Spalio pradžioje Paryžiuje miręs septyniasdešimt ketverių Jacques Derrida kartu su Ludwigu Wittgensteinu bei Martinu Heideggeriu bus prisimenamas kaip vienas iš trijų svarbiausių XX a. filosofų. Joks pastarojo šimtmečio mąstytojas neturėjo tokios įtakos skirtingų veiklos sričių bei mokslinių disciplinų žmonėms. Filosofai, teologai, literatūros ir meno kritikai, psichologai, istorikai, rašytojai, dailininkai, teisės teoretikai ir netgi architektai jo darbuose atrado išteklių savo įžvalgoms, pastaruosius keturis dešimtmečius vedusioms į nepaprastą menų ir humanitarinių disciplinų atgimimą. Ir joks kitas mąstytojas nebuvo labiau nesuprastas.

Prie garso baitų bei naktinių skaitymų įpratusiems žmonėms j. Derrida veikalai atrodo beviltiškai migloti. Akivaizdu, kad jų taip paprastai neapibendrinsi ir nesuglausi į vieną sakinį. Vis dėlto jo veikalų miglotumas neužmaskuoja kodo, kurį būtų galima „nulaužti“, o atspindi tą visų didžiųjų filosofijos, literatūros ir meno darbų lyginamąjį svorį bei sudėtingumo pobūdį. Kaip ir gerą prancūzišką vyną, laikas jo veikalus brandina. Kuo ilgiau kas nors prie jų plūkiasi, tuo daugiau jie atskleidžia apie mūsų pasaulį ir mus pačius.

J. Derrida darbas itin reikšmingas tuo, kad jis žinomų filosofų, rašytojų, dailininkų ir teologų įžvalgas pritaikė aktualioms dabartinėms problemoms. Daugelį jo begėdiškai paklausių tekstų sudaro kruopščios Vakarų filosofinės, literatūrinės ir meninės tradicijos kanoninių autorių interpretacijos – nuo Platono iki Joyce‘o. Prieš plauką šukuodamas žinomus veikalus, jis atvėrė paslėptas jų prasmes, kurios sukūrė naujų vaizdavimo raiškos galimybių.

Labiausiai Derrida vardas siejamas su dažnai cituojamu, bet retai suvokiamu “dekonstrukcijos” terminu. Pradžioje suformuluota sudėtingų rašytinių bei vaizduojamųjų darbų interpretavimo strategijai apibrėžti, dekonstrukcija įsitvirtino kasdienėje kalboje. Tinkamai suprastos dekonstrukcijos implikacijos yra visiškai kas kita nei klaidinamos klišės, dažnai naudojamos apibūdinant išmontavimo ar išardymo procesą. Esminė dekonstrukcijos įžvalga būtų ta, jog kiekviena struktūra – literatūrinė, psichologinė, socialinė, ekonominė, politinė ar religinė, - kuri sutelkia mūsų patirtį, yra sudaroma ir palaikoma šalinimo veiksmais. Kažką kuriant, kažkas neišvengiamai bus palikta nuošalyje.

Šios uždaros struktūros gali tapti represyviomis, – o šis numalšinimas sukelia padarinių. Freudą primenančiu būdu Derrida primygtinai teigia, jog tai, kas yra nuslopinama, niekur nedingsta, o visados sugrįžta ir išklibina visas konstrukcijas, kad ir kokios tvirtos jos atrodytų. Būdamas Alžyro žydas ir rašydamas pokario Prancūzijoje dešiniojo (fašizmas) ir kairiojo (stalinizmas) totalitarizmo atbudimo akivaizdoje, Derrida puikiausiai suvokė į diametrines priešybes – dešinę ir kairę, raudoną ir mėlyną, gerą ir blogą, už mus ir pieš mus - pasaulį dalijančių įsitikinimų ir ideologijų pavojų.Jis vaizdavo, kaip šios, tiesiogiai iš Vakarų intelektualinės ir kultūrinės tradicijos augančios, represyvios struktūros grasina sugrįžti su griaunamais padariniais. Stengdamasis rasti būdų, kaip įveikti gyvenimui vertę suteikiančių skirtingumų atmetimo modelius, jis išplėtojo nuoseklią etinę viziją.

Ir vis dėlto jo kairieji rėmėjai ir dešinieji kritikai šią viziją suprato neteisingai. Daugelis pačių įtakingiausių Derrida sekėjų pasinaudojo jo marginalių autorių, veikalų ir kultūrų analize bei tuo, kad jis pabrėžė, kaip svarbu išsaugoti skirtingumus bei gerbti kitokius, ir pamažu įdiegė tapatybės politiką, kuri dalija pasaulį remdamasi tomis priešybėmis, kurias panaikinti ir siekė Derrida – juodųjų ir baltųjų, vyrų ir moterų, homoseksualų ir heteroseksualų. Derrida įžvalgas išdavę ir sukūrę politinio korektiškumo kultūrą, šie apsišaukėliai jo rėmėjai pakurstė kultūros karus, kurie siautėja jau daugiau nei du dešimtmečius bei toliau formuoja politinius debatus.

