Andriaus Navicko nuotr.

Gruodžio 21 d. Vilniaus rotušėje sostinės meras įteiks 44 padėkas už nuopelnus įgyvendinant Vilniaus m. 2002–2011 m. strateginį planą. Į ceremoniją Rotušės Mero menėje džiaugsmingais šauktukais išmargintą kvietimą, kurį išsiuntinėjo savivaldybės pasamdyta (?) profesionali viešųjų ryšių agentūra, gavo ir Vilniaus senamiesčio bendruomenės pirmininkė Asta Baškauskaitė.

Jai visų Vilniaus gyventojų vardu meras dėkojo „už pastangas kuriant gražesnį Vilniaus miestą“, o nominavo „už meilę Senamiesčiui ir konstruktyvų bendradarbiavimą“.

Naivuoliai pamanytų, kad Gedimino mieste jau prasidėjo tikri Kalėdų stebuklai, o Vilniaus savivaldybė susigriebė ignoravusi bendruomenes, pataikavusi paveldo griovikams ir pagaliau nusprendė ištaisyti klaidas. Gal ji net pasiryžo ne vien atstovauti Vilniaus gyventojams, bet ir įsiklausyti į jų nuomones ir pageidavimus?

Fasadinių pokyčių, bent jau pranešimuose žiniasklaidai, galima atsekti. Štai svarstyti apie savavališkas statybas Senamiestyje dar šią vasarą buvo įkurta tarpžinybinė komisija - Senamiesčio senatas. Ir nors senatas vis dar nėra paskelbęs jokių savo veiklos taisyklių, nuostatų ar įgaliojimų, į kelis jo susirinkimus buvo įleisti ir Senamiesčio bendruomenės nariai.

Tačiau įleisti ne lygiateisių bendradarbių, o įkyrių prašalaičių teisėmis. Štai į paskutinį Senato posėdį, vykusį gruodžio 16 d., kuriame buvo svarstoma nelegali statyba Barboros Radvilaitės gatvėje (Valstybiniame pilių rezervate, kur jokia ilgalaikė statyba negalima), ta pati Senamiesčio bendruomenė nepateko, nes į jos prašymą dalyvauti buvo atsakyta tik posėdžiui pasibaigus, t.y. gruodžio 17 d.

Nematyti ir pusmetinių Senamiesčio senato veiklos rezultatų. Vienintelė nelegali sostinės statyba buvo nugriauta tik Vilniaus čigonų tabore, taigi - už Senato jurisdikcijos ribų. O štai pačiame Vilniaus senamiestyje, pasaulio paveldo objekte, tokias nelegalias statybas lig šiol galima suderinti, žinoma, jeigu pastato savininkas nėra čigonas.

Niekas nepasikeitė nei detaliųjų planų Senamiestyje ir už jo ribų – juridinio dokumento, reglamentuojančio statybą - svarstymų su visuomene epopėjoje, nors daugybė žodinių ir rašytinių iečių čia jau sulaužyta: miesto bendruomenės prašė, skatino ir reikalavo savivaldybę surašyti tokių svarstymų ir jų protokolų rašymo taisykles, rekomenduoti posėdžius rengti ne darbo valandomis, kad juose galėtų dalyvauti ir dirbančioji visuomenės dalis, bei viešai paskelbti būsimų svarstymų medžiagą – pastatų profesionalius brėžinius ir vizualizaciją.

Bene paskutinė tokį svarstymą šiemet rengia liūdnos reputacijos UAB Renova, suprojektavusi sostinės „Novotelio“ viešbutį. Jis įvyks gruodžio 24 dieną, 14 ir 15 valandą, kai net labai sąmoningiems vilniečiams labiau rūpės spanguolių kisielius ir kūčiukai nei Senamiestis, pasaulio paveldas ar jo apsauga.

Senamiesčio seniūnija sako į tuos svarstymus nesikišanti ir net savo atstovų į susirinkimą nesiųsianti – jie tik parūpiną salę. Kas ir kaip bus svarstoma, patys seniūnijos tarnautojai patikslina, pasižiūrėję į lapuką savo skelbimų lentoje. Savivaldybės tinklalapyje informacijos apie svarstymą taip pat vis dar nėra.

UAB „Renova“ architektė Birutė Dėdurienė sako taip pat nežinanti, kodėl buvo pasirinkta tokia data. Jos manymu, buvo prisiderinta prie užsakovo norų, mat jie organizuoja svarstymus, ir jų prerogatyva nustatyti terminą.

Tačiau ko vertas svarstymas su visuomene, jeigu ji apie jį nežino arba negali ateiti? Svarstymas – formalus, kaip ir daugybė tariamų savivaldybės rūpesčių, bendradarbiavimo iliuzijų ir nominacijų kičo.

