Sajidas Qutbas (Egipto radikalų Musulmonų Brolijos narys, už neva rengtą pasikėsinimą prieš šalies vadovą pasmerktas myriop 1966 metais, daugelio tyrinėtojų vadinamas musulmonų ekstremizmo krikštatėviu) nurodė keturias džihado vystymosi stadijas: 1. Kol pirmieji musulmonai buvo Mekoje, prieš pabėgant į Mediną, Dievas jiems neleido kovoti; 2. Medinoje musulmonams duotas leidimas kovoti su jų engėjais; 3. Dievas įsako musulmonams kovoti prieš tuos, kurie su jais kovoja; 4. Dievas įsako musulmonams kovoti su visais netikėliais. Qutbo nuomone, džihadas buvo gynybinis tik pirminiame Muchamedo misijos periode. Po to musulmonams buvo leidžiama ne tik kovoti su agresoriais, bet buvo įsakyta pulti netikėlius. Ir šis prisakymas turėtų tęstis tol, kol Žemėje bus nemusulmonų.

Qutbo pozicija yra ekstremistinė, tačiau anaiptol ne išskirtinė – Musulmonų Brolija ir panašūs į juos griežtai laikosi šio požiūrio ir jį propaguoja. Brolijos narys ir vienas jos lyderių Mustafa Mašhūras skelbia: „Tokie yra būdingi (mūsų) misijos bruožai: džihadas yra mūsų kelias ir mirtis vardan Dievo yra aukščiausias mūsų tikslas“. Kiti Brolijos nariai Achmedas al–Qutanas ir Džasimas Muhalhalas teigia, kad mudžahidai kovoja ne dėl savo pačių ar savo šalių, tėvynių labo, bet vardan Dievo. Be to, mudžahidai turi būti visada pasiruošę paaukoti savo gyvybę vardan tikslo, kurio jie siekia. Al–Qutano ir Muhalhalo nuomone, mudžahidai turi mylėti, tikėtis ir teikti pirmenybę kankinio gyvenimui (šahada). Taip išaukštinamas kankinio (šachido) kultas.

Radikaliai nusiteikusiems musulmonų aktyvistams, ginkluoto džihado, kurį jie idealistiškai suvokia kaip kasdienio musulmonų gyvenimo integralią dalį, smurtiškumas ir prievarta nėra nusižengimas, o veikiau garantija, kad jis galų gale pavyks. Tikėjimas jėga ir įsitikinimas, jog tik per jėgą į visuomenę gali būti įdiegta Dievo Tiesa, tapopripažintu komponentu jų religiniame – politiniame diskurse.

Ši radikali Brolijos samprotavimo tradicija, pradėta Brolijos įkūrėjo al–Banos dar ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, ilgą laiką išliko marginali. Tačiau palaipsniui ji išpopuliarėjo, o jos praktine išraiška tapo pačių musulmonų pagarbiai kankiniais (šachidais) vadinamų mirtininkų vykdomi išpuoliai, kuriuose nukenčia vis daugiau neginkluotų civilių, tarp jų ir musulmonų.

Nors ginkluota kova, ypač su išorės priešais tiek Korane, tiek Sunoje yra pateisinama ir net prisakoma, apie kovos metodus pamatiniuose islamo šventraščiuose nekalbama. Savaime suprantama, kad anuomet ginklai nebuvo tokie sofistikuoti kaip dabar. Tiesą sakant, patys populiariausi ginklai – peilis, kardas, ietis, lankas su strėlėmis – turėjo labai ribotą žudomąją galią.

