Mano senelė sakydavo, jog senų žmonių rodyti per televiziją nereikia. Kad jie tik gadina vaizdą. O ji pati buvo balta, šviesi ir labai graži. Todėl tai girdėdamas aš žinodavau, kad senelė tik juokauja. Ji pati taip mėgo žmones. Ji buvo pati balčiausia, pati šviesiausia, pati gražiausia, pati labiausiai juokaujanti ir labiausiai žmones mylinti senelė. Jai skiriu šį rašinį.

Būna, kai skaičiuoju, kiek kartų savo gyvenime buvau senas. Kartais išeina šimtas keturiolika, kartais trisdešimt aštuoni, bet visada ne mažiau kaip trys.

Būdamas devynmetis pyplys su degančiais plaučiais patekau į mūsų miestelio ligoninę. Gydytojas Aiskauda paguldė mane į moterų palatą, nes vaikų palata buvo pilna, o vyru manęs tada nelaikė net gydytojas Aiskauda. Gretimoje lovoje gulėjo senutė, nors ir visas palatos kontingentas kartais dalydavosi prisiminimais apie Pirmąjį pasaulinį.

Ta senutė buvo tyki kaip pelytė, todėl degančius plaučius lydinčiai miglai išsisklaidžius pastebėjau tik vieną dalyką – pietums gautus kotletus ji slėpdavo spintelėje. Mūsų vietose tais laikais net ligoninės kotletai buvo didžiulis skanėstas, todėl vieną skanėstą nusprendžiau paslėpti ir aš. Po savaitės paragavau. Šlykštesnio daikto neteko vėliau valgyti net nejuodžemio Rusijos studentų statybos būriuose.

Senutės pelytės spintelėje tų skanėstų mačiau bent keliolika, žodžiu, siaubingai daug. Pelytė juos taupė.

Ji atgijo tik išrašymo iš ligoninės dieną. Prabudau nuo šurmulio. Lakstė seserys ir slaugės, prie senutės lovos stovėjo visi du ligoninės gydytojai, pamiršusi nusirengti paltą trypčiojo senutės dukra.

Atrodė, kad senutė tuoj mirs.

Viskas paaiškėjo apie pietus. Senutė nenorėjo važiuoti namo, todėl apsimetė, jog siaubingai serga. Vaidino taip nuoširdžiai, kad jai net paleido vidurius.

Palatoje, kurioje nuolat kažkas tyliai dūsavo, kažkas garsiai dejavo, kažkas pasakojo apie vaikaičius, kažkas kalbėjo apie mirtį, palatoje, kur norint prieiti prie lango, per vieną lovą reikėjo lipti, po kita lova - lįsti, palatoje, kurioje naktipuodžių buvo daugiau negu gėlių vazų, o gėlių vazų nebuvo visai, tai senutei buvo geriau negu namuose prie eglyno.

Jūs tik įsivaizduokite – namai prie eglyno. Balandį, prieš pat Velykas! Kai iš eglyno ima lįsti Velykiai su dovanomis!

Prie eglyno!!!

Apie eglyną ji man pasakojo pati...

O aš, kvailys, iki tol maniau, kad į namus prie eglyno grįžti norisi visada. Tada, dūžtant tam galvojimui, pasijutau labai senas.

Buvau jau gerokai paaugęs, kai mirė profesorius. Profesorius buvo gana senas ir labai žinomas, aprašytas daugybėje enciklopedijų, apdovanotas visokiais ordinais ir pagerbtas visokiais įmanomais ir neįmanomais būdais. Jis sukūrė baisiai rimtą ir sudėtingą mokslą, apie kurį iki tol Lietuvoje niekas nė nesapnavo. Turėjo daugybę mokinių, kurie labai vikriai darė visokius tyrimus, rašė visokius straipsnius, buvo be galo protingi ir žinomi. Beveik kaip profesorius.

Man ir dar keliems kolegoms buvo duota paprasta užduotis – nupirkti karstą, jį nuvežti į medicinos įstaigą, kurioje buvo daugybė skardinių stalų, nuo vieno tokio stalo paimti profesoriaus kūną, jį įdėti į naujai nupirktą karstą, o karstą nuvežti į laidojimo namus Olandų gatvėje. Kitų laidojimo namų Vilniuje tada dar nebuvo.

