Kalbant apie Pranciškaus Asyžiečio ir jo įkurtos vienuolijos pagrindinį bruožą ar charizmą, dažniausiai nurodomas jų solidarumas su vargšais ir nelaimingaisiais. Jau pats ordino pavadinimas - „mažesnieji broliai" - suponuoja ne tik jų kolektyvinį gyvenimo būdą, bet ir jų misijos orientaciją į žemiausius socialinius sluoksnius. Šv. Pranciškus, užsivilkęs maišą ir persijuosęs virve kaip eilinis ano meto piemuo ar žemdirbys, visiems amžiams įtvirtino plebėjišką savo vienuolijos įvaizdį. Per beveik aštuonis savo istorijos šimtmečius pranciškonai vis iš naujo savo tapatybės ir atsinaujinimo prielaidų ieškodavo per neturto dvasios puoselėjimą bei palankumą šio pasaulio „mažiesiems".

Net turint galvoje faktus, jog pranciškonų patarėjų ir raštininkų būta karaliaus Mindaugo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino dvare, o vėliau jų bernardiniškąją atšaką Vilniuje uoliai globojo bei rėmė Kazimieras Jogailaitis ir Radvilos, vis dėlto mažesnieji broliai čia netapo „didžiaisiais", išvengė aukštuomenės numylėtinių ir patikėtinių reputacijos. Ypač XVIII ir XIX a. jiems prigyja „liaudies apaštalų" vardas. Vienuolis bernardinas XIX a. pradžioje - bene populiariausias anekdotų personažas, pelnęs plačiųjų visuomenės sluoksnių simpatijas savo gyvenimo stiliumi, artimu paprastiems žmonėms.

Todėl visai nuoseklu ir logiška, jog pirmieji Lietuvoje atsikūrusių pranciškonų žingsniai buvo palydėti radikalių neturto gestų ir solidarumo su visuomenės autsaideriais. Kai 1989 m. lapkričio mėnesį iš pogrindžio išėję pranciškonai oficialiai grįžo į Kretingos vienuolyną ir paskelbė atgaiviną ordino veiklą Lietuvoje, pirmiausia buvo viešai pareikšta, jog pranciškonai savo bažnyčioje neimsią jokio atlyginimo už religinius patarnavimus. Netrukus vaikų darželiui buvo padovanotas televizorius, kažkas Kretingoje gavo dovanų vienuolyno automobilį, buvo atsisakyta kitų brangių daiktų. Aplink vienuolyną ėmė burtis klajojantis ir nuotykių geidžiantis jaunimėlis, nemaža dalis pirmųjų pašaukimų atėjo būtent iš tokios terpės. Savo palankumu vargšams ir atstumtiesiems ypač pasižymėjo pranciškonas skulptorius Vilius Orvidas, į savo garsiąją sodybą traukęs alkoholikus, narkomanus, buvusius kalinius ir šiaip Dievo ieškančius, bet prie Bažnyčios nepritampančius žmones. V. Orvidui mirus, jo gedėjo net Vilniaus valkatos, geležinkelio stotyje rankiojantys tuščius butelius. 1994 m. Vilniuje pasirodę mažesnieji broliai žadėjo evangelizuoti tuomet dar labai skurdų ir proletarišką Užupio rajoną ir tapti broliais visiems „mažiesiems". Provincijolas savo laiške įkvėptai rašė apie Kristaus veidą, spindintį sąvartyno gyventojų veiduose. Buvo gražu ir kilnu.

Tačiau toks pirmųjų pranciškonų gyvenimo legendas primenantis užsidegimas truko neilgai. Be V. Orvido užgeso jo sodybos dvasia.

Užupio vargšų misija žlugo vos prasidėjusi. Keletas prieš dešimtmetį atliktų ekskursijų į tą rajoną, labdaros dalijimas stengiantis įgyti tenykščių gyventojų pasitikėjimą ir užmegzti glaudesnius santykius su jais baigėsi be rezultatų.

