2014 m. spalio 30 d., ketvirtadienis

Nutylima tema: Filomena Taunytė Laimingas senelių gyvenimas

2004-10-14
Rubrikose: Sankirtos 

ELTA nuotr.

Neseniai knygynuose pasirodė netradicinio žanro knyga netradiciniu pavadinimu – “Laimingas senelių gyvenimas”. Jos autorė – netradiciniu mąstymu garsėjanti gydytoja, publicistė Filomena Taunytė. Daugiau kaip 50 metų dirbusi gydytoja pulmonologe, pastarąjį 10-metį daktarė yra pensininkė, atsidėjusi rašo medicininę publicistiką bei propaguoja sveiką gyvenimo būdą. Prieš ketverius metus leidykla “Tyto alba” išleido F.Taunytės knygą apie alternatyviąją mediciną “Vandens užkalbėjimas”, antroji gydytojos knyga “9/10 laimės: apie fizinę ir psichinę sveikatą” pasirodė pernai ir sumušė visus populiarumo rekordus. Trečiojoje knygoje kalbama apie tai, apie ką dažniau nutylima. Kas yra senatvė? Gyvenimo pabaiga? Beprasmis vegetavimas? Vilties ir džiaugsmo tabu? F.Taunytė atsako vienareikšmiškai – tai laimingas senelių gyvenimas.

Apie tai Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” kalbėjosi leidyklos “Tyto alba” direktorė Lolita Varanavičienė ir knygos autorė Filomena Taunytė.

Pernai pasirodė F. Taunytės knyga „9/10 laimės: apie fizinę ir psichinę sveikatą“. Šiandien jos jau parduota 14 000 egzempliorių, kelios laidos. Man labai įdomu, kaip pati daktarė aiškina savo knygos populiarumo fenomeną, juolab kad ji nėra labai taiki. Daktarė visada garsėjo ne tik savo protu, bet ir noru įžnybti tiems, kam reikia. Ir man atrodė, kad kils pasipriešinimas jos samprotavimams. Išėjo visiškai priešingai: medikai – tyli, žmonės – skaito ir gydosi. Koks jūsų atsakymas?

Pirmiausia apie medikus. Tarp mano kolegų yra nepaprastai gerų ir labai dorų žmonių. Bet yra ir kitokių, ir jų šiuo metu daugėja, nes medicina, vaistų pramonė jau darosi verslu, ir daktarai nueina ne visai teisingu keliu. Mano supratimu, gydytojui svarbiausia būti doram savo pacientui. Jeigu jis dėl kokių nors priežasčių negali būti doras ir teisingas savo pacientui, jis būtinai turi būti doras bent jo artimiesiems. Ir su jais kalbėti taip, kad būtų aišku, kas laukia ligonio, kokia jo liga ir t.t.

Manau, kad mano knygos pasisekimą lėmė tai, kad aš buvau visiškai nuoširdi. Kalbėjau, ką žinau, apie ką galėjau pasakyti nieko nebijodama.

Ir štai nepraėjo nė metai, ir mes gavome naujos knygos rankraštį. Naujoji knyga visiškai kitokia. Mano supratimu, tai jau yra daug rimtesnis darbas, liečiantis sritis, apie kurias Lietuvoje, deja, iki šiol visiškai nebuvo kalbama. Knygoje tiesiai, atvirai ir labai aštriai rašoma apie sveikatos apsaugos problemas, mūsų pačių požiūrį į sveikatą ir galimybes būti sveikiems.

Autorės pasirinktas aprašomas žmogaus gyvenimo tarpsnis yra senatvė. Tai tas tarpsnis, kuris mūsų visuomenėje yra pats neįdomiausias. Tabu. Mes nenorime matyti (sąmoningai ir nesąmoningai) tų žmonių, kurie jau nebėra jauni, kurie ne visada laimingi ir ne visada sveiki. Tarsi vaizduojame, kad tokie niekados netapsime. Tai štai apie tuos žmones ir kalba daktarė.

Knygos forma labai įdomi. Tai - grožinis pasakojimas apie vieną šeimą. Jos gyvenimo istorija su komentarais. Dabar, daktare, prisipažinkite, ar egzistuoja tų personažų prototipai, ar pažinojote tą šeimą? Jūs visada sakote, kad rašote tik tai, ką gerai išmanote.

Pasakyti, kad rašau tik apie konkrečius pažįstamus žmones, turbūt negalima. Bet visa tai, apie ką rašiau naujoje knygoje, iš tiesų pati patyriau gyvenime. Pastebiu, kaip man senstant keičiasi kitų žmonių požiūris į mane, kuris man ir, be abejo, kitiems senstantiems žmonėms nėra labai malonus. Žmogus nebesupranta, kodėl taip yra, kas čia vyksta. Tarsi esu tas pats žmogus, ir mano sveikata tokia pat, bet jaunesni į mane žiūri jau visiškai kitaip. Troleibuse, pvz., girdžiu sakant: Užleisk vietą šitai senei. O kitas atsako: Tegul senė tupi namuose ir važinėja tiktai tada, kai tuščias troleibusas… Visa tai, be abejo, žeidžia žmogų.