Tačiau ir tokie ginklai galėdavo pasitarnauti mirtininkams. Antai vienos šiitų sektos, ismailitų nizaritų (populiariai vadinamų asasinais), veikusios tarp XI ir XIII amžių, į misijas siunčiami pavieniai kovotojai-pasikėsintojai su savimi turėdavo tik durklą. Jie gali būti matomi kaip šiandienių mirtininkų prototipas. Toks kovotojas po įvykdyto pasikėsinimo į aukštą valstybės pareigūną paprastai nesistengdavo pasprukti – jis tikėdavosi mirties. Mirties, po kurios jis tiesiai pateksiąs rojun ir turėsiąs amžiną palaimą. Nizaritų ideologai mirtininko-kankinio (šachido) likimą aprašė pačiomis šviesiausiomis spalvomis, remdamiesi Korane randamomis eilutėmis, pateisinančiomis smurtą prieš priešus, bei viliojamai aprašančiomis rojų.

XX amžiuje ši mirtininko kankinio tradicija atgimė ir išpopuliarėjo. Tačiau be Korane ir Sunoje randamų smurto pateisinimo ir viliojančio rojaus, laukiančio kankinių, šiandieniame pasaulyje ne mažesniu tokio pobūdžio smurto akstinu yra tapusi neviltis, persmelkusi daugelio musulmonų visuomeninį ir ypač asmeninį gyvenimą. Matydami savo visuomenių politinį, socialinį ir ekonominį sąstingį, nepriteklių bei skurdą, negalėdami savęs realizuoti politiniame, socialiniame, o dažnai ir ekonominiame šalies gyvenime, jauni abiejų lyčių musulmonai, ieškodami savo situacijos paaiškinimo, neretai įsitraukia į radikalių musulmonų vedamus studijų būrelius. Tokie būreliai yra pirmas žingsnis į džihadistinę indoktrinaciją, besivainikuojančią būsimo mirtininko-kankinio visišku atsidavimu savižudiško džihado idėjai, kuri silpnesnės valios ir didelės nevilties slegiamus individus tiesiog užvaldo.

Musulmonų mirtininkų skaičiumi pirmauja Palestina – visi duomenys rodo, kad palestiniečius yra tiesiog persmelkusi džihado kultūra. Daugiau nei penkis dešimtmečius tebesitęsianti Izraelio okupacija pagimdė jau antrą kankinio mirties siekiančių palestiniečių kartą, nematančią šviesesnės savo tėvynės ateities. Palestiniečių išpopuliarinta šachidų kultūra netrukus prigijo ir kituose musulmoniškuose kraštuose – Libane, Kašmyre, Čečėnijoje.

Šiam fenomenui populiarėti įtakos turi ir tai, kad Korane ar Sunoje mirtininko veiksmai tiesiogiai nėra ne tik kad draudžiami, bet netgi nepasmerkiami. Priešingai, kovoje su priešais žuvęs kankinys išaukštinamas. Mirtininkų džihado propaguotojai tapatina priešo nukautą kovotoją su sąmoningai save drauge su priešais sunaikinančiu mirtininku. Jie teigia, kad tai nėra tapatu savižudybei, kurią, beje, islamo teisė draudžia kaip vieną didžiausių nusikaltimų. Anot Korano ir Sunos, nusižudęs asmuo pats iš savęs atima galimybę patekti rojun. Tačiau radikalūs ideologai aiškina, kad mirtininko išpuolis atliekamas Dievo vardan (džihado labui), tuo tarpu esą paprasta savižudybė niekaip negali būti vykdoma vardan Dievo ar kaip džihado dalis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad pamatiniuose islamo tekstuose randami smurto pateisinimai ir net išaukštinimas pasitarnavo kaip Trojos arklys visai musulmonų bendrijai – jais operuodami, radikalūs asmeninių ar grupinių politinių kėslų turintys musulmonai sumaniai pasinaudoja patikliais bendratikiais, kalbėdami apie viską apimantį džihadą kaip aukščiausią dorybę, už kurią atpildas – amžinas išganymas, taip juos pasiųsdami beprasmiškai mirti. Ir, deja, panašu, kad ši kankinių-mirtininkų džihado kultūra bent šiuo metu tik plinta.

Bernardinai.lt