Labdaros valgykla Kretingoje, nors tebegyvuoja iki šių dienų, jau seniai atsiskyrė nuo mažesniųjų brolių ir jų asmeniško įsipareigojimo tiesti alkaniesiems duonos kąsnį. Prisimenu, kaip 1992 m., kai dar nebuvo griežtos vienuolyno struktūros, į Kretingą atklydę narkomanai ar šiaip pakeleiviai valgė iš vieno katilo su broliais, dažnokai palikdami juos pusalkanius. Kryžių kalno vienuolynas, toje vietoje viešėjusio ir sušalusio popiežiaus vizijoje turėjęs tapti visiems maldininkams atvira užeiga, tapo tik dar viena klerikaline struktūra. Ironiška, kad šio kalno pašonėje įsikūrusi vadinamoji „Brolių svetainė", išlaikoma pasauliečių verslininkų, savo pretenzingu interjeru ir kainomis lenkia prabangius Šiaulių restoranus. Anas pirmąsias radikalaus neturto ir solidarumo vargšams dienas gal labiausiai primena tik Pakutuvėnų dvasinės globos ir reabilitacijos centras, nors ten jau irgi gerokai nutolta nuo kadaise ten tvyrojusios molinių trobelių atmosferos.

Tuo tarpu pranciškonų misijos smaigalys nenumaldomai krypo į kitą pusę. Rudi abitai ėmė šmėžuoti Seime, televizijos laidose, aukštuomenės susibūrimuose, tarp politikos ir verslo elito. Užuot tapę kaip XIX a. šiurkščių liaudiškų anekdotų personažais, jie tapo spalvotų gyvenimo stiliaus žurnalų herojais, šauniais, šiuolaikiškais apaštalais. Bernardinų bažnyčia Vilniuje iš griuvėsiuose susibūrusios „mažosios kaimenės" virto viena madingiausių sostinės šventovių. Tradiciniai šv. Antano atlaidai Kretingoje jau kelinti metai demonstruoja „kryžiaus ir karūnos" sąjungos atgimimą. Mažesniųjų brolių apaštalavimo lauke ėmė rastis vis daugiau tų, kurie neturėtų priklausyti tradicinei šios vienuolijos kaimenei. Pranciškonų sielovados stilius netikėtai pasirodė patrauklus visai priešingam socialiniam sluoksniui - turtingiems verslininkams, politikos ir kultūros elitui, dažniausiai neturintiems glaudesnių santykių su Bažnyčia ir rimtesnių krikščioniškų aspiracijų.

Neanalizuosiu priežasčių, dėl ko įvyko ši metamorfozė. Lengviausia būtų įtarti, jog mažesnieji broliai, kartu su visa Bažnyčia Lietuvoje, neatsilaikė prieš pagundą gyventi „normalų" gyvenimą pagal visus šio pasaulio dėsnius ir taisykles. Stiprinti savo instituciją ir tapti kuo labiau matomiems visuomenėje. Kad iš radikalaus neturto ir simpatijų autsaideriams buvo išaugta kaip iš jaunatviško maksimalizmo. Patys pranciškonai rimtai niekada lyg ir nesvarstė savo įvaizdžio pokyčių. Viskas vyko tarsi savaime, viena vertus, toliau deklaruojant savo „benamį buvimą" (buvo toks filmas apie Lietuvos pranciškonus), kita vertus, energingai veržiantis į pirmąsias viešojo gyvenimo eiles. Pakviestas į kokį nors paradinį renginį ar aukštuomenės pobūvį, nesyk klausdavau savęs, ką aš čia veikiu ir ką tai turi bendra su šv. Pranciškaus meile skurdžiams ir atstumtiesiems. Rišlaus atsakymo nepavykdavo sudėlioti. Su tam tikru pavydu klausydavausi pasakojimų apie pranciškonus kur nors Pietų Amerikoje, kaip jie, išėję iš saugių vienuoliškų celių, keliasi gyventi į vargšų rajonus ir tampa visa kuo panašūs į juos.

