Istorikas Darius Baronas polemizuoja su Kazio Almeno svarstymais, kurie buvo skelbti mūsų dienraštyje.

Lietuvių istorinėje savimonėje dar pernelyg didele vietą užima pagoniškos Lietuvos vaizdinys. Tariama, kad pagoniškos Lietuvos laikai (XIIII-XIV a.) buvo savotiškas aukso amžius, kai lietuviai buvo sukūrę galingą, plačiai nusidriekusią valstybę, kai jie atkakliai gynė savo ne­priklausomybę 200 metų (!) trukusiame kare su kryžiuočiais, kuriuos esą rėmusi kone visa krikščioniška Europa. Iš kur toks atsparumas, tokia tvirtybė, toks prisirišimas prie protėvių tikėjimo? Net ir dažną kataliką glumina tai, kad lietuviai nepaprastai vėlai priėmė krikš­čionybe. Aukštaitija — 1387. o Žemaitija — net 1418 m. Stebėtinas dalykas! Juk tai įvyko praėjus keturiems amžiams nuo to laiko, kai baltų kaimynai - slavai ir ger­manai — įsijungė į krikščioniškų tautų šeimą. Gal iš tikrųjų lietuviška pagonybė buvo toks brangus ir geras dalykas, kad su juo nenorėta skirtis? Gal čia ir yra mūsų tautinio atsparumo šaknis, gyvybės eliksyras, prikelsiąs šių dienų tautiškai apsnūdusį lietuvį naujam skrydžiui? Yra kultūrininkų, kurių lūpose „pagonybė" skamba išdidžiai. Yra ir tokių, kuriems senųjų baltų tikėjimą norisi dar gražiau pavadinti, kokia nors „senameldyste" ar pan. Abiem atvejais kalbama apie dalyką, kurio patys „senųjų laikų" lietuviai, kaip ir kiti baltai, ko gero. nie­kaip nevadino, nes nelengva gyvenimo būdui sugalvoti pavadinimą. Minėtose sąvokose, ypač kai jos tariamos su patosu, jaučiamas pasididžiavimas „senove", kuris tėra paprasčiausias tuščios puikybės vaisius. Tokios pat puikybės aidas skamba žodžiuose, esą lietuviai — pas­kutiniai Europos pagonys. Taip tautinio nevisavertiškumo komplekso skarmalą išvertus į kitą pusę, juo norima gėrėtis kaip dėmesio verta vertybe.

Kas gi yra ta pagonybė, kodėl vėlyvosios Antikos lai­kais krikščionys taip pavadino politeistinių kultų adep­tus? Lotynų kalbos žodis paganus - tai ne šiaip „kai­mietis". Šis žodis pateko iš romėnų karių leksikono. kuriame jis nuo seno vartotas paniekinant „civiliokus", žmones, nepratusius prie karinės drausmės ir tvarkos. Žodį paganus su jo minėtu semantiniu bagažu krikš­čionys pritaikė savo reikmėms, atsiribodami nuo demonų valdomų ir palaidai gyvenusių „pagonių". Nes krikščionys buvo kitokie, jie gyveno tarnaudami Dievui, kaip tais laikais buvo sakoma — mililare pro Deo. Be abejo, tai buvo krikščionių pranašumo teigimas. Krikščionys buvo pranašesni tikrų tikėjimu į tikrą Dievą, kurio bū­tina sąlyga buvo gyvenimas pagal Evangeliją. Toks krikščionių pasitikėjimas Dievu ir savo teisumu gali ste­binti, žinant, kad Antikos pagonys - romėnai ir graikai - buvo sukūrę įspūdingą Viduržemio juros civilizaciją, padėjusią pagrindus šiuolaikinei Europos filosofijai ir teisei. Viduržemio jūros kraštų elitą ir minias laimėjus Kristaus tikėjimui, iš pagonybės teliko tai, ką VI a. Turo vyskupas Grigalius (m. 594) vadino rusticitas. Šiuo žodžiu buvo įvardijamas žmogaus sąmonės „kaimietiškumo" būvis, taip persunktas prietarais ir mitologija, kad net iki „sveiko proto" lygio sunkiai galėdavo prasibrauti ne tik apreikštojo tikėjimo tiesos, bet ir paprastas empi­rinis patyrimas. Uoliems vėlyvosios Antikos vyskupams didžiausią susirūpinimą kėlė ne „grynieji" pagonys, bet nepakankamai krikščioniški krikščionys. Nepaisant to, kad Rytų Romos imperijos krikščioniškieji istoriografai jau nuo IV a. skelbė krikščionybės triumfą ir pago­nybės mirtį, pagonybė — kaip prigimtinės nuodėmės su­gadinta žmogaus prigimtis - niekur neišnyko. Tokia pagonybė ir mūsų laikais niekur nėra dingusi, nesvarbu. ar ji reikštųsi naujosios stabmeldystės atkūrinėjimu, ar parapsichologiniais seansais, ar paprasčiausiais ho­roskopais. Žmogaus prigimties silpnumą puikiai perpra­tęs šv. Augustinas vėlesnėms kartoms paliko neblėstantį pavyzdį kovos su pagonybe kaip nuolatine pagunda atkristi nuo tikrojo tikėjimo. Jo pavyzdžiu sekė Arlio vyskupas šv. Cesarijus (m. 542), kuris VI a. Provanso valstiečiams skelbė tokius pat pamokslus, kokius Augustinas savo laiku buvo skelbęs Šiaurės Afrikos valstiečiams. Po kelių šimtmečių tie patys šv. Augustino pamokslai skambėjo šv. Ponifacui (m. 754) ir jo sekėjams skelbiant Gerąja. Naujieną Vokietijos miškuose gyvenu­siems germanams. Žinoma, netikę Siaurės Afrikos arProvanso valstiečių papročiai, slavų ar germanų pago­nybė gali skirtis, tačiau viso šio spalvingo maskarado režisierius - tai vis tas pats žmonių giminės priešas - klastingasis Didmeistris, savo ėjimais siekiantis pražu­dyti žmonių sielas. Ir kiekvienam tikinčiajam, pradedant nuo popiežiaus ir baigiant „eiliniu kataliku" ar tiesiog paprastu krikščionimi, būtina nepralaimėti, į kiekvieną nauja. Didmeistrio smūgį reikia atsakyti kontrsmūgiu, ir ištvėrus iki galo pelnyti pergalės vainiką.

