. Beje, pasaulinė praktika rodo, kad diskžokėjai, kurie dirba naktiniuose klubuose, vėliau dažnai ima dirbti radijo stotyse.

Tačiau tikrai nėra labai įprastas karjeros vingis – nuo naktinio klubo iki krikščioniškų radijo laidų?

Nuo darbo naktiniame klube iki krikščioniškos radijo stoties kūrimo nueitas didelis kelias. Nebuvo taip, kad vieną dieną sustoji ir iš karto eini kitu keliu. Metus beveik nieko neveikiau, paskui porą metų dirbau „Laisvojoje bangoje“. Susipažinau su radijo specifika. Teko dirbti ir gamyboje, kurti radijo klipus. Mąsčiau, kaip būtų gera turėti savo radijo stotį. Dar vis svarstau, kas yra geriau – ar turėti visą parą eterį, kurį turi pripildyti, ar kurti kelias geras radijo laidas, kurias galima transliuoti pasaulietinėse radijo stotyse. Kol kas linkstu prie antrojo atsakymo.

Kalbino Andrius Navickas

Bernardinai.lt