Brolių pranciškonų ir Lietuvos televizijos surengtoji akcija “Paprastas stebuklas”, į kurią įsitraukė ir Bernardinai.lt, visų pirma mums patiems metė iššūkį. Nėra lengva apie senatvę galvoti, į ją žiūrėti taip ilgai ir taip rimtai... Juolab - dažnai rašyti, rinkti žodžius, guldyti juos taip, kad jų kampai kyšotų, kad kažkas į juos susižeistų. Man irgi nepatiktų tai skaityti. Pralėkčiau akių galūnėmis teksto paviršiumi, ieškodama saugios aikštelės nutūpti – vietos, kurioje niekas manęs negrūstų į tiesmuką akistatą. Senatvė ir taip sužeis, kad ir kas, kad ir kur tu būtum - kam galąsti ašmenis, kuriais ji ateina? Jau nebesistebiu, kodėl mus užvaldęs jaunystės ir produktyvumo kultas. Senatvės baimė - ne tokia jau menka priežastis dengtis nuo jos gyvenimo jėga.

Beįveikinėjant iššūkius, paprastai laimi ir šiokių tokių atradimų. Keletu įžvalgų norėčiau su Jumis pasidalyti. Viena jų – kad rūpinimasis kitų senatve moko duoti besąlygiškai. Jei nori išmokti duoti besąlygiškai, duok skurdžiai, į vargą papuolusiai senatvei. Šis dosnumas – laiko, dėmesio, širdies, pinigų, - niekuo tau nebus atlygintas. Na, nebent karčiomis senukų ašaromis, kurių svorį taip nelengva pakelti. Apkabinti, paguosti jie paprastai graudžiai ir nevaldomai pravirksta, nes žino, jog tu jų neišgelbėsi. Kad nepamaitinsi jų išalkusio vienišumo savo dėmesio trupiniais, gal tik dar labiau sužeisi, primindamas jiems jų aklą vienatvę. Gausi patirti buką, neatšaukiamą neviltį, numarinančią visokį džiaugsmą, be laiko atšipinančią visus pojūčius. Pamatysi dūlančius vilčių, džiaugsmo, gyvenimo troškimų trupinius, žmogiškumo mirtį, kūnui dar šiaip taip pikiruojant šiapusybėj – štai atpildas, pripildantis duodantį kaukiančios tuštumos. Ir svarbiausia – tai nesuteikia jokios garantijos, kad pačiam pavyks to išvengti. Greičiau atvirkščiai – žinojimą, kad tikrai nepavyks. Net labai aprūpintoje senatvėje slenksčio iš šiapus į anapus aukštį teks įveikti pačiam. Pačiam teks iškęsti tolstantį pasaulį, kuris niekaip nedingsta iš akių ir iš atminties, bet palengva tampa visiškai nebeprieinamas. Ko gero, tai panašu į bet kokią kitą netektį, tik su bet kokia kita netektimi mes netenkame kažko vieno, o su šia – visko. Net savęs. Žiūrėjimas į senatvę iš arti, ją prisileidžiant ir įsileidžiant, moko drąsos ir nuolankumo priimti šią tiesą. Su ja nesiginčyti, jos neignoruoti, jai nusileisti. Sakykit, kaip visa tai įveikia tie, kurie neturi tikėjimo? Nesuprantu, nesuvokiu. Ir pagaliau sutinku su Evangelijos žodžiais, kad niekuo, o niekuo šioj žemėj nereikia rūpintis taip, kaip tuo, ką Jėzus savo palyginimuose vadina dangaus karalyste – vieninteliu patvariu tiltu, kuriuo einant galima įveikti bet kokias, ir paskutiniąją didžiąją netektį.

Bet gana apibendrinimų. Šiandien turiu parašyti apie dvejus senelių globos namus, - kažkuriems iš jų bus skirta dosni Jūsų parama (vien telefono linijų sąskaitoje – jau arti 31 000 Lt).