Tokie pastebėjimai leidžia ramiai prieiti prie pagoniš­kos Lietuvos šachmatų lentos ir pasižiūrėti, kaip buvo žaista. Pro istorinių liudijimų plyšelį žvilgtelėjus į lie­tuvių pagonybe nemaloniai nustebina nykus vaizdelis. Nei šventyklų, nei rašytinių, nei nerašytinių paminklų, tik žalčiai ir burtai. Šaižiai nuvilnija laukinių karių riksmas „janda!". „janda!". Netikėtai išbėga į lauką Kiškių dievas, kažkur toli sušlama Medeinė, nugriaudėja Per­kūnas, pasirodo ligonio šešėlis. Na, pagaliau Sovijus po trečio bandymo ramiai užmiega amžinu miegu, kaip mums praneša rusų metraštininkas, pasakodamas apie „mūsų (t. y. rusų)" Lietuvoje paplitusį paklydimą. Tiek maždaug ir turime užuominų į patikimesnius liudijimus apie senąją lietuvišką pagonybę. Si lietuviška pagony­bė nesugebėjo palikti jokių patvarių liudijimų apie save. Pagonybė nebuvėlė — štai kas ryškėja bundant prasi­skverbti pro praeitin nugarmėjusių amžių klodus. Dėl to nevertėtų labai nusiminti, nes savo pasisakymų tvaru­mu lietuvių pagonybė ne kažin kiek nusileido kitų Šiau­rės Europos tautų pagoniškiems kultams. Apie juos mes taip pat galime .spręsti beveik vien pagal krikščionių autorius, kurie mūsų gyvenamu metu patys veikiau atrodo atlikę paskutinių didžiųjų Šiaurės mitų kūrėjų. o ne stabilaus ir užsikonservavusio pagonybės pasaulio fiksuotojų vaidmenį. Gali būti, kad dėl šių autorių raš­tingumo ir išradingumo mums lietuvių pagonybės lie­kanos atrodo daug blankesnės negu keltų, skandinavų ar pabaltijo slavų. Nepaisant to. kad tarp lietuvių pago­nybė užsibuvo iki pat XIV a. pabaigos, apie ją žinome tik tiek. kad beveik nieko nežinome. Vegetacijos pratęsi­mas nedavė jokios naudos. Geriausias lietuvių pagony­bės bergždumo įrodymas kaip tik ir yra jos nesugebėji­mas žmogaus smegenyse ir širdyje įžiebti kūrybinės liepsnos, sukuriančios subtilesnius dalykus, negu pi­liakalnis, troba ar šaukštas, kūrybinės liepsnos, kuri sukuria kiek rimtesnius dalykus negu pasakos ar psi­chodelinės sutartinės. Kitas svarus argumentas lietu­vių pagonybės nykumui įrodyti - tai tas nepaprastas lengvumas, su kuriuo XV a. Lietuvos elitas ją atmetė kaip visiškai nereikalingą daiktą. Sakytume, Lietuvos kunigaikščiai ir kilmingieji tarsi pabudo iš pernelyg ilgai užsitęsusio sapno ir pakirdę suprato, kad durniaus voliojimo laikas pasibaigė ir dabar yra „tas metas", kai reikia bėgti prie švaraus krikščioniškųjų vertybių šalti­nio. Kur rasime geresnius pagonybės ekspertus, negu XV a. Lietuvos didikus ir bajorus, kuriems apie senąjį lietuvių tikėjimą dar galėjo papasakoti jų tėvai ar seneliai? Per paskutinius keturis šimtus vėjais leistų pa­gonybės metų Lietuvos lietuviškas veidas taip ir liko bespalvis. Lenkai tikrais lenkais pasidarė priėmę kata­likybę, rusai tikrais rusais tapo priėmę stačiatikybę. Tuo tarpu lietuviai tikrais lietuviais ėmė darytis tik po Jogailos krikšto, kai pirmą kartą nuo pasaulio šutvė rimo prabilta apie lietuvius kaip vienos tautos žmones (omnes natione Liltanos).