Institutas, kuriame profesorius dirbo prieš išeidamas į pensiją, karstui vežti atsiuntė savo didįjį autobusą, kuriuo į darbą ir iš jo vežiodavo žmones. Autobusas turėjo plačias duris ir aukštus turėklus jų viduryje. Per tuos turėklus keliant karstą su profesoriaus kūnu, mane surakino dieglys.

Dieglys atsirado iš baimės. Kad per aukštuosius turėklus į didįjį autobusą keliant karstą jis neapvirstų ir neiškristų profesoriaus kūnas.

Sėdėdamas šalia karsto į Olandus riedančiame autobuse, prisiminiau, kaip profesorius prieš keletą mėnesių man pasakojo, jog jį pamiršo visi. Kad tie, kuriems jis padėjo rašyti ir ginti disertacijas, surasdavo literatūros ir siųsdavo į stažuotes, vieną dieną apsižiūrėjo ir pamatė, jog profesorius senas, kvailas ir nereikalingas.

Profesorius taip ir pasakė: “Kaip sunku, kai tave palieka mokiniai”.

Tada maniau, kad jis perdeda.

Važiuodamas į Olandus, supratau, jog vargšas idealistas profesorius padėtį įvertino per švelniai. Mokinių jis niekada neturėjo. Nes tuo metu institute šį tą reiškę mokiniai, net jeigu jie būtų buvę ir prasti, galėjo atsiųsti mikroautobusą, kuriame profesoriaus karstas į Olandus būtų važiavęs kaip ponas. Tokia smulkmena...

Tik jaučiausi senas.

Dar vėliau vienoje beprotiškai šaltoje sodyboje, Dzūkijoje, mačiau susiglaudusius senukus, sėdinčius prieš didžiulį dubenį, pilną tarkuotų bulvių. Senukai laukė, kada jiems iš miško atveš malkas. Iš bulvių tarkių jie ruošėsi virti cepelinus malkų vežėjams, kurie tas malkas vežė jau antras mėnuo. Ta proga senukai turėjo netgi krūvelę sausų pliauskų, tačiau jų dar nekūreno. Mat pliauskos buvo skolintos, skolintos tam, kad jomis būtų galima užkurti ugnį ir išvirti tuos cepelinus.

Temo. Nesimatė net malkų vežėjų “Belaruso” dūmelio. Senukas mostelėjo ranka ir pasakė: “Gal ir vėl kaimynui nuvežė. Jis jaunesnis ir jo ‚šnapsas‘ stipresnis”. Tas senukas sirgo vikšrinio traktoriaus, kuriuo jis dirbo visą gyvenimą, užnešta vibracine liga.

Aš ir vėl jaučiausi senas.

Taip ir neapgyvendinau senutės pelytės namuose Velykio, dėl kurio ji būtų įsinorėjusi grįžti namo. Nenusiunčiau mirusiam profesoriui priešpaskutinei kelionei padoresnės transporto priemonės. Nenuvežiau tiems senukams malkų.

Užtat jaučiausi šlykščiai. Nuo to šlykštumo mano organizmas gynėsi. Imuninė sistema į kraują varė fermentus, kurie ne tik naikino šlykštumą, bet ir vertė mane jaustis senam. Yra toks šalutinis tų fermentų poveikis. Sakysite meluoju? O jums, ką, taip nebūna?

Švedijoje, netoli jaukaus miestelio vardu Malexander, miške, ilsisi visų užmiršti kažkada čia stovėjusio pastato pamatai. Devynioliktame amžiuje čia, ant kalvos viršūnės, sunkiai prieinamoje ir privažiuojamoje vietoje, buvo senelių prieglauda. Pažįstami švedai pasakojo, kad senelius į tą vietą atveždavo ir palikdavo visiems laikams. Palikdavo ir šiek tiek maisto, bet, matyt, ne itin daug, nes seneliai bandydavo eiti į miestelį prašyti jo dar. Todėl ne veltui prieglauda buvo miške net stipriam žmogui sunkiai pasiekiamoje vietoje. Tad retas senukas sugebėdavo sugrįžti į miestelį.