Legailių vienišų ir beglobių senelių namai

Įėjus į šiuos namus, įspūdis dvejopas: visiškai nugyventas pastatas ir maksimaliai palaikoma švara bei tvarka. Laukiant svečių per vieną dieną tokios tvarkos nepadarysi, akivaizdu. Įeinantįjį pirmiausia pasitinka smilkalų kvapai, paskui pradedi skirti troškų senatvės kvapą – pirmame aukšte langai iš išorės užkalti polietileno plėvele, todėl kambariai vėdinami tiesiog atidarius duris į koridorių. Grindys vietomis išpuvusios, tačiau išdažytos pigiais sovietiniais dažais. Kambarėliuose, kuriuose gyvenama po vieną, du, retai – tris, gražiai sutvarkytas skurdas: senas stalas, kėdė, lova. Ant kiekvienos sienos – truputėlis nostalgiškų puošmenų: nuotraukos, šventi paveikslėliai, siuviniai, iškarpos... Mažytėje virtuvėje – kai kurie iš mūsų turi keliagubai didesnes, tai tikrai, - vienas mažas, senas, tačiau veikiantis šaldytuvas, keletas senų griozdų, kurie tarnauja kaip indaujos ar šiaip darbo vieta virėjai. Valgis gaminamas ant įrenginio, kuris kažkada, panašu, buvo vadinamas virykle. Dabar ant metalinio karkaso likusios kelios nepridengtos spiralės, kurios per stebuklą vis dar veikia. Mačiau gal tris įvairaus dydžio aliumininius puodus, tokius pat samčius ir per trisdešimt tokių pat dubenėlių bei šaukštų, iš kurių ir su kuriais valgo senukai. Žinoma, jokių virtuvės kombainų ar elektrinių virdulių, be kurių mūsų, paprastai mažų šeimų, buitis tampa nebeįsivaizduojama. Sanitarijos higienos normų, jei apie tokias galima kalbėti apskritai, laikytis padeda kruopščiai plaunamos pašluostės. Tikrai, ko gero, niekur neteko matyti taip sąžiningai nušveisto skurdo.

Šiuose namuose gyvena per trisdešimt žmonių. Nemažai jų – invalidų vežimėliuose. Nei koridoriai, nei laiptai, nei vonios ar tualetai, žinoma, nėra pritaikyti neįgaliesiems. Jokių skalbyklų nei džiovyklų – išskalbti drabužiai džiūsta tiesiog vonios kambaryje, sukabinti ant virvelių. Unitazai, kriauklės, vonios mačiusios patį sovietinės buities kultūros „klestėjimą“, tačiau neužleistos rūdimis ar purvu. Patalpos šildomos iš katilinės, kuri primena krantan išmestą suskilusį povandeninį laivą. Tų krosnių amžiaus nusakyti nepajėgė nė vienas užklaustasis. O kiek šilumos tiesiog dovanojama vėjams, nė klausti nereikia.

Kai kurie gyventojai nepasikeldami guli ligos ar senatvės patale. Keleto lovų kojos, matyt, nupuvusios, taigi gultai pasatyti ant plytų. Patalai švarūs, nors ir nuskalbti.

Namai priklauso Biržų savivaldybei. Etatus keliolikai darbuotojų skiria savivaldybė, maistas ir kiti senukų poreikiai tenkinami iš lėšų, kurios gaunamos, surenkant 80 proc. kiekvieno gyventojo pensijos. Dienos išlaidų norma vienam gyventojui - 7 Lt.

Tai beveik ir viskas, ką galima matyti plika akimi. Apie kitką, kas nepasiduoda jokiai buhalterijai, jau užsiminiau. Prisilietimų laukiantys ir jų bijantys trapučiai kūnai, baugščios akys, visad pasiruošusios ašarų potvyniui, išorinis abejingumas gyvenimui ir sau. Atidavimas dienų niekam. Nebepažinimas laiko nei metų virsmo – žiūrėjimas ten, kur mūsų, kur nieko, regis, nėra, skubėjimas ir negalėjimas išeiti.

