Senatvė – jau nebe nutylima tema mūsų dienraštyje – šis straipsnis „Sankirtų“ skiltyje jau trečias. Viliamės, kad netrukus ji nebebus apeinama ir kitose žiniasklaidos priemonėse. O šiuo rašiniu „Bernardinai.lt“ pradeda straipsnių apie senatvę ciklą, kuris lydės brolių pranciškonų ir Lietuvos televizijos rengiamą akciją “Paprastas stebuklas“. Akcijos tikslas – surinkti labdaringas lėšas seniems ir vienišiems žmonėms. Akcija vyks visą gruodžio mėnesį, baigsis gruodžio 26–ąją koncertu Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, kurį tiesiogiai transliuos Lietuvos televizija.

Jau dabar galite prisidėti prie šio gražaus kalėdinio gesto, pervesdami savo auką į Vilniaus banko sąskaitą Nr. LT467044060004485714

Jei Dievas duos, sulauksite gilios senatvės. Jūsų akys švies išmintimi ir gerumu, žili plaukai bus tvarkingai apkirpti ir sušukuoti arba surišti į plonytį išretėjusį gumulėlį virš sprando. Anūkai ar proanūkiai rytais į šviesų jūsų kambarį atneš kvapnios žolelių arbatos, panardins padėklą kvapniuos minkštuos pataluos, uždės jums akinius, pabučiuos į skruostą ir, palinkėję geros dienos, išskuos mokyklon ar šiaip gyventi. Tiesa, ant stalelio, šalia lovos, dar padės sultingą, saulės prisigėrusį minkštutėlį vaisių, o ant jo odelės nupieš linksmą šypsenėlę – kad paėmę jį į rankas pajustumėte liauną, jus prilaikančią žmogučio rankelę.

Jei Dievas duos, sulauksite gilios senatvės. Iš šaltų, apskurusių ir purvu bei senatve trenkiančių namų, išduodančių jūsų negalią, vieną dieną jus išveš valdiškas automobilis, svetimi, visiems vienodai malonūs žmonės įsodins jus į kažkelinta mirtimi atsiduodantį vežimėlį, ir tai reikš, kad, paskutinei mirčiai jame apsilankius, jums atsirado vieta ne tik vežimėlyje, bet ir mažame, tamsiame valdiškų namų kambarėlyje. Ir dar tai reikš, kad jums dabar jau reikės skubėti numirti – ne tik tam, kad greičiau užleistumėte vietą vežimėlyje, bet ir kad greičiau nustotumėte jautę svetimas sienas, svetimą rūpestį ir bent kelias tame pačiame kambarėlyje tūnančias svetimas, neatpažįstamas senatves.

O gal ką ištiks koks nors tarpinis likimas, žinoma. Gal jūsų sveikata bus pakenčiama iki paskutinės jums atskaičiuotos valandos, ir jums nereikės elgetauti niekieno paramos? O gal jus sups žmonės, kurie, gana neblogai suprasdami savo pareigas, pasistengs jums padėti išeiti, nepatyrus baisiausio – senatvės pažeminimo.

Kad ir kaip ten būtų, tikra yra viena – kad pasenti mums teks. Galima apie tai negalvoti, nesusitikti su šia realybe tol, kol patys pasijusime nebeatitinkantys produktyvaus pasaulio standartų. Bet argi taip geriau?

Man pačiai akistata su senatve įvyko, apsilankius bent keliuose senelių namuose. Kur senatvės tirštai prigrūsta, kur ji turi labai apibrėžtą ir sunkiai pakeliamą kvapą, kur ji sėdi senuose aplaužytuose vežimėliuose ir glūdi pilkuose pataluose kaip koks dūlantis daiktas, laukiantis savo suirimo, savo pabaigos. Daug bereikšmių žvilgsnių, seniai neberodančių nei vilties, nei skausmo ženklų, daug raukšlėtų burnų, vienodai abejingai kramsnojančių tiek išrankias vaišes, tiek drungną putrą, daug protų, pamiršusių ir rojų, ir pragarą. Mačiau tuose namuose ir skurdą, ir beviltišką pastangą jį “užkimšti” kokia nusidėvėjusia labdara, ir senatvei tarnaujančiųjų nuovargį, ir jų užgrūdintą gailestingumą, bet viena, ko ten tikrai nemačiau – tai orumo. Ne to, kurį tikimės išvysti pačiame sename žmoguje – tų namų gyventojai jau pernelyg seni bet kokiems apibūdinimams, - bet labiausiai to, kuris turėtų kilti, tačiau kažkodėl nekyla iš mūsų – tų, esančių “aplinkui senatvę”. Kodėl nekyla, kai viskas taip akivaizdu? Pirmą kartą taip aiškiai supratau, kad seno, labai seno žmogaus orumas visiškai priklauso nuo tų, kurie jį supa. Jis pats nebegali padaryti nieko, kad sau padėtų. O mes galime viską. Ir visai nesvarbu, kad kartais atrodo, jog senatvei jau iš tiesų nieko nebereikia.