Kodėl šis letarginis pagonybės sapnas Lietuvoje tęsėsi taip ilgai?

Pats šis reiškinys neturėtu mūsų gluminti tiek. kad turėtume rezignuoti nuo bandymo paaiškinti jį raciona­liai. Pirma, lietuviai nebuvo tokie paskutiniai Europos pagonys, kaip mes dažnai linkstame įsivaizduoti. Tose Rytų Europos erdvėse, kurioms Lietuva neabejotinai priklausė iki pat katalikiškojo krikšto XIV a. pabaigo­je, juos pagonybės išsaugojimo „varžybose" pralenkė Ka­lėdų senelio šalyje gyvenantys lapiai. Tuo metu. kai Lie­tuvoje buvo skelbiamas katalikų tikėjimas, stačiatikių tikėjimas buvo skelbiamas Permės srityse gyvenusioms ugrofinų tautoms (darbas, kurį rusai tęsė ir vėlesniais amžiais iki pat Ramiojo vandenyno). Kiti lietuvių, pake­leiviai į krikščionybę arba islamą. XI11 —XIV a. buvo polovcai ir totoriai. Keikia gerai įsidėmėti, kad lietuviai nebu­vo vieniši tarp ..vėluojančių" į didžiųjų religijų traukinį, ir kad po jų dar sekė ir tebešoka gausybė Naujojo pasauliio tautų ir tautelių. Pagonys lietuviai vienoje gretoje su polovcais ir totoriais, su mordviais ir lapiais atrodo kaip savi tarp savų. Antra vertus, nereikia galvoti, jog lietuvių pagonių visuomenė buvo atsitvėrusi aklina siena nuo aplinkinio krikščioniškojo pasaulio ir išliko pagony­bės „nekaltybės" būsenoje iki pat 1387 m. Slavų kalbų skoliniai lietuvių kalboje, krikščionių tikėjimo elementų prigijimas pagonių lietuvių visuomenėje, paliudytas XIII a. vidurio Pasaulio aprašymo ar XIV a. Petro Dus­burgiečio kronikoje, rodo, kad lietuviai, kaip ir kitos Šiaurės Europos tautos, buvo nemažiau imlūs krikščio­nybei ir nemažiau susidomėję naujuoju tikėjimu. Kai­myninės tautos anksčiau priėmė krikščionybę dėl kelių priežasčių:

a) germanai ir skandinavai buvo kur kas ar­čiau centrinių Vakarų krikščionijos kraštų, todėl ir krikš­čionybės įtaka buvo kur kas betarpiškesnė;
b) jų kraš­tuose anksčiau įsigalėjo monarchinės valdžios principai.