Kažkieno šėtoniška ranka kadaise įsuko šį ratą.

Atsiras tokių, kurie sakys, jog ta ranka buvo visai ne šėtoniška. Kad tai – natūrali atranka. Kad žmonės negali būti našta vieni kitiems. Kad visuomenė senukams gali duoti tiek, kiek ji gali duoti. Kad jų kaimynų senutė žaidžia golfą ir nesiskundžia. Kad už pensiją galima nusipirkti daug kilovatvalandžių elektros ir dar daugiau grikių kruopų, skaičiuojant vienetais.

Būtų įdomu paklausyti tokių žmonių. Jie visada turi daug argumentų. Ir visi tie argumentai tokie protingi. Klausyčiausi ir žinočiau vieną dalyką. Tiems žmonėms trūksta fermentų, kurie verčia pasijusti seniems. O tai reiškia, kad jų laukia itin sunki senatvė.

Su tokiais žmonėmis būtų galima netgi sutikti. Ypač, kai jie sako, jog kiekvienas senukas turi gauti tiek, kiek jis nusipelnė.

Tikrai su jais galima sutikti. Nes...

Nes pamiškėje, senoje trobelėje, dienų dienas guli senutė A. Vienintelė jos draugė buvo musė, bet ir tą marti nunuodijo.

Nes miestelyje, dviejų aukštų mūriniame name, kuriam verkiant reikia naujų lietvamzdžių, gyvena senukas B. Kiekvieną savaitgalį jį aplanko dukra. Ji nuolat dejuoja, kaip sunku gyventi ir vardija pažįstamus, kuriems tėvai nupirko automobilius ir pastatė namus. Senukas dukrai įdeda visus penkis kiaušinius, kuriuos per savaitę sudėjo jo vištų armija. Dukra už kiaušinius nedėkoja. Koks sveikas žmogus dėkos už penkis kiaušinius?

Nes su senute C sūnus matosi tik pašte. Kartą per mėnesį. Kai ji gauna pensiją. Motina ir sūnus vienas kitą supranta be žodžių. Senutė žino, kad ji turi sūnui atiduoti pensiją, sūnus žino, kur artimiausias pilstuko taškas. Tiesa, tas supratimas senutei atėjo ne iš karto. Padėjo tai, ką policija savo suvestinėse vadina lengvais kūno sužalojimais.

Kas pasakys, kad senukai A, B ir C nereikalingi ir kad jie gauna mažiau negu nusipelnė? Senutę A marti netgi myli – rūpinasi, kad nepultų musės.

Taigi ratas tebesisuka. Vieni sakytų, jog vis greičiau, kiti, kad vis lėčiau. Koks skirtumas, kaip? Svarbiausia - sukasi. Žiūriu į aštriadančius gimnazistus ir bandau įsivaizduoti, kurioje to rato vietoje yra mano lentynėlė.

Nebežinau net ką ir pridėti. Puoliau rašyti šį rašinį turėdamas visokių tikslų, ir staiga visi tie tikslai išdulkėjo pas geresnius rašytojus, o aš dar kartą pasijutau senas. Pradėjau net niurgzti ir moralizuoti. Todėl prašau šio rašinio toliau neskaityti.

O tiems, kurių akys iš inercijos, o gal dėl kitos priežasties vis dar bėgioja eilutėmis, noriu pasakyti štai ką.

Kas suskaičiuos, kiek Lietuvoje yra niekam nebereikalingų profesorių, visų užmirštų akademikų, tik duoną pjaustančių chirurgų, tik sapnuose dangoraižius statančių statybininkų, tik sienas kažko mokančių mokytojų? Nuostabias akis, šviesų protą, visko mačiusias rankas turinčių paprastų ir sudėtingų žmonių. Senų ir nereikalingų žmonių.

Klausykit, mielieji. Jeigu devynmečiai gali pasijusti kaip devyniasdešimtmečiai, tai ar negali devyniasdešimtmečiai pasijusti tarsi devynmečiai? A?