Apskritai seni žmonės dabar yra diskriminuojami, ir juos leidžiama diskriminuoti. Net jeigu užimamos pačios aukščiausios pareigos! Juk net iš Prezidento juokiamasi. Juokiamasi iš kiekvieno žmogaus, kuris yra jau sulaukęs 60 metų. Ir tai labai negerai. Žmogus pradeda senti tik ką gimęs. Jau nuo 50-ties reikia kalbėti apie žmogaus perėjimą į naują, visiškai subrendusį ir labai darbingą būvį. Tada, kai ima keistis hormoninė medžiagų apykaita, yra labai darbingas, labai vertingas amžius. Ant šitų pagyvenusių žmonių, pensininkų dabar tiesiog laikosi kaimas, laikosi gyvenimas! Iš savo varganų pensijų kaimo žmonės dar sugeba remti savo vaikus, dirbančius, o kartais ir nedirbančius.

Aš toje knygoje norėjau papasakoti kaip tik apie tokį žmogaus pereinamąjį amžių. Kaip jis sensta, kaip jis bando gydytis, kaip į jį žiūri gydytojai ir t.t., ir pan.

Daktare, bet Jūs kalbate apie tokius ausiai neįprastus žodžių derinius. Pavyzdžiui, apie vyrų klimaksą. Daug kam tai didžiulė naujiena! Apie tą vyriškį, kuris sukuria antrą šeimą, „antrinę“ šeimą, palikęs jau paaugusius vaikus ir toliau gyvenantis jauno žmogaus gyvenimą, būdamas nebe jaunas, apie tokį senstelėjusį jaunuolį tarsi sakote, kad nėra čia kuo žavėtis. Tai tiesiog vyrų klimakso padarinys. Tai pasakykite, kieno ta senatvė yra gražesnė – vyrų ar moterų? Ar vyrams duotas gražus nusenimo variantas?

Deja, kaltos publikacijos, kalti gydytojai, kurie visą laiką akcentavo, kad vyrams to klimakso nebūna. Nors, Dieve brangus, jiems jis būna anksčiau negu moterims! Ir dabar jau niekas šito neslepia. Pavyzdžiui, rodos, laikraštyje „Vakaro žinios“ (tą laikraštį aš vadinu senelių pornografiniu laikraščiu dėl to, kad jis pigus ir ten visokių tokių dalykų yra prirašyta) rašoma apie vyrų klimaksą visiškai atvirai. Tai užsienio publikacija, ir manau, kad tai teisinga. Pavyzdžiui, moterų klimaksas gydomas pakaitine hormonų terapija, o vargšai vyrai šeriami visokiais vaistais, kad tik tą jų pasididžiavimą kaip nors būtų galima pakelti. Nors reikėtų duoti raminamųjų. Žmogui nereikėtų blaškytis, ieškoti 20 metų jaunesnės žmonos, tiesiog ramiai pralaukti šitą laikotarpį ir pereiti į labai ramų, gražų, prasmingą ir labai tautai reikalingą periodą – visišką subrendimą. O visiškas subrendimas – maždaug apie 50 metų.

Dabar norėčiau pateikti keletą sakinių iš daktarės knygos, kurie man pasirodė labai paprasti, bet kiekviename iš jų yra gelmė. Tie sakiniai stilistiškai yra tarytum numesti, jie lyg tarp kitko. Bet kiekvienąkart perskaitęs, suklūsti ir imi galvoti – ką tai reiškia? Pavyzdžiui, ką reiškia tokie pasakymai: “…senatvėje visi tampame žmonėmis... Skurdas gyvenimą ilgina… Senelių laimė priklauso nuo valdžios… Ligos yra mirties mandagumo vizitai, ir jas reikia sutikti pagarbiai… Ką jaunas daro jėga, senelis padaro protu… Mylintys vaikai, užuot pirkę vitaminų, tegul išsunkia savo tėvams sulčių… Senatvė – kūrybos amžius, ir niekas nedraudžia galvoti... Klausiu, ar visada reikia džiaugtis tuo, kad ilgai gyvename…”

Kiekvienas toks pasakymas yra kontroversiškas, skatina diskusiją ir tarsi absoliučiai prieštarauja mūsų tradiciniam mąstymui. Daktare, kodėl Jums kelia abejonių tai, kas kitiems atrodo visiškai savaime suprantama. Pvz., kad skurdas gyvenimą ilgina?