Kai brolis Arūnas Pranciškus užėjo į vyriausios šių namų gyventojos kambarėlį (beje, ji vienintelė, turinti artimą ir ją kartais aplankantį žmogų – sūnų, gyvenantį kažkur Rusijos gilumoj), šioji rypuodama vis taikėsi į delną jam įspausti dešimt litų. “Kad atėjai, kunigėli, kad atėjai...”. Apsirėdžiusi ji buvo savo pačiu gražiausiu flanelės chalatu, matyt, retai dėvimu, išmargintu didelėm juodai raudonom rožėm. Pasakojo irgi apie gėles – kaip sapnuojanti jas naktimis, kaip galvoje dėliojanti darželio, sukasto palangėje, ornamentus, kuriais jis turėtų pražysti pavasarį. O kai brolis pradėjo melstis, užsidengė veidą delniukais ir paleido savo širdį taip, kad žiūrėdama galėjai pamatyti visa, ko dar apie gyvenimą nepamatei. Ji sekė maldos žodžius, pertraukdama juos tai tyla, tai verksmu, tai juoku, kūkčiojo tą “Tėve mūsų” ir “Sveika Marija” taip, kaip kūkčiojama, atradus kažką, kas rodėsi negrįžtamai prarasta. Mažytės jos kojos, apautos dideliais juodais veltiniais, nukarusios nuo lovos krašto, pakibusios tarp dangaus ir žemės, sūpavosi į raudos ritmą, ir rodės, kad dangus jai jau visai, visai paliečiamas. “Ir kodėl gi taip reikėjo verkti, močiut?” – baigus jai paklausiau. “Iš džiaugsmo, vaikeli, iš džiaugsmo...“




Svėdasų senelių globos namai

Su broliu Arūnu Pranciškumi aplankėme juos dusyk. Pirmą kartą pasižiūrėjom, antrą kartą įsitikinom tuo, ką jau buvome matę prabėgom. Ir vėl - nieko, apie ką jau nebūčiau kalbėjusi. Gyvenimas ant visokių – skurdo, vienišumo, liūdesio, neįgalumo ribų.

Skirtumas gal tik toks, kad įprastą “valdiškų namų” situaciją dar komplikuoja viena nelemta aplinkybė: senelių globos namų pastatas priklauso Svėdasų parapijai. Anykščių savivaldybė, kuri, pasak jos tarnautojų, yra viena skurdžiausių Lietuvoje, jį iš parapijos nuomoja, kasmet už tą nuomą pervesdama tris tūkstančius litų, kurie kiršina visų vaizduotę – iš ubago atimti lazdą? Klebonas ir privačiuose, ir viešuose pokalbiuose vis primena (apie šią situaciją rašė vietos spauda), kad tų pinigų jis nepasiimąs sau, o naudojąs parapijos, kuri tikrai neskęsta pertekliuje, reikmėms. Biednam, žinoma, atrodo, kad už tuos tris tūkstančius kasmet vis kokią skylę būtų galima užlopyti, betgi kas yra garantuotas, kad sutartį nutraukus tie pinigai tikrai atiteks seneliams? Jie, kaip ir tie 80 proc., atskaičiuojamų nuo senelių pensijų, pateks savivaldybėn, o jau ten visada atsiras pagunda didesnių skylių ieškoti: kas gali būti tikras? Štai jau penkeri metai, kai globos namams skiriama vis ta pati minimali suma – personalo išlaikymui (kurio funkcijos, tiesą sakant, man pasirodė suskirstytos ne itin racionaliai), ir būtinoms gyvenimo išlaidoms – 6 Lt per dieną vienam gyventojui... Klebonas sakosi ne sykį siūlęs sutarties sąlygas persvarstyti, tačiau atsako nesulaukęs. Net ir per labdaros akcijas surinktu maistu negalįs senelių pradžiuginti, nes sunešami produktai esą nesertifikuoti, todėl draudžiami...

Ta pati sutarties kilpa veržia ir pastato renovavimo galimybes. Seniūnija šiam tikslui pinigų ir turėdama nelabai galėtų skirti – kaip tvarkysi ne savo daiktą? Numanu, kad ir parapija tokiu triūsu neužsiimtų – 35 metams išnuomoti parapijos namai – kaip ir ne jos... Kaltų nėra, galinčių ką nors pakeisti irgi nerasta. Ką daryti vargšėms moteriškėms, kurios vairuoja tą skylėtą laivą? Rašysi projektą į kokį pasaulietinį fondą – sakys “parapinių namų nefinansuojame”. Rašysi į religinį – sakys “tai seniūnijos rūpestis”. Taip ir plaukia pasroviui, retais laimingais kartais atsitrenkdamos į vieną kitą paramos teikėją – štai neseniai viena firma įdėjo naujas duris ir kelis langus... O moterys vis tvirtina, kad nėra taip jau blogai. Esą - gali būti ir blogiau.

