Šįkart „Asmenybių“ rubrika kviečia kiek iš arčiau susipažinti su vienu skaitomiausių nūdienos rašytojų, jau dabar tampančiu literatūrine legenda, Paulu Coelho.

„Aš labai garsus visame pasaulyje, bet Amerikoje visiškai nežinomas“, - kalba Paulo Coelho.

Ir tai tiesa. Jis, vienas iš garsiausių planetos rašytojų, - beveik nežinomas JAV.

Leidinio Publishing Trends duomenimis, paskutinis P. Coelho romanas „Vienuolika minučių“ praėjusiais metais pateko į skaitomiausių pasaulyje bestselerių sąrašus kartu su J. K. Rowling „Hariu Poteriu“ ir J. Grishamo „Nusikaltimų karaliumi“.

Amerikoje – kitokie reikalai. „Vienuolika minučių“, kurį pavasarį išleido HarperCollins leidykla, nepakliuvo į Washington Post ir New York Times bestselerių sąrašus.

Mįslinga. Bet P. Coelho – žmogus, harmoningai gyvenantis su tuo, kas nepaaiškinama. „Niekas negali atskleisti sėkmės priežasčių, - paslaptingai sako jis. - Galima paaiškinti tik pralaimėjimą“.

Rašytojas kalba: „Mes susiduriame su daugybe dalykų, kurių negalime suprasti“.

Temsta. Jis pasiremia rankomis į stalą. Dieną rašytojas eina pailsėti ir pagalvoti į Le Petit Jardin, mažą kavinukę istoriniame pietvakarių Prancūzijos miestelyje Monpelje. Tuoj lis, bet Coelho neskuba. Jis kalba apgalvotai, mėgaudamasis krevetėmis ir paštetu, kuriuos užgeria raudonu naminiu vynu.

Tai tvirto kūno sudėjimo žmogus, trumpai kirptais šviesiais plaukais, žilstelėjusia barzdele, įdegęs, vilki juodais marškinėliais. Mėlynais rėmeliais akiniai slepia tamsias akis.

Ant kairiojo dilbio - tatuiruotė. „Tai drugelis, - sako jis, – alchemijos ir permainų simbolis“.

Tai, kas kitų lūpose skambėtų pretenzingai, Coelho atrodo natūraliai. Apie sudėtingus dalykus jis kalba paprastai. „Kai norime vienas su kitu bendrauti, – sako jis, - emocijos veikia daug labiau“.

Rašytojo nestebina tai, kad knygos, skirtos dvasinėms problemoms, tokios kaip „Penktasis kalnas“ ir „Šviesos kario knyga“ yra populiarios. „Kodėl mes čia? Kartais apie tai pamirštame. Tokios istorijos kaip „Šviesos kario knyga“ vėl atveria mums horizontą“.

„Mes turime pripažinti moteriškąją Dievo formą, - teigia rašytojas ir nutyla, rinkdamas žodžius. - Dievas – tai motina“.

Netoliese ima skambėti bažnyčios varpai. Coelho pakelia galvą ir šypsosi, šis garsas tarsi savotiškai patvirtina pasakytus žodžius. „Tai ženklas“, - kalba jis ir trukteli pečiais.

Romanas „Vienuolika minučių“ yra išleistas 39 kalbomis beveik 50 šalių. „Alchemikas“ išverstas į 56 kalbas 150 šalių, ir nuo šios knygos pasirodymo momento 1988 metais visame pasaulyje jau parduota daugiau kaip 27 mln. egzempliorių.

Julia Serebrinski, Coelho redaktorė Amerikoje, turi savo teoriją dėl šio autoriaus fenomenalios sėkmės.

„Jis rašo apie mūsų gyvenimo pagrindinius persilaužimo momentus, - kalba ji. – Todėl Coelho romanai traukia žmones tų šalių, kurios išgyvena esmines, dramatiškas permainas“.