Būtina įsidėmėti, kad Lietuvos valstybės kūrimosi komp­likacijos (Mindaugo nužudymas!) ir krikščionybės priėmimo problema - tarpusavyje glaudžiai susiję dalykai. Mindaugo valdžia buvo tokia silpna, kad net Katalikų Bažnyčios ramstis ir karališka karūna negalėjo išgelbėti Lietuvos karalystės nuo sugriuvimo. Kita radikali ir es­minė krikščionybės priėmimo vėlavimo aplinkybė buvo Rusios kaimynystė. Ilgas pagonybės laikymasis Lietu­voje yra ryškiai raudonas lakmuso popierėlis, rodantis, kaip giliai Lietuvos valstybė XIII—XIV a. buvo įsišakni­jusi Rytų Europos erdvėje. Lietuvos valstybė XIII-XIV a. nebuvo Pirmosios ar Antrosios Respublikos provaizdis, kaip gali pasirodyti iš populiarių Valstybės dienos mi­nėjimo renginių. Tai buvo valstybė, susikūrusi Rusios neabsorbuotoje periferijoje, o savo politinį svorį įgijusi tik įsikurdama Kijevo Rusios griuvėsiuose. Lietuvos di­dieji kunigaikščiai ilgu laiką išliko pagonimis ne dėl prisirišimo prie protėvių tikėjimo, ne dėl „nacionalinių interesų" gynimo, bet tik dėl to, kari nepaprastai atkak­liai norėjo tapti „naujaisiais rusais". Vadinasi, Lietuvos didieji kunigaikščiai ir jų politika, palaikanti bajorija no­rėjo tapti neabejotinais Rusios hegemonais. Žiūrint iš laiko perspektyvos, tokia ambicija atrodo visiškai absur­diška, bei to meto Lietuvos elitas, ko gero, įsivaizdavo, kad tai pasiekti buvo įmanoma. Aktyvi Lietuvos orien­tacija į Rytus paaiškina, kodėl bandymai katalikiškai pakrikštyti Lietuva Gedimino ar Algirdo laikais baigėsi nesėkme: jeigu Gediminas ar Algirdas būtų tapę katali­kais, jie automatiškai būtų praradę galimybę tapti „tik­ratikiais" Rusios valdovais. Antra vertus, ir priėmus stačiatikybe savaime nebūtu pasiekta persvaros prieš Maskvą. Stačiatikybės priėmimas, neužsitikrinus, kad bus įgytas „naujojo ruso" statusas, būtų grėsęs paprastu vyresniojo brolio viršenybės pripažinimu, kaip buvo aiš­kiai duota suprasti -Jogailai 1383 m. Tad Lietuvos didysis kunigaikštis būtų tapęs vienu iš daugelio rusų kuni­gaikščių, o laiko tėkmėje; Lietuvos likimas būtų lygiai toks pat kaip Naugardo, Tverės ar Riazanės. Aišku, patikimiausias būdas šias garantijas įgyti buvo Maskvos eliminavimas karinėmis priemonėmis iš aktyvių politi­kos žaidėjų tarpo. Tačiau jau XIV a. Maskva buvo per kietas riešutas. Jogailos posūkis į Vakarus tam tikra prasme buvo ne kas kita, kaip svajonių tapti „naujuoju rusu" išsižadėjimas. Algirdas nepasiekė Rytuose to, kas -Jogailai pavyko Vakaruose: jis tapo Lenkijos karaliumi ir persikėlė gyventi į Krokuvą. Lenkijos karaliaus sostas pasirodė lengviau pasiekiamas negu Vladimiro didžiojo kunigaikščio sostas. Rusia buvo iškeista į Lenkiją.

Tad XIV a. nesėkmingus Lietuvos katalikiško krikš­to bandymus galima gretinti ne tiek su „užkietėjusių" pagonių pasipriešinimu naujajam tikėjimui, kiek su ru­sams būdingu vangumu sudaryti bažnytinę uniją su Ro­ma. XIII—XIV a. Lietuvos politinio elito pasinėrimas į Rytus prisidėjo prie Lietuvos tarptautinės padėties komplikacijų. Vokiečių ordino spaudimo problemą būtų buvę galimą spręsti priimant katalikišką krikštą, bet to ilgą laiką nenorėta daryti tik dėl ambicijų dominuoti Rytuose. Lietuviška „dviejų šimtų metų" karo su kry­žiuočiais istorinė mitologija pateikia labai iškreiptą vaiz­dą. Tai nebuvo karas dėl laisvės ir nepriklausomybės. Karas buvo tapęs kasdienio gyvenimo norma, kuri mili­tarizuotoms pagonių visuomenėms buvo savaime su­prantama. „Akis už akį", „dantis už dantį", kas stipres­nis -ajūs ar mes, tai ir viskas -šiame kare nebuvo jokio kito idėjinio turinio. Karų su kryžiuočiais laikais tik išau­go nuo gilios senovės vykusių tarpusavio gentinių karų mastas ir intensyvumas. Kryžiuočių pasirodymas Pabaltijyje nebuvo ramios idiles netikėtas sudrumstimas. Tai iššūkis, kuriam abi pusės buvo nusiteikusios. Kar­tais, ypač XIII a., atrodydavo, kad lietuviai jau tuoj pra­dės imti viršų, tačiau palengva situacija keitėsi taip, kad narsiojo Kęstučio laikais lietuviams kur kas dažniau reikėdavo stebėtis, kodėl nusilpo karingi pagonių dievai.