Jis iš tiesų ilgina. Kadangi aš gyvenu bute, prieš kurio langus yra šiukšlių konteineriai, sėdėdama virtuvėje galiu žiūrėti, kas juose knisasi. Tie žmonės pas gydytojus nesilanko. Bet jie kažkokiu būdu peržiemoja, net sloga neserga. O juk tokia sunki žiema, ir koks tas maistas jų blogas…

Dabar turbūt reikėtų kalbėti... na, gal ne apie skurdą, gal ne visai tiksliai pasakiau, o apie kuklų gyvenimą, kai nepersivalgoma, kai nesilaikoma dietų. Nėra geros dietos: žmogus nėra mašina, į kurią galima pilti tik atitinkamus tepalus, jis turi valgyti įvairų maistą. Vienintelis būdas numesti svorį yra mažinti suvartojamo maisto kiekį! Ir nėra jokių tablečių, ir nėra visokių nesąmonių… Šiuo metu visa, kas siūloma svoriui sumažinti, yra tik verslas, ir nieko daugiau. Be paties žmogaus pastangų sumažinti tą svorį niekam niekas gerai nesibaigia. Galima daug apie tai kalbėti. Šiek tiek toje knygoje apie tai ir kalbu. Visko pasakyti negalėjau, bet vis dėlto kai ką paaiškinau. Nes tie mano prototipai gyvena, ir su jais aš kalbuosi. O praeityje tai buvo labai sveiki žmonės, pradėję sirgti tik sulaukę atitinkamo amžiaus.

Beje, man patiko vienas gruzinas profesorius, kuris pasakė, jog vyras turi teisę pradėti gydytis nuo 70, o moteris - nuo 80 metų. Dėl to, kad moteris yra gyvybingesnė, kūrybingesnė, ir ji pasensta vėliau. Iš tiesų net Viešpats Dievas suteikė moteriai 8 metais ilgesnį gyvenimą negu vyrui. Vyras yra vargšas, kadangi nuo jo slepiama tiesa, ir jis pats sąmoningai nuo jos slepiasi. Jis visą laiką nori būti jaunas, nors seksualinis aktyvumas dar nieko nereiškia. Tuo laiku, kai seksualinis aktyvumas didelis, yra vyras ir moteris. O pradedant nuo 60 metų tiek vyras, tiek moteris tampa… žmogumi. Praeina tas noras žavėti, mėgautis sekso malonumais… Tokie norai turi praeiti arba jie turi labai smarkiai sumažėti. Ir tapęs žmogumi, žmogus gali padaryti didelių dalykų.

Bet, daktare, ar Jūs iš tiesųvisai atsakingai galite sakyti, kad visi senatvėje tiesiog tampa žmonėmis? Juk daugeliui žmonių senatvė yra tragedija.

Senatvė yra toks pat gyvenimo tarpsnis kaip visi kiti. Kodėl, tamsta, neraudojote praradusi vaikystę ir atėjusi į jaunystę? Kodėl neraudojote, kai praėjo jaunystė, ir atėjote į subrendimo amžių, įsimylėjote, auginote vaikus? Tai kodėl turite verkti ir raudoti, kai iš savo jaunystės ateinate į subrendimo amžių, į senatvę, kuri yra lygiai toks pat aktyvus gyvenimas? Dėl to ir knyga vadinasi „Laimingas senelių gyvenimas“. Ne laiminga senatvė žiūrint pro langą, o gyvenimas! Aš norėjau pasakyti, kad vyresnio amžiaus žmogus jokiu būdu negali visko atiduoti savo vaikams, tikėdamasis, kad jis už tai bus labiau mylimas. Bet senatvė yra amžius, kai norisi duoti. Ir yra labai malonu, kad vyresnio amžiaus žmogus, senas žmogus, sukaupęs daug patirties, gali duoti, mylėti, dovanoti anūkams ir t.t. Tai yra vienas iš pagrindinių dalykų, kurie daro gyvenimą prasmingą.

Knygoje pateikiate kitą patarimą. Ką daryti, kad paguldytų į ligoninę. Reikia nuvažiuoti į Trakus ir pasistengti, kad parblokštų mašina…

Nesakau, kad parblokštų mašina, bet rajone vis dėlto gydytojai yra daug padoresni negu Vilniuje. Sostinėje gydytojai jau perprato, ko reikia. Reikia, kad ligonis duotų 125 litus, tą vadinamąjį atsidėkojimo mokestį. Dabar kai kuriose klinikose, pavyzdžiui, Antakalnio klinikoje, jau atviru tekstu kalbama, kad labai gerai, kai tas atsidėkojimo mokestis įteikiamas tuoj pat ligoniui atvykus. Man buvo labai nesmagu klausytis šitokių dalykų. Bet aš pamaniau, kad gydytojas gal jau nebegalvoja apie ligonį, jam gal reikia namą statytis, gal reikia kur išvažiuoti...