Tai privertė sustabdyti žvilgsnį ir bent kiek pabandyti suprasti, kaip šalia mūsų jaučiasi senatvė.

“Močiute, kokia tu graži!”

Vaikystėje seni žmonės visai neatrodo atgrasūs ar sukvailėję. Girdėjau tiek poetiškų – banalių ir labai subtilių – palyginimų, kurie kalba apie vaikystės ir senatvės panašumus, bet tik dabar, sustojusi į tai įsižiūrėti, imu girdėti, iš kur jie atėjo. Nesinori kartoti gražiųjų metaforų - įspūdingiau, kaip yra pasakęs Maxas Picardas savo “Tylos pasaulyje”, vis viena niekada nepasakysiu. Geriau prisimatuoti tas poetines klišes savo patirčiai, kad vis labiau imtų aiškėti ir dėliotis mano pačios gyvenimo mandala – cikliškas ir nepaliaujamas ėjimas centro – mirties ir prisikėlimo - link. Vaikystės prisiminimai man sufleruoja, kad kai susitinka vaikystė ir senatvė, jų susitikimo pagrindas - besąlyginis pasitikėjimas. Ne todėl, kad tam abipusiškai ryžtamasi, o todėl, kad mums nesuvokiamu būdu tiesiog sykiu “įeinama” į neapsakomai glaudaus buvimo sritį, kurioje nėra dviejų, patirties atidalytų, atskirtų pasaulių. Susitinka kažkas labai gryno ir tikro, dar ir jau nepridengto, dar arba jau nebedraskomo prieštarų, nes vaikas, ką tik išėjęs iš Kūrėjo rankų, dažniausiai pažįsta tik vieną, pirmąjį prieštarų - pasitikėjimo ir nepasitikėjimo, meilės ir neapykantos, garbės ir negarbės, turto ir neturto, aukšto ir žemo... – dėmenį, o senas pažįsta juos abu, tik antrąjį jau yra atidavęs atgal į rankas Kūrėjui. Vaikui ir senam tikrai nereikia aiškintis daugybės dalykų: kodėl visada yra svarbu žaisti, turėti truputį paslapčių, kodėl geriau džiaugtis, negu liūdėti, greitai atleisti, nei širdintis - jie suprantami savaime. Ir ypač nuostabu, kad vienam kito galima klausti ir sulaukti tikrų atsakymų, nes jie dar arba jau nebėra apnešti pragmatizmo ir prisitaikėliškumo dulkių. Tai teikia tokį saugumą, kad, gerai pagalvojus, kažin ar didesnį iš viso gyvenimo patirties atsiminčiau... Visai nesistebiu, kad paprastai mes būname geresni seneliai, nei buvome tėvai. Prisiminiau gal prieš gerą dešimtį metų troleibuse nugirstą anūkės ir močiutės pokalbį, kuris tada visus labai prajuokino: “Močiute, kokia tu graži!” “Kodėl?” “Nežinau. Gal todėl, kad į mane panaši?”. Ką ir pridursi...