Juk net jeigu labai palankiai įvertintumėme savivaldybės strategus, į galvą nedingtelėtų mintis, jog savo veiksmų plane jie būtų suplanavę opoziciją ir ją įkūrę, kad turėtų su kuo konstruktyviai bendradarbiauti... Niekam ne paslaptis, kad bendruomenių Vilniuje atsiradimas yra pasipriešinimo to strateginio plano agresyviam vykdymui, pažeidžiant įstatymus ir paveldo apsaugos reglamentą, padarinys.

Vilniuje gaivališkai tokios bendruomenės ėmė kurtis tose vietose, kur naujųjų laikų statybos ėmė lipti per galvas vietos gyventojams. Savo veiklos pradžioje bendruomenių iniciatyvos buvo chaotiškos ir priminė industrinės Anglijos priešaušrio darbininkų maištą prieš audimo stakles, prarijusias nekvalifikuotos darbo jėgos darbus, pajamas ir gyvenimus.

Vilniaus bendruomenės, tiesa, streikavo ne prieš mašinas, o prieš plytų diktatą ir besotį verslo interesą - kuo greičiau ir brangiau parduoti „vaizdo per langą“ kvadratinius metrus, mainais pasiūlant nebent bilietą į Didžiasalį.

Tačiau kovos užgrūdina: po bendruomeninių protestų Pilaitė taip ir nepavirto golfo laukais, o statybų nelegalumą Ozo landšaftiniame draustinyje šiemet pripažino teismas, kurį iniciavo ne iš valstybės biudžeto apmokami valdininkai, pagal pareigybines instrukcijas privalantys dirbti tokį darbą, ir ne municipaliteto tarnautojai, o Žvėryno bendruomenė. Šių Vilniaus gyventojų interesus apgynusių bendruomenių mero nominantų sąraše nėra.

Tuo tarpu Senamiesčio bendruomenė, įsikūrusi vėliau už savo pirmtakes, pasirinko ne tokį rėksmingą, bet ne mažiau pragmatišką taktiką. Jos tinklalapis www.gelbėkimsenamiestį.lt – lig šiol bene išsamiausias žiniasklaidos paskelbtų straipsnių ir piliečių pastebėtų savivalės Senamiestyje dokumentų ir nuotraukų rinkinys. Sukūrė ir pildo jį ne kokia valstybinė institucija, privalanti prižiūrėti pasaulinį paveldą ir bausti jo niokotojus, o entuziastų grupelė, veikianti nekomerciniais pagrindais.

Bendruomenės iniciatyva išties gera, tačiau grįžkime prie nominacijos. Popierinė padėka už „konstruktyvų bendradarbiavimą“, nepanašėtų į savivaldybės bandymą „nusavinti“ opoziciją, ir ją paversti amsinčiais, bet savais, t.y. nepavojingais, pudeliais tik tuomet, jei savivaldybė imtųsi ką nors keisti ydingame istorinio miesto paveldo administravime.

Tuo tarpu Senamiestis, deja, ir toliau lieka kasdienio Žalgirio mūšio tarp sklypų savininkų, statybininkų ir paveldo saugotojų erdve. Eilinio raundo nugalėtojai bus žinomi po gruodžio 22 d., kai į Vilnių iškviesti UNESCO ekspertai pateiks savo išvadas apie pokyčius Vilniaus senamiestyje, 1994 m. įrašytame į pasaulio paveldo sąrašą.

Vienas jų, Tarptautinės paminklų ir saugotinų vietų tarybos (ICOMOS) generalinio sekretoriaus pavaduotojas Dr. Ray Bodinas susitikime su Vilniaus visuomene gruodžio 7 d. perspėjo, kad „gali būti priimti sprendimai, labai nepalankūs miestui ir visai valstybei“. Daugybę savivaldybės sprendimų, tarp jų ir Vilniaus geto atstatymo iniciatyvą, jis pavadino nesuprantamais, o architektų darbus Senamiestyje – agresyviais.

Tačiau kad ir kuo pasibaigtų UNESCO inspekcijos batalijos – tėvišku pabarimu už uždarų durų ar viešomis rykštėmis, A. Baškauskaitė sako šiemet negalinti atsiimti jai skirtos mero padėkos.

Ji pati planuojanti Senamiesčio bendruomenės vardu nominuoti savivaldybės tarnautojus – taip pat „už meilę Senamiesčiui bei konstruktyvų bendradarbiavimą“ ir nominacijas mielai įteiktų, jeigu jausmingi žodžiai apie paveldo saugojimą virstų kūnu. Deja, toks Kalėdų stebuklas šiemet neįvyks.

Bernardinai.lt