Keliais brūkštelėjimais pavaizdavus pagoniškos Lietu­vos religinį ir politinės istorijos vaizdą, galime paklausu, ką pamokoma ir reikšminga šių dienų Lietuvai galima pateikti iš XI11—XIV a. Lietuvos. Tie laikai brangūs dėl Lietuvos valstybės gimimo, kuris įvyko ne be Vokiečių ordino ir popiežiaus pagalbos. Tie laikai brangūs dėl pa­sišventusių misionierių ir kankinių aukos ir dėl tų ne­gausių bevardžių lietuvių, priėmusių jų skelbiama. Gerą­ja. Naujieną. Tie laikai galiausiai rodo, kad lietuviai, skirtingai nuo visų kitų baltų, sugebėjo pabusti ir vaduo­tis iš pagonybės sapno ir paskutiniu momentu susiburti į valstybę, kuri. „suėjus laiko pilnatvei", leido jiems tapt krikščioniška tauta. Tačiau šie reiškiniai mažai ką bend­ra turi su „pagoniška" Lietuva. Jie žymi krikščioniškosios Lietuvos gimimą, bet ne prisirišimų prie abejotinos vertės „protėviu tradicijų". „Grynai pagoniška" Lietuva niekada neegzistavo, tačiau net ir romantiškai idealizuotas „pagoniškos" Lietuvos vaizdas mūsų laikais yra visiškai bergž­džias vaiduoklis. Jis nesiremia į tikrą pagrindą, o plevena tik nuo tikrovės atitrukusioje svajotojų vaizduotėje.

Tikriausiai dauguma žmonių turi tam tikrų savo bio­grafijos epizodų, kuriuos nemalonu prisiminti. Panašiai ir kiekviena tauta, atsigręždama į savo praeitį, mato dalykus, kurie dabarčiai gali siųsti signalus, „kaip turėjo būti" ir „kaip neturėjo būti". Taip ir pagonybės laikų Lietuvos istorija mums yra daugiau įspėjimas „kaip ne­turėjo būti", negu atgaivos šaltinis, iš kurio galime sem­tis jėgų dabarčiai ir ateičiai. Pagoniškos Lietuvos patirtis didžiąja dalimi yra negatyvi.

Šiais laikais, kai pakankamai giliai įsisąmoninta, kad provakarietiška orientacija yra Lietuvos valstybingumo išlikimo sąlyga, kuo plačiajai visuomenei gali būti pa­mokanti „kunigaikščių Lietuvos" dominuojanti užsienio politikos kryptis — užvaldyti Rusią ir ištirpti joje? Šiais laikais, kai turime galimybę kaip visavertė tauta prisidė­ti prie Europos kūrimo, ką gali pateikti už lotyniškosios Europos borto likusi valstybė? Dabar, kai akcentuoja­mos pilietinės dorybės, kokį pavyzdį gali pateikti anoji Lietuva, valdoma kunigaikščių klano, ir kurioje didelė gyventojų dalis karinės agresijos akivaizdoje buvo palik­ta likimo valiai -- „gelbėkis pats". Šiais laikais, kai imlu­mas technologijos naujovėms ir verslumas yra viena iš bendrosios gerovės kūrimo prielaidų, kokį pavyzdį gali pateikti „šaltos" ekonomikos šalis, kurios elitas didžiąją turtų dalį susikraudavo plėšdamas kaimyninius kraštus, o gyventojų dauguma vertėsi primityvia žemdirbyste? Kai pabrėžiamas išsilavinimas ir mokytumas, ką gali pateikti beraštė Lietuva, kurioje iki pat XIV a. pabaigos ne­buvo nė vienos mokyklos ir nė vieno (!) raštingo lietuvio?