Atrodo, po tokių pastebėjimų reikėtų garsiai šaukti, kad Lietuvos pranciškonai išdavė savo pašaukimą, palaidojo šimtametę ordino tradiciją, virto nebe liaudies, o šio pasaulio galingųjų ir turtingųjų broliais. Tokių priekaištų jau būta interneto puslapių komentaruose, kuriuos sukeldavo pranešimai apie vieną ar kitą Lietuvos pranciškonų akciją. Labai žmogiškas ir suprantamas noras būtų ieškoti dabar kokio nors pateisinimo ir pasiteisinimo. Gana įtikinamai turėtų skambėti priminimas, jog Pranciškus Asyžietis buvo pasišovęs skelbti Gerąją Naujieną visai kūrinijai, net paukščiams ir vilkams, kad šv. Antanas, pasak pranciškoniškų legendų, sakęs pamokslus žuvims, o pati mažesniųjų brolių regula liepia neniekinti ir nesmerkti švelniais drabužiais vilkinčių ir gardžiai valgančių žmonių. Tačiau šioje vietoje nesu visai tikras, kiek iš tiesų mūsų ordino veikloje esama Pranciškaus aistros evangelizuoti savo aplinką ir kiek iš tiesų mūsų ryšius su šio pasaulio galingaisiais ir turtingaisiais įkvepia rūpestis dėl jų sielų išganymo, o ne kiti motyvai.

Vietoj pasiteisinimo ir nusiraminimo ateina kur kas vertingesni dalykai. Pirmiausia galimybė iš naujo svarstyti klausimą, kas šiuolaikiniame Lietuvos kontekste galėtų būti priskirtas vargšų kategorijai? Rūšiavimas pagal socialinę padėtį ir turtą jau ne visuomet atspindi tą dvasinę žmogaus būseną, kuri anuomet provokavo šv. Pranciškaus solidarumą ir užuojautą. Šių dienų elgetos ir benamiai, bent šiek tiek susipažinę su Bažnyčios tradicijomis, puikiai žino savo teisę susilaukti dėmesio ir paramos, priklausyti ypatingos Bažnyčios globos ratui. Jie tau visuomet primins scenarijų, pagal kurį tu privalai elgtis. Tuo tarpu susidūrus su tais, kurie vadinami elitu, kurių gyvenimą esame įpratę laikyti sėkmės, gerovės, laimės įsikūnijimu, daug dažniau veriasi garsiai neminima egzistencinė tuštuma ir skurdas. Jų priklausymą vargdieniams galėtų skelbti ir ta aplinkybė, jog jie iš tiesų nelaiko savęs vertais Bažnyčios meilės ir palankumo. Jie taip pat žino dalį tradicinio scenarijaus, kuris dėl jų gyvenimo būdo palieka juos už evangelinių palaiminimų ribos ir neduoda jokios galimybės pasijusti mylimais dangaus Tėvo vaikais. Jie gali pasikviesti kunigą pašventinti namų, tuoktis bažnyčioje ir krikštyti vaikus, jie gali išdidžiai aukoti stambias aukas ir šventoje vietoje elgtis aikštingai, tačiau širdies gilumoje jie niekada nedrįs pagalvoti, jog kartu su vertaisiais ir ištikimaisiais turi dalį Kristaus atpirkime. Jų simpatijos pranciškonams liudija ne šios vienuolijos atliekamos sielovados universalumą ir kokybę, ne pačių vienuolių tarnystės dovaną ir sugebėjimą prabilti kiekvienam suprantama kalba. Nedrįsčiau netgi teigti, jog tai esąs kelias į asmeninį vadinamojo „elito" atstovų atsivertimą bei sugrįžimą Bažnyčios prieglobstin. Perskaitau čia muitininko Zachiejaus ar kitų Evangelijos personažų ilgesį pamatyti Jėzų, einantį „pro šalį", užstotą kitų, vertesnių ir labiau nusipelniusių personų. Pagaliau kaip neįžvelgus čia nenutrūkstamo Evangelijos ir Pranciškaus Asyžiečio istorijos paradokso šaukti apie malonę ten, kur jai, atrodo, nėra jokių prielaidų atsirasti?

Galiu nuraminti elito nekentėjus, kad pranciškonai tikrai nepersimetė į galingųjų ir turtingųjų stovyklą, netapo jų gyvenimo būdo advokatais, jų etatiniais kapelionais. Nėra ir tokio daikto kaip politikų ar verslininkų sielovada. Niekas jos ir neprašo dėl to paties scenarijaus. Viskas tarsi atsitiktinai ar savaime, užuominomis, tarp eilučių. Būtent taip ir gimsta laiko ženklai bei jų perskaitymas. Todėl man jau nebeatrodo joks akibrokštas, kai mažesnysis brolis priima „didįjį". Pats Pranciškus apkabino raupsuotąjį ar elgetą ne dėl to, kad būtų dievinęs jų kančias ir skurdą, o dėl to, kad jie buvo „už borto". Tiek socialiniu, tiek bažnytiniu požiūriu. Ir iki Pranciškaus krikščionybėje rasdavosi sąjūdžių, nekentusių turtuolių ir aukštinusių varguolius, tačiau jis pirmasis ir vienus, ir kitus pavadino Dievo vaikais ir savo broliais. Tai buvo iššūkis ano meto vertybių hierarchijai. Ir milžiniška rizika. Lygiai kaip šiandien taptų skandalu pareiškimas, jog išganymas ateina ir į milijonierių namus.

Pagaliau pagrindinis dalykas - visai ne elito reikalai, ne siekis pavadinti juos „netradiciniais" vargšais ir žūtbūt reabilituoti Bažnyčios ir visuomenės akyse. Svarstymai apie pranciškonų misijos šių dienų Lietuvoje viražus ir prieštaravimus darsyk atvedė prie minties apie tikėjimo trupinius. Apie tai, ką mūsų Viešpats įžvelgdavo ten, kur skvarbi šių dienų ganytojų akis pamatytų tik prietarus, katekizmo žinių stoką, savanaudiškumą. „Tavo tikėjimas išgydė tave", - paskelbiama tam, kuris viso labo tik šaukėsi Jėzaus vardo ar egoistiškai norėjo būti išvaduotas iš savo negalių. Jeigu Bažnyčia, paveldėjusi Viešpaties autoritetą ir galias, neturėtų šiandien galimybės sveikinti tokio tikėjimo, kaip įstengtum pasikliauti jos tarpininkavimu pasaulio išganyme?

Prieš keletą metų vienoje radijo laidoje kalbinau dailininkę ir poetę Juzefą Čeičytę. Ji pasakojo apie savo tėvus, vaikystę, gimtąją sodybą kažkur Šiaurės Lietuvoje. Prisiminė, kaip trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo nustatinėjama valstybinė siena tarp Lietuvos ir Latvijos. Pareigūnai atmatuodavo, sukaldavo kuoliukus, nužymėdavo ribą, o nakčia lietuviai, atsidūrę Latvijos teritorijoje, ima ir perkelia tuos kuoliukus tolyn nuo savo žemės. Taip kelis kartus, kol galiausiai įsitvirtino Lietuvoje. Kažkuris jų kaimynas buvęs tinginys, mėgdavęs pamiegoti, tai ir pasiliko amžiams latvių pusėje.

Bažnyčios misiją šių dienų visuomenėje ir norėtųsi suvokti kaip tą nuolatinį kuoliukų perkėlimą malonės pusėn. Galbūt nakčia, kai niekas nemato, kai pats nebeįžiūri kodeksų ir regulų, o tik pasiduodi nuojautai, įtarimui, jog ten bus geriau. Plėsti išganymo ribas. Be baimės, jog kažkam bus duota daugiau negu jis to vertas. Nieko čia nauja, kai prisimeni Evangeliją ar apaštalo Pauliaus džiaugsmą atradus Kristaus dvasią pagonių žemėje. Nieko nauja ir iš pranciškoniškosios perspektyvos. Ar ne Pranciškus keliavo susitikti su sultonu tikėdamas, jog ir jis yra išganytas? Tas pats kuoliukų perkėlimas. Pagaliau ar Chestertonas savo traktate nepavadino jo „Dievo akrobatu", kuris mato pasaulį apverstą aukštyn kojom? O taip žiūrint įprasti dėsniai ir konstrukcijos ima byrėti. Gal tik taip ir buvo įmanoma iš vilko padaryti savo brolį?

Amžinas ir nesikeičiantis mūsų principas sine ecclesia nulla salus („be Bažnyčios nėra išganymo") nereiškia mūrais aptverto miesto, į kurį patenkama ištarus slaptažodį. Bažnyčiai duota galia ir drąsa pačiai leistis žemyn ir užkariauti šiame pasaulyje vis naujus Dievo Karalystės plotus.

Parengta pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje „Krikščioniškos vertybės ir kultūra šiandien“, vykusioje rugsėjo mėnesį Vilniuje. Pranešimo tekstas skelbiamas pagal „Naujojo židinio“ Nr. 9-10.

Bernardinai.lt