“Tu nieko nesupranti, seneli”

Visai kitaip jaunystėje. Kadangi reikia skubėti išsivaduoti iš dovanai mums duotos pilnatvės, kadangi būtinai norime ją pamesti, iššvaistyti ar giliai užkasti, o paskui – įnirtingai ieškoti ir surasti kaip savo, seni žmonės, kurie tai jau atliko, suprato visą žygdarbio bergždumą ir už tai sau atleido, tarsi tampa mūsų priešais. Mus ima erzinti jų kvapai, šimtą kartų pasakojamos tos pačios istorijos (kodėl seni žmonės tai daro, iš tiesų? Net ir tada, kai prisimena jas jau pasakojus? Gal nori padėti mums vis dėlto kažką išgirsti?), jų tvarkingumas, jų kvaili akiniai ir lėtai lupami, atsainiai rupšnojami obuoliai... Mums dygu nuo jų rūpestingų prisilietimų, nes jie reiškia per mažai – vis tą pačią, nuoseklią ir ištikimą meilę. Juose nėra apgavystės galimybės, nėra aistros savintis mus, nėra nieko, kas galėtų ko nors iš mūsų tikėtis. Mus ima siutinti jų žinojimas ir neskubra, nebegalėjimas norėti vis kažko naujo, atlaidus požiūris į iššūkius, kuriuos dažniausiai susikuriame patys. Jų lėtas kalbėjimas, valgymas, žiūrėjimas pro langą, neskubėjimas atsakinėti į mums atrodančiais svarbius, o iš tiesų - paikus klausimus, jų niekada nekintantys ir iki banalumo paprasti atsakymai mus ima vesti iš proto, nes juk skubame giliau, toliau, greičiau. Kaipgi nustebau, kai pirmą kartą man pasakius “Tu nieko nesupranti, seneli,” tas mielas žmogus kuo šviesiausiai nusišypsojo. Jis nesusierzino, nesidavė išmušamas iš vėžių, nesibarė ir apskritai nepratarė nė žodžio. O aš viriau apmaudu, kad nepažadinau jame aistros visa suprasti ir pranokti save.

Kai tampame suaugę

Kai tampame suaugę, vėl tampame savo tėvų vaikais. Nes mums, bekimbantiems į atlapus valdžiai ir garbei, motinystei ir tėvystei, visokiai gyvenimo gerovei tiesiog prireikia besąlygiško kitų atsidavimo. Nebūtinai todėl, kad juo pasinaudotume. Tiesiog mums reikia žinoti, kad esame besąlygiškai laukiami, mylimi, priimami. Nes niekur kitur dažniausiai šito nepatiriame - vaikams turime būti duodantieji, sutuoktiniui – tinkami, darbui – atsidavę, o trokštame tik vieno – patirti, kad esame reikalingi, žūtbūtinai reikalingi tokie, kokie esame. Senatvę surandame ten, kur ją ir buvome palikę, ir tokią, kokią palikome – nereiklią, ištvėrusią, priimančią. Na ir kas, kad senelių vietą dabar pakeitė tėvai? Grįžtame pas juos kaip pas vienintelius, kurie mus girdi, visai neteikdami reikšmės sau.

Senti

Paskui mes imame senti. Pamažu ima rastis atstumas tarp to, ko norime, ir to, ką galime. Pamažu imame liautis norėti, gauti, turėti, pamatyti, žinoti vis daugiau. Pamažu vis su didesniu džiaugsmu imame duoti dovanai, neįtikinėdami savęs, kad privalome tai daryti, nes to iš mūsų reikalauja padorumas ir tikėjimas. Pamažu mus aplanko tyla. Noras ne skelbti, bet mąstyti. Nesiaiškinti, o sutikti. Vis rupiau ir rupiau išdalyti dieną, vis mažiau ir mažiau pralenkinėti save. Kitų žvilgsnis į mus mūsų ima nebegąsdinti. Sunkūs kitų žodžiai ir sunkios jų mintys apie mus ima žadinti atlaidumą ir gailestį. Vis dažniau ir dažniau supranti rašąs knygą. Einantis keliu. Vis dažniau suvoki esąs visiškai saugus. Kad ir kas būtų nutikę. Kad ir būtumei paliktas visiškai vienas. Vis artėja vaikystė. Vis tolsta triukšmas – siekti, įtikinti, suformuoti, paskelbti, pripažinti... Dar turi bėgti, bet bėgi jau tik todėl, kad supranti, jog privalai. Daug mieliau atsisėstumei prie lango ir žiūrėtumei, kaip krinta pirmasis sniegas. Rašytumei draugams ilgus laiškus – netgi tiems, kurie mano, kad juos seniai pamiršai. Netgi išduotiems ir išdavusiems. Nes viskas ima artėti ir artėti taikon. Nes pasaulis pasiutusiai paprastėja ir gražėja. Lėtai. Kasdien.