Pabuvus ten pora valandėlių, apsipratus su prieblanda ir tiek žmonių prikimštam namui neįprasta tyla (globos namuose gyvena apie 40 senelių), pradedi suprasti, kad mūsų sąmonėje tas “gali būti ir blogiau” šį tą reiškia. Tiesą sakant, reiškia daug daugiau, nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Nekalbu apie šiuos konkrečius namus, juolab nenoriu įžeisti ten dirbančiųjų. Betgi akivaizdu, kad valdiškam požiūriui pridengti ši išganinga frazė sąmoningai ar ne dažnai prisimatuojama ne tik blėstančiam optimizmui palaikyti – tai gana patikima filosofija, saugiai leidžianti mums nieko nekeisti, neperženginėti savo jei ir ne sočių, tai vidutinišką ramybę garantuojančių ribų ir esą neįveikiamų aplinkybių. Tai nuolat tvirtinant ir girdint, vargas išties atrodo nebe toks varganas. Na ir kas, kad vienam seneliui dienos maisto davinys kainuoja tiek, kiek tūlas miestietis per dieną išleidžia savo katinui? Kad trūksta tų nelaimingų sauskelnių (kone pirmasis skundas, kurį išgirsti, įžengus į bet kuriuos globos namus)? Kad darbuotojai už minimalų atlyginimą arba jo dalį dirba viską, apie ką tik galėtumei pagalvoti? Kad viename kambaryje sugrūsta po keturias ar penkias lovas, kuriose dažnai jau nebepasikeldami guli tie, kuriems ypač reiktų ramybės? “Būna ir blogiau” – šios nuostatos galima įsitverti ir laikytis. Ilgai laikytis, tiek, kiek reikės, nes ji tokia patvari, tokia elastinga, kad nepasiduoda net ir patiems stipriausiems smūgiams – išoriniams ir vidiniams: kraštutiniam nepritekliui, abejingumui, tingumui, prisitaikėliškumui... Taip išdavikiškai apsiprantama su visokiu minimalizmu ir visokiu vidutiniškumu. Su aplinkybėmis ir bejėgiškumu. Ko gero, jei apsilankyčiau panašiuose namuose dar kartą, visai nesunkiai patikėčiau, kad viskas beveik gerai – juk mūsų valstybė neturtinga, juk yra tiek kliūčių, juk mes visi “tik žmonės”.

Iš tokių kelionių tenka išsinešti kažkokį buką jausmą, jog mes vis labiau nustojame jausti. Arba tai, ką jaučiame, slepiame taip giliai, kad patys nebepasiekiam. Ar tai reiškia, kad ir mums kada nors pakaks tiek nedaug? Kiauro stogo virš galvos, penkių kvadratinių metrų (tiek priklauso pagal visokius reikalavimus, nors kapo duobei, girdėjau, reikia daugiau...) ir šilto šiupinio keturis kartus per dieną? Ar galite įsivaizduoti, kad su jumis kada nors taip atsitiks? Kad pasaulis taps vis šykštesnis ir šykštesnis, o jums bus vis vien? Tik lauksite atsiveriant dangaus, tik raudosite, apsikabinę amžinybės slenkstį, kad šis bent kiek nusileistų, bent kiek taptų peržengimas?

Po šio apsilankymo ėmiau nieko nebesuprasti apie gyvenimo ir mirties skonį, jėgą, iššūkį, prasmę. Nes visiškai arti buvo tas jausmas: viskas gerai. Viskas gerai. Sėdėjome administracinėje globos namų dalyje, kalbėjome su trimis šauniomis, paprastomis ir nuoširdžiomis moterimis, be jokio dramatizmo beriančiomis šiems namams ir šiems žmonėms savo dienas, ir viskas darėsi vis normaliau. Beskonės spalvos, bereikšmiai veidai (reikšmės slepiamos? Išsitrynusios?). Skausmo aimanos, - tokios kasdienės, kad net per kelias apsilankymo minutes gali tai pajusti. “Nebegaliu, dukryt, kaip dusina, nebegaliu daugiau... Nei sėdėti, nei gulėti nebegaliu... Jau nebegaliu”.

Jau nebegaliu žiūrėti į senatvę, jau nebegaliu. Man laikas išeiti. Laikas visa tai pamiršti. Pasakiau jums, ir baigta. Greičiau namo. Greičiau kitur. Ne, ne greičiau – lėčiau. Visai lėtai. Daug lėčiau, nei iki šiol. Nes greičiau – tai vis arčiau niekumos, nelaiko, nešilumos, - vis arčiau senatvės.

Bernardinai.lt