Visai pagrįstai galime sakyti, kad istorijos mokslo požiūriu nėra nesvarbių laikotarpių. Politinė ir socialinė XIII—X IV a. Lietuvos istorija iš tiesų yra pakankamai įdomi, tik ji ganėtinai skiriasi nuo romantiškai įsivaiz­duojamos anų amžių istorinės tikrovės. XIII—XIV a. Lie­tuvos istorija yra ir pakankamai sudėtinga istorijos mokslo disciplina, kurioje klausimų ir neaiškumų visada bus daug daugiau, negu atsakymų. Tai įrodyti visai ne­sunku: kiek I sietuvoje yra profesionalių istorikų, tyrinė­jančių XUJ-X1V a. Lietuvos istoriją? Paklauskite savo draugų, ir pamatysite, kad jums dviejų rankų pirštų bus per daug juos suskaičiuoti. Pagalvokite, kiek žmonių Lietuvoje gali adekvačiai perskaityti jų mokslinius tyri­nėjimus, ir pamatysite, kad tokių atsiras ne daugiau kaip šimtas (geriausiu atveju). Mažas profesionalų būre­lis ir diletantų minia rodo, kad šio laikotarpio Lietuvos istorijos aktualumas yra perdėtus šių dienų uždavinių akivaizdoje. Visuomenės dėmesys pagoniškai Lietuvai, palaikomas lėkštos žiniasklaidos, yra neproporcingai didelis. Pernelyg uoliai jame ieškoma to. ko nebuvo. Kokį galime rasti rūpestį šviesia Lietuvos ateitimi tarp kil­mingųjų, kuriems rūpėjo karo žygiai į kaimyninius kraš­tus? Kokia galėjo būti jų tautinė savimonė, jeigu (Gedimino palikuonys ir jų palydovai, išvykę valdyti Rusios žemių, tobulai prisitaikydavo prie rusiškos ir stačiatikiškos aplinkos ir greitai joje ištirpdavo. Taip pat ne pro šalį butų įsidėmėti ir tai, kad bendro gėrio idėja pasirodė tik krikščioniškoje; Lietuvoje.

Romantinę infliaciją patyręs pagoniškos Lietuvos įvaizdis smarkiai skurdina mūsų supratimų apie gim­tojo krašto istoriją. Toks reiškinys negali būti sveikinti­nas. Populiarus domėjimasis mažiausiai pažiniu XIII — XIV a. laikotarpiu gali būti padiktuotas paprasčiausio intelektualinio snaudulio, kai tiesiog tingima susigrą­žinti romantikų faktiškai nutylėtą XVI—XVIII a. praeitį. Būtent šiuo laikotarpiu, kai Lietuvoje prigijo europietiš­ka kultūra, kai buvo perimama Europos patirtis ir am­žiais kurti krikščioniškosios civilizacijos lobiai, buvo su­kurtas katalikiškos Lietuvos stuburas, kurio neperlaužė jokios politinės negandos. Kaip lik geresnis Baroko Lie­tuvos pažinimus leistų šių dienų lietuviams vaduotis nuo nevisavertiškumo komplekso, o ištisos epochos įsi­savinimas tik praturtintųjų istorinę savimonę. Manau, kad ir mūsų laikus pasiekusi visa vadinamoji liaudies kultūra yra ne kas kita kaip krikščioniškos. Baroko Lie­tuvos palikimas.

Kad ir kaip keista, stipriausias pagoniškos Lietuvos palikimas yra jos tuščia tyla. Gamta nemėgsta tuščios vietos, todėl pagonių dievų nebylumas skatina nesiliau­jančius romantinio šurmulio proveržius, pasireiš­kiančius fantazijomis apie Lietuvos „aukso amžių". Tas triukšmas nėra jau toks nekaltas dalykas kaip gali pa­sirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jis bukina mūsų jautrumą ir atidumą ne tokiai tolimai, bet kur kas geriau ap­čiuopiamai praeičiai. Toks triukšmas skatina atiduoti pirmenybę šių dienų Lietuvos valdovų rūmų statybai ir leidžia ramiai miegoti, kai akyse nyksta arba merdi XVII—XIX a. kultūrinis paveldas. Triukšmas ir toliau palaiko uždarų lietuvių gyvenimų, kuriam sunku įro­dyti, kiek esame skolingi aplinkiniam pasauliui už tai, kad šiuolaikinė Lietuva yra kur kas gražesnė negu Lietuva XIII ar XIV a. Šis romantinis triukšmas savo abejingumu povytautinėj Lietuvai atitolina mus nuo tos istorinės tikrovės, kurios tam tikrą tęstinumą galima užčiuopti dar ir šiais laikais.


2004 Nr. 9-10