Būti labai senam

Bet ateis laikas, kai būsim labai seni. Tikrai labai seni. Jei Dievas to panorės. Kai nebebus svarbi nei vaikų meilė, nei jaunuolių neapykanta, nei suaugusiųjų prisirišimas. Negaliu to suprasti. Bet jau tuo tikiu. Anksčiau netikėjau, tai buvo kažkas kita, ir tiek.

Manau, kad labai norėčiau pasenti gražiai. Kai kam pavyksta pasenti gražiai. Jei išmoksta būti seni, jei gali priimti savo kūno dūlėjimą, minčių nykimą, jausmų atšipimą, lėtą ėjimą tamson, ramiai atsisveikinant su savo juslėmis, jei susitaikoma su tuo, kad tau vis viena – gulėsi šviesiame kambaryje ar tamsioj valdiškų namų “kameroj”... Bet vis viena. Net jei ir puikiai pavyktų, man reiktų pagalbos senstant. Dievo ir žmonių. Dievo – kad Jis vienas iš tiesų terūpėtų, kol dar protas bent kiek atpažins troškimus, žmonių – kad sustotų ties manim, nueinančia, nes nuėjimas irgi yra gyvenimas, reikalaujantis mūsų buvimo drauge. Kad leistų man išeiti oriai, - esant tegul jau man ir nebesuvokiamai kitų meilei. Kad patys mokytųsi išeiti.

O jeigu aš bijosiu mirties? Tada irgi reikės, kad atsirastų kažkas, kas man padėtų į ją pasižiūrėti. Kalbėtis su savo baime, derėtis su ja, duoti jai vardą. Mano mama kartą pasakė, kad jai labai palengvėjo, kai pažadėjau, jog būtinai padarysiu viską, kaip ji nori, ir kad būtinai jai, gulinčiai mirties lopšy, pridengsiu kojas. Ji labai bijo, kad kojos galėtų likti nepridengtos. Ištisom valandom ir savaitėm kalbėjomės apie tai, kaip viena kitą mylėsim – visada. Ir apie visas susitikimo su mirtimi detales. Nuo to laiko, kai leidau jai apie tai kalbėti, ji tapo ramesnė. Senatvėje vienišumas baisus todėl, kad nėra su kuo pakalbėti apie mirtį.

Žemiau žodžių

Biržų rajone esančių Legailių vienišų asmenų ir senelių globos namų langai aptraukti polietileno plėvele – kad vėjas taip baisiai nepūstų pro supuvusių langų plyšius. Stovėdama priešais tuos langus ir pamačiau, ko ten labiausiai nėra. Mūsų ten labiausiai nėra. Mes atšokome nuo senatvės, norėdami patikėti, kad jos visiškai, niekada, amžinai nebus. Nes mums per sunku žinoti, kad ir mes esame pavaldūs laikui.

Važiavau iš to baisaus, pamėkliško, vienatvės prigrūsto laivo, kurio juodas skurdo ir vienatvės angas beviltiškai bando kamšyti keli entuziastai tarnautojai, ir kartojau: ištrinkim senatvę iš atminties, užgrūskim ją suplėkusiuos, griūvančiuos namuos, užgriozdinkime sendaikčiais, senom viryklėm ir sugedusiais šaldytuvais, varvančiom sienom ir bėgančiais čiaupais, spyruoklių išvarpytom lovom, pastatytom ant plytų, užkimškim ją mirtina tyla. Atsitverkime nuo senatvės polietileno plėvele – pro ją tikrai beveik nieko nematyti. Užgobkim ja visus senelių namus, kad senatvė juose uždustų - be mūsų. O tada palaidokim tik byrančius kūnus, tik raukšles ir retus plaukus, tik išdžiūvusius kaulus, apvyniotus senais skudurais, skubiai užkaskim, užmeskime šlapiu moliu kapinių patvory – juk tai nebe mūsų tėvai, andai guodę ir viską atleidę (ir šitai atleis), akinę mus gyventi duodant. Tai tik dūlantys kažkieno kūnai, kuriems jau vis viena, kur būti.

Nuotraukos iš Legailių vienišų asmenų ir senelių globos namų.

Bernardinai.lt