Savo ruožtu Derrida kritikams atrodė, jog jis – piktybinis nihilistas, keliantis grėsmę patiems Vakarų visuomenės ir kultūros pamatams. Anot jo menkintojų, primygtinai teigdamas, kad dėl tiesos ir absoliučių vertybių negalime būti visiškai tikri, jis atėmė bet kokią moralinio sprendimo galimybę. Anot jų, sekdami Derrida, imsime slysti žemyn slidžiu skepticizmo ir reliatyvizmo šlaitu, ir dėl to neišvengiamai liksime nepajėgūs atsakingai elgtis.

Ši kritika tikrai svarbi ir reikalauja kruopštaus atsakymo. Kaip ir Kantas, Kierkegaardas bei Nietzsche, Derrida argumentuoja, jog aiški tiesa ir absoliučios vertybės mums nesuvokiamos. Tačiau tai nereiškia, kad turėtume atmesti kognityvines kategorijas bei moralės principus, be kurių negalėtume gyventi – lygybės ir teisingumo, dosnumo ir draugystės. Kaip tik yra būtina pripažinti neišvengiamą mūsų ribotumą ir įgimtus mūsų veiksmus valdančių idėjų ir normų prieštaravimus. Ir pripažinti tai šitokiu būdu, kad tos idėjos ir normos išliktų atviros nuolatiniam kvestionavimui ir revizavimui. Be kritinės refleksijos negalimi jokie etiniai veiksmai.

Paskutiniuoju gyvenimo dešimtmečiu Derrida ypač daug dėmesio skyrė religijai, ir būtent šioje srityje jo indėlis gali būti itin reikšmingas mūsų laikais. Jis suvokė, kad religija neįmanoma be netikrumo. Ar Dievas būtų suvokiamas kaip Jahvė, Jėzaus Kristaus tėvas, ar kaip Alachas, Jis negali būti iki galo pažinus ar adekvačiai atstovaujamas netobulų žmogiškų būtybių.

O juk gyvename amžiuje, kai daugelis konfliktų kyla iš žmonių, kurie skelbiasi tikrai žiną, jog Dievas yra jų pusėje. Derrida mums primena, kad religija ne visuomet duoda aiškų suvokimą, prasmę ir tikrumą bei suteikia tvirtus pamatus. Atvirkščiai, didžiosios religinės tradicijos kaip tik yra labai trikdančios, nes kvestionuoja visą įprastą aiškumą ir tikrumą. Abejonės netrikdomas įsitikinimas kelia mirtiną pavojų.

Globalizacijos procesui mus vis labiau suartinant komunikacijų tinklais ir galimybe bendrauti, visiškai suprantamas paprastumo, aiškumo ir tikrumo ilgėjimasis. Būtent šiam troškimui tenka didžiausia atsakomybė dėl kultūrinio konservatizmo ir religinio fundamentalizmo augimo, - tiek atskirose šalyse, tiek visame pasaulyje. Bet kurie savai grupei atsidavę tikintieji - musulmonai, judėjai ar krikščionys – tvirtai laikosi tų įsitikinimų, kurie, kaip įspėja Derrida, grasina suplėšyti mūsų pasaulį.

Laimė, jis taip pat mums skelbia, kad alternatyva aklam tikėjimui nėra tiesiog netikėjimas, tačiau kitoks tikėjimas. Tikėjimas, kuris apima netikrumą ir įgalina mus gerbti kitus, kurių nesuprantame. Sudėtingame pasaulyje išmintis yra žinojimas, jog nežinome, kad galėtume ateitį palikti atvirą.

Per du dešimtmečius, kai pažinojau Derrida, susitikome ir šnekėjomės daugybę kartų. Per pokalbius jis atidžiai klausydavosi ir paslaugiai atsakinėdavo į studentų bei kolegų klausimus. Būdamas dėstytojas, jis dovanojo savo laiką keletui studentų kartų.

Tačiau žmogų geriausiai apibūdina smulkmenos. 1986 kartu su šeima lankiausi Paryžiuje, ir Derrida pakvietė mus papietauti į savo namus, esančius priemiestyje už gerų trisdešimties kilometrų. Jis pats atvažiavo mūsų paimti iš viešbučio, o atvykus į jo namus, mūsų vaikams padovanojo karnavalo kaukių. Antrą nakties jis mus parvežė atgal į miestą. Jau daug vėliau, kai mano sūnus ir duktė universitete apie jo veikalus rašė kursinius darbus, jis atsiųsdavo jiems padrąsinamų laiškų ir atvirukų, taip pat atsiuntė ir ne vieną savo knygą su autografu. Jacques Derrida iškalbingai rašė apie draugystės dovaną, tačiau būtent šiuose mažuose gestuose – gestuose, kurie skatino ryšius tarp žmonių, nepaisant jų skirtumų,- matome kaip dekonstrukcija veikia iš tiesų. 

„The New York Times“, 2004-10-14,vertė Kęstutis Pulokas