„Jo kūryboje yra kažkas tokio, kas gyvenime padeda rasti harmoniją“, - tęsia Serebrinski.

Ji papasakoja dar vieną istoriją apie autoriaus žavesį.

Serebrinski gimė Maskvoje. Šeima į JAV emigravo prieš 25 metus. Jos tėvai kiekvieną vasarą važiuoja į Rusiją. Prieš porą metų Serebrinski paskambino motina, kuri buvo ką tik iš ten grįžusi. „Tu privalai perskaityti šį rašytoją, - pasakė motina. – Dėl jo visi eina iš proto. Jį vadina Paulu ar panašiai“. Buvo kalbama apie Coelho.

„Mama, - atsakė Serebrinski, - šimtą kartų tau sakiau, kad leidžiu Paulo Coelho!"

Kaip ir teigia Coelho, jis garsus rašytojas, nežinomas Amerikoje.

Bet ne visai. Coelho turi gerbėjų ir toje šalyje. „Alchemikas“, alegorija apie ispanų piemenį, besivejantį svajonę, tapo New York Times bestseleriu. Dar apie 15 jo knygų, įskaitant romaną apie seksualinę patirtį „Vienuolika minučių“, yra gerai perkamos, bet hitais netapo.

Provokuojamos Coelho knygos paremtos jo neįprasta biografija. Jis gimė 1947 metais Rio de Žaneire inžinieriaus ir namų šeimininkės šeimoje. Paulo lankė Jėzuitų pradinę mokyklą ir tapo poezijos konkurso nugalėtoju. Kaip rašoma tinklalapyje www.paulocoelho.com, jo sesuo Sonia taip pat gavo literatūrinę premiją, konkursui pristačiusi vieną savo brolio esė, kurį jis buvo išmetęs į šiukšlių dėžę.

Dar vaikystėje Coelho svajojo būti rašytoju. Bet tėvai stengėsi nukreipti jį į praktiškesnį kelią, norėjo, kad sūnus taptų inžinieriumi.

Paulo ėmė maištauti. „Aš kariavau su tėvu ir motina, - sako jis“, - ir nebuvau paklusnus“.

Įtampa nemažėjo. Kai Paulo sukako 17 metų, tėvai jį paguldė į psichiatrijos ligoninę. Per tuos metus jį ne kartą bandė gydyti elektrošoku.

Galų gale tėvai nusileido ir pripažino, kad sūnus turi kūrybinę gyslelę.

Paulo įstojo į Rio teatrą, užsiaugino ilgus plaukus, vartojo narkotikus, bandė leisti žurnalą, kuris neilgai išsilaikė. 1972 metais jis susipažino muzikantu Raulu Seixasu, kartu jie bandė kurti rokenrolo stiliaus dainas. Antroji jų plokštelė „Hita“ Brazilijoje turėjo didžiulį pasisekimą – buvo parduota daugiau kaip pusė milijono egzempliorių. Kaip sakoma Coelho tinklalapyje, jie su Seixasu įstojo į antikapitalistinę „Alternatyvią draugiją“. Draugai užsiiminėjo juodąja magija.

Nuo 1972 iki 1982 metų Coelho su Seixasu ir kitais brazilų dainininkais parašė dešimtis melodijų ir uždirbo krūvą pinigų.

Coelho ir Seixasas išspausdino keletą antivyriausybinių komiksų, už kuriuos juos pasodino į kalėjimą. Coelho ten praleido keletą savaičių. Galų gale juos išlaisvino, bet Coelho pasakoja, kad jį pagrobė ir pasodino į karinę areštinę, kur jį kankino. Pasak rašytojo, nuo mirties jis išsigelbėjo pasakęs savo kankintojams, kad ne kartą gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, ir jo liga esą pasireiškianti tuo, kad jam patinka kankinti save.