Daktare, kiek metų pati dirbote kaip praktikė?

Aš dirbau 52 m. Tai pakankamai daug... Nesakau, mes irgi gaudavome ar saldainių dėžutę, ar gėlių… Bet mes tais laikais dar mokėjome džiaugtis kontaktu su ligoniu. O dabar atrodo, kad jokia dovana, tiesiog niekas kai kurių gydytojų nebegali nudžiuginti, tiktai pinigai. Ir valdžia tai įteisino. Argi galima tylėti visa tai matant? Ką reiškia atsidėkojimo mokestis? Juk, pavyzdžiui, gydo ne vien gydytojas, gydo ir medicinos sesuo, gydo ir sanitarė, gydo pati aplinka, gydo ir valgyklos darbuotojai… Norint dėkoti, tai daryti reikia visiems, o ne vienam gydytojui. Be abejo, yra nepaprastai gerų gydytojų, ir aš čia kalbu ne apie visus.

Daktare, dabar artėja Seimo rinkimai. Šitiek daug medikų pasišovė eiti į Seimą. Ar siejate kokias nors viltis su tuo medikų noru būti valdžioje? Tas daktarų ėjimas į valdžią ištisomis palatomis, ką jisai rodo?

Ponia Lolita, turbūt matote, kad nė vienas Seime atsidūręs gydytojas kol kas nesirūpino medicina. Jie rūpinasi kažkuo kitu. Ir, matyt, rūpintis kitais dalykais yra smagiau, negu rūpintis medicina. Taip kad tie gydytojai, kurie šiuo metu veržiasi į Seimą, jie tikrai nesirūpins medicina. Parlamentarė Dangutė Mikutienė, kuri kuruoja sveikatos apsaugą Seime, neturi medicininio išsilavinimo. Ji baigusi parapsichologijos akademiją. O apie visokį burtininkavimą šitoje knygoje aš rašau labai negailestingai.

Ir raganos jums dar neatkeršijo?

Žadėjo man keršyti kažkokiais savais metodais. Bet bijau, kad aš irgi turiu tam tikrą apsauginę priemonę.

Bet rimtai kalbant, ką reiškia tas visuomenės polinkis į raganavimą, į horoskopus?.. Kas atsitiko visuomenei, kad dabar be tam tikrų išskirtinių galių turinčių žmonių patarimų ji nieko negali daryti?

Vienas dalykas - tai medicinos paslaugų neprieinamumas. Antras dalykas, valstybei, man atrodo, rūpi tas burtininkavimas. Aukščiausi mūsų pareigūnai kreipiasi į beraštę burtininkę, kad jiems likimą nuspėtų ir t.t. Čia labai graudūs reikalai. Savivaldybėse registruojami ir duodami leidimai žmonėms, neturintiems jokio medicininio išsilavinimo, kad jie užsiimtų gydymu. Kaip tai suprasti? Gydo žmonės, kurie nežino, kurioje pusėje kepenys, kurie nenutuokia, kaip veikia plaučiai?.. Jeigu Kauno „Žinijos“ draugijoj kažkokia moteriškė skaito paskaitą apie tai, kad vėžys vystosi dėl kirminų?.. Ir tai vyksta „Žinijos“ draugijoj! „Žinijos“ draugijos šiandien jau tapo įvairių burtininkų propagandos centrais.

Be abejo, didelę reikšmę čia turi įtaiga. Jeigu žmogus yra labilios psichikos, jeigu jis bėga pas burtininką ir juo tiki, tai net ir pats sau gali įsiteigti tokius dalykus, kuriuos jam tas burtininkas išbūrė.

O dabar vis dėlto - apie juoką. Juk tai juokinga knyga, su tokiu pozityviu nusiteikimu, nepaisant visų minėtų blogybių, apie kurias galime kalbėti valandų valandas. Daktare, ar juokas yra svarbu gyvenime?

Jis tiesiog yra laimė! Jeigu net į dabartinį mūsų gyvenimą pažiūrėsime šiek tiek ironišku žvilgsniu ir jeigu sugebėsime pasijuokti iš tų žmonių, kurie labai vaizduoja, kad yra nepaprastai išmintingi ir patys gudriausi, už ką jiems reikia tūkstantinių atlyginimų. Jeigu iš jų sugebėsime pasijuokti, iš karto gyvenimas pagerės. Ir juokas turi sugrįžti į mūsų gyvenimą. Šiuo metu mes neturime juoko. Juk, pavyzdžiui, tik „Dviračio žynios“ yra rimta laida, rimtas juokas. O jeigu juokiamasi iš psichinio ligonio, iš invalido, ką daro kitos laidos, tai - beveik nusikaltimas. Iš tokių žmonių juoktis negalima. Juokas turi būti rimtas.

Lietuvos radijas, Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti