ELTA nuotr.

Pirmąjį darbo šalies vadovo poste šimtadienį tik ką atšventusio Valdo Adamkaus laukia sunkūs išmėginimai. Vos po kelių dienų galutinai paaiškės Seimo rinkimų rezultatai ir iškils naujos Vyriausybės formavimo klausimas. Prezidentui teks priimti kaip niekad sunkius ir atsakingus politinius sprendimus.

Kad ir kaip baigtųsi šalies parlamento rinkimai, jau dabar aišku, kad po jų susiklostys itin paini politinė padėtis su daugybe galvosūkių. Labai tikėtina, kad taps įmanomi įvairūs valdančiosios partijos koalicijos variantai, iš kurių būtina pasirinkti geriausiąjį šaliai. Sprendžiant šį galvosūkį, Prezidentui teks toli gražu ne paskutinis žodis. Vadinasi, jam tenka ir milžiniška atsakomybė.

Šiuo atveju reikia kalbėti anaiptol ne apie įprastą atsakomybę. Šie Seimo rinkimai nėra eiliniai, o turint omenyje šalyje dar iki rinkimų susiklosčiusią sudėtingą padėtį, galima teigti, kad klaidos kaina gali būti išties didelė. Tiesą sakant, nuo to, kaip vykusiai bus išspręstas po rinkimų laukiantis galvosūkis, smarkiai priklausys ne tik mūsų gyvenimas per artimiausius kelerius metus, bet ir šalies vadovo tolesnio darbo perspektyvos.

Norint tinkamai įvertinti Prezidentą tuoj užgriūsiančią atsakomybės naštą, pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kad iškart po rinkimų ant kortos bus pastatytas ne tik Prezidento institucijos prestižas, bet ir jos galimybės daryti įtaką šalies politiniam gyvenimui. Kad ir kaip skirtingai vertintų V. Adamkaus politines nuostatas ir veiksmus analitikai ir apžvalgininkai, vienu klausimu sutariama be didesnių ginčų: antrąją savo kadenciją šalies vadovas pradeda su gerokai sumenkusiu moraliniu autoritetu ir turėdamas kur kas mažesnę skandalų suskaldytos visuomenės ir besivaidijančių politinių jėgų paramą. Vienas kitas neapgalvotas žingsnis, juo labiau - šiurkšti klaida, ir kažkada turėto didelio politinio kapitalo likučiai gali visai išsekti.

Tai būtų ne vien asmeninė nesėkmė. Turint omenyje gana realiai po rinkimų gresiantį politinį nestabilumą, kaip niekad anksčiau šaliai gali prireikti vienijančios ir telkiančios figūros, savo įtaka ir autoritetu pajėgiančios gesinti jau dabar nesveikai kurstomą politikų ambicijų ir aistrų laužą.

Prezidentui sprendžiant būsimosios valdančiosios koalicijos klausimą, šį kartą greičiausiai nepakaks vien politinės išminties - gali prireikti ir stiprios politinės valios. Per penkerius V. Adamkaus pirmosios kadencijos metus visuomenės susiskaldymas tik stiprėjo, o viršūnę lyg tyčia pasiekė šiais rinkimų metais - dėl nušalintojo jo pirmtako bylos ir gausių korupcijos skandalų. Šalies vadovo priešininkų pastangomis visuomenėje buvo gana sėkmingai įtvirtintas jo, kaip korumpuotų tradicinių partijų ir verslo viršūnių interesams atstovaujančio, gal ir neaiškių finansinių įsipareigojimų saistomo, politiko įvaizdis. Pirmojo Seimo rinkimų turo rezultatai neleidžia abejoti, kad didelė visuomenės dalis remia šiam elitui esą oponuojančias naująsias partijas, kurioms dėl suprantamų priežasčių Prezidentas vargu ar gali puoselėti daug simpatijų.

Šios dvi aplinkybės - visuomenės susiskaldymas ir politinių priešininkų gausa - gali tapti išties rimta kliūtimi V. Adamkui ieškant optimaliausio valdančiosios koalicijos varianto ir potencialiai varžyti jo veiksmų laisvę. Dabartinėje situacijoje Prezidentas gali kuo griežčiausiai laikytis Konstitucijos reikalavimų ir nuosekliai vadovautis partinio neutralumo nuostatomis, tačiau jis vargu ar išvengs kaltinimų šališkumu ir tarnavimu minėtojo elito interesams net ir tuo atveju, jeigu visiškai pagrįstai ir remdamasis kuo svariausiais argumentais nepasiūlys sudarinėti naujosios Vyriausybės ambicingajam populistinės Darbo partijos lyderiui.

Kita vertus, šalyje netrūksta ir nuoširdžiai dėl demokratijos bei nepriklausomybės ateities būgštaujančių piliečių. Jie taip pat gali po rinkimų spausti Prezidentą - reikalauti žūtbūt stabdyti į valdžią besiveržiančius populistus ir daryti rizikingus, tik trumpalaikį efektą duosiančius žingsnius, primenančius kartą jau atliktą nevykusį eksperimentą su vadinamąja "naujosios politikos" koalicija.

Sunku pasakyti, kuris iš šių scenarijų taps tikrove. Kad ir kaip susiklostytų įvykiai, netrukus V. Adamkus atsidurs politinių aistrų sūkuryje bei turės pademonstruoti neeilinį diplomatinį meistriškumą, principingumą ir tvirtą politinę valią. Ar jam pavyks rasti pusiausvyrą tarp natūralaus noro išsaugoti populiarumo likučius ir būtinybės priimti tikro valstybininko vertus sprendimus - sužinosime jau netrukus.

Vis dėlto V. Adamkaus antrosios kadencijos sėkmė dar labiau priklausys nuo to, kaip jam ir jo komandai pavyks spręsti tai, ką galima pavadinti konceptualiomis Lietuvos politinio gyvenimo problemomis. Jos tebėra neišspręstos, ir tai yra viena svarbiausių užsitęsusios moralinės ir politinės krizės priežasčių. Šią mūsų politikos ydą akivaizdžiai atskleidė banali ir lėkšta Seimo rinkimų kampanija.

Daugelis pamatinių šalies gyvenimo problemų ne tik neišspręstos, bet net tiksliai neįvardytos, tad susikaupė daug neatsakytų svarbių klausimų. Vienas iš jų - kaip vertinti Lietuvoje suklestėjusias populistines partijas ir jų pretenzijas valdyti kraštą?

Čia Prezidento laukia itin sunkus apsisprendimas. Populistinių jėgų atsiradimą galima laikyti natūralia šalies politinės raidos tendencija ir vadovautis prielaida, kad atsidūrusios valdžioje jos pajus atsakomybę už valstybės ateitį ir greitai išsigydys nuo vaikiškų populizmo ligų. Tačiau prezidentinio skandalo peripetijos nuolatinį šių jėgų stiprėjimą skatina vertinti ir kaip pavojingą tendenciją, keliančią realią grėsmę šalies demokratijai ir nepriklausomybei. Vienoks ar kitoks atsakymas į minėtą principinį klausimą lems ir konkrečius praktinius Prezidento žingsnius po Seimo rinkimų. Žodis "lems" čia išties tinka - šalies ir jos vadovo padėtis tokia, kad dar kartą suklysti jau nevalia.

Autorius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas.

Šis komentaras yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) bendro projekto dalis.

ELTA