Tikėdamasis normalesnio gyvenimo, Coelho nuėjo dirbti į garso įrašų kompaniją Polygram. Ten susipažino su moterimi, kuri tapo jo pirmąja žmona. 1977 metais jaunavedžiai persikėlė į Londoną, bet Coelho jautėsi nelaimingas, jis vėl norėjo rašyti. Coelho grįžo į Braziliją, šeima išsiskyrė. Jis buvo vedęs dar du kartus, pagaliau grįžo pas savo seną bičiulę Christiną Oiticicą. „Tai mano ketvirtoji žmona, - sako jis, - ir paskutinė".

1982 metais Coelho ir Oiticica lankėsi Vokietijoje. Dalyvaudamas ekskursijoje po Dachau koncentracijos stovyklą, jis išvydo viziją. Rašytojas sako, kad jam pasirodė kažkoks vyras. Po kelių savaičių Amsterdamo kavinėje Coelho vėl susidūrė su vaiduokliu. „Tu privalai užbaigti ratą, - pasakė vaiduoklis. – Nuo šiol visur matysi Dievo paveikslą“.

Vaiduoklis Coelho liepė grįžti į katalikybę ir keliauti į šventąsias vietas keliu į Santjagą tarp Prancūzijos ir Ispanijos. Rašytojas įvykdė šį paliepimą. 1987 metais jis parašė savo pirmąją knygą „Piligrimystė“. Nuo to laiko jis išleido daugiau kaip tuziną knygų.

Šiandien Coelho ir Oiticica gyvena perstatytame malūne, Pirėnuose. „Mes atsitiktinai atradome šį namą mažame kaimelyje, - sako rašytojas. – Mano gyvenime daug kas įvyko atsitiktinai“.

Kai sutuoktiniai būna namie, keliasi anksti ryte ir porą valandų vaikšto. „Kartą per savaitę kopiame į kalną, - pasakoja jis. – Po pasivaikščiojimo šaudome iš lanko. Geriausi lankai – itališki“.

Jie šaudo apie valandą. Po to pusryčiauja ir geria kavą su pienu.

Dieną Coelho naršo po internetą ir tvarko savo verslo reikalus. Institutas Paulo Coelho išsilaiko iš jo honorarų dalies – tai labdaros fondas vaikams ir jų tėvams.

Rašytojas imasi kurti beletristiką tik tada, kai yra istorija, kurią jis nori papasakoti.

Coelho dirba greitai. Romaną jis parašo per keletą savaičių. Paskui savo kūrinį parodo draugams ir, atsižvelgdamas į jų pastabas, jį pataiso. Knygas jis išleidžia kartą ar du per metus.

Coelho nuomone, visų istorijų pagrindas – keturi siužetai: dviejų žmonių meilė, trijų žmonių meilė, kova dėl valdžios ir kelionės. „Alchemikas“ – tai „1001 nakties“ perpasakojimas, sako jis.

„Jeigu tavęs neišvertė į anglų kalbą, tu – niekas“, - teigia rašytojas.

Coelho knygos gerai perkamos tokiose skirtingose šalyse kaip Iranas ir Izraelis. Tokio fakto rašytojas negali paaiškinti. Ir nebando. Jis priima likimo išdaigas.

„Aš visada svajojau apie tai, kad kai turėsiu pakankamai pinigų, keliausiu, - sako jis. – Dabar, kai esu turtingas, mane visur kviečia nemokamai“.

Ir Coelho keliauja.

Kai išeiname į gatvę, rašytojas tęsia pokalbį apie dalykus, kurių neįmanoma paaiškinti. Jis ištaria vieną sentenciją. Paskui kitą. Truktelėjęs pečiais apsisuka ir eina prie savo mašinos.

Atrodo, kad visur ženklai. Vėl suskamba bažnyčios varpai. Juoduose debesyse griaudžia griaustinis. Po kelių minučių iš tikrųjų pradeda lyti.

Washington Post, Linton Weeks
Parengė Lina Bočiarova