Prieš pat Kalėdas, puošybos ir puošimosi vajaus pažadinti, nutarėme surengti diskusiją apie estetinį grožį mūsų šventovėse ir apie Bažnyčios bei kultūros dialogą apskritai.

Pokalbio dalyviai - kultūrologė Irena Vaišvilaitė, meno istorikė, Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio meno komisijos narė Sigutė Maslauskaitė, dailininkė Nijolė Vilutytė, dienraščio Kultūros skyriaus redaktorė Elvyra Kučinskaitė. Polemikos laivą vairavo brolis Arūnas Pranciškus Peškaitis. Šiandien siūlome pirmąją diskusijos dalį.

**

Pradėti norėčiau klausimu, skirtu gerb. Irenai Vaišvilaitei. Esate meno istorikė. Bažnyčia per du savo gyvavimo tūkstantmečius vienaip ar kitaip mąstė apie savo santykį su kultūra, kurioje ji gyvena arba į kurią eina, tarkim, misionieriaudama. O gal toji refleksija yra labai nesenas reiškinys Bažnyčioje?

Sakyčiau, kad Bažnyčia tiesiog nemąstė kultūrologiniais terminais. Sekuliarios kultūros kalba, kultūrologine kalba ji pradėjo kalbėti po II Vatikano Susirinkimo. Po jo atsirado ir įkultūrinimo apmąstymas, ir santykis su kultūra. Tai liudija, kad Bažnyčia ir kultūra nėra tapatūs dalykai.

Kaip Bažnyčia taikėsi prie gyvenimo formų? Pirmiausia krikščionybei teko susidurti su Romos kultūra ir svarstyti, kas joje yra priimtina, kas - ne. Tiesa, tokie svarstymai kultūros lygmeniu vyko jau nuo pat filosofo Justino - Platono įžvalgose jau tada buvo ieškoma tam tikro krikščioniškumo. Aštrios diskusijos šia tema Bažnyčios viduje gimė, prasidėjus aktyviam misijų laikotarpiui – kai buvo susidurta su stipriomis civilizacijomis – Kinijos, Indijos ir pan. Tada ir kilo ginčai dėl apeigų, maldų vertimo...

Kad ir kaip ten būtų, šis santykis Bažnyčiai niekada nebuvo vienareikšmis. Tam tikru atžvilgiu Bažnyčia suvokė savo atskirumą nuo kultūros, kita vertus, bandė atidžiai žiūrėti, kaip ji įsikultūrina, kad tikėjimas “susikalbėtų” su kultūra, bet netaptų kultūra ir taip sugebėtų atsiskirti nuo to, kas jau yra įprotis, „gatavos“ formos.

Mūsų provincijolas Benediktas Jurčys pokalbyje „Užsidegę skelbimo įkarščiu“, kuris buvo skelbtas „Bernardinai.lt“ dienraštyje, cituoja Joną Paulių II, kuris daug kalba apie įkultūrinimo svarbą – Bažnyčia su šiuo reiškiniu neišvengiamai susiduria. Pasak jo, ji neturi kito būdo skelbti Evangeliją, kaip tik per kultūrą. Susidaro įspūdis, kad Rytų Bažnyčia šiam aspektui kažin ar skiria dėmesį apskritai, nes skelbimą ji įprasmina gana stabiliom ir nesikeičiančiom kultūrinėm, meninėm formom. O Vakarų Bažnyčia yra tarsi lankstesnė. Kaip tai vertinti? Įkultūrinimo vaisingumu šiandien abejoti netenka, bet ar tai nesukelia tam tikrų įtampų? Nes Vakarų Bažnyčioj, atrodo, įkultūrinimas kartais tampa tiesiog menininkų saviraiškos būdu.

Sigita Maslauskaitė. Manau, šis pastebėjimas labai vertingas. Pradėkim kad ir nuo šių dienų. Tarkim, visuose ekumeniniuose susitikimuose paprastai kabo ikona - jei jau kalbame apie atvaizdo teologiją. Fundamentalistų atvaizdų teologai, pavyzdžiui, teigia, kad iki viduramžių menas buvęs krikščioniškas, o nuo viduramžių atsirado daug krikščionių dailininkų, bet jau nebeliko krikščioniško meno. Bet, antra vertus, žiūrint į meno istorijos raidą, Šventoji Dvasia veikia visais laikais.

Na, o kaip tie menininkai, prisidengdami įkultūrinimu, kuria, tai jau kitas klausimas. Aš vis dėlto į tai žiūriu optimistiškai. Kiekviename laikotarpyje galime surasti kažką, ką drąsiai galėtume vadinti krikščionišku menu. Tie, kurie tyrinėja ikoną, juk irgi mato jos evoliuciją, - po paskutinio 1453 m. Konstantinopolio kritimo, atvaizdo teologijos prasme ikonų mene jau vyko dekadansas. Iš Bizantijos ikona persikėlė į periferiją - į Rusiją, Balkanus, ėmė reikštis naratyvinis menas, o tai atvaizdo teologijoje žymi nuopuolį. Vakarietiškos įtakos, beje, taip pat pasiekė ikoną. Kai į ją žiūri iš dinamiškos Vakarų kultūros perspektyvos, gal ir atrodo, kad čia viskas sustingę, kanoniška, bet specialistai kalba ką kita.

Irena Vaišvilaitė. Mūsų diskusija nuo istorijos iškart pasuko prie atvaizdo. Ir turbūt neatsitiktinai, nes atvaizdas ir įkultūrinimas sukuria labai didelę įtampą tarp tikėjimo ir labai siauros atvaizdo srities. Nepamirškime, kad krikščionys dėl atvaizdų žudėsi, o atvaizdo klausimą svarstė bent du Bažnyčios susirinkimai. Taigi sustojome ties labai skaudžiu tašku. Ikona Lietuvoje, tarkim, kelia didžiulį pasipriešinimą. Pabandykit kokioje nors Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje, Vilniuje, pastatyti ikoną, ir pamatysit, kas bus - parapija sukils daug labiau, negu kad sukilo prieš altorių. Ikona yra intelektualo, išprususio krikščionio mėgstamas atvaizdas, ją priima ir tos bendruomenės, į kurias atvaizdas į Bažnyčią yra grąžintas būtent per ikoną. Ir tai dažniausiai arba protestantiškos, arba povatikaninės katalikiškos bendruomenės.

Vykdant II Vatikano Susirinkimo liturginę reformą, kai buvo svarstomi atvaizdų bažnyčiose klausimai, tikėjimas buvo vėl “apvalomas” nuo atvaizdų. Ši praradimo Vakarų Bažnyčioje trauma liko. O kai į tą “išvalytą” liturginę erdvę vėl atnešama ikona, grįžta ir atvaizdas apskritai. Ir tie žmonės, kurie “sutiko” ikoną tarsi iš naujo, neturėjo jokių kitų “atvaizdinių” konotacijų. Bet jei kalbėsime apie tuos regionus, kur katalikybė konfrontuoja su stačiatikybe – Lietuvą, Lenkiją, - pabandykite čia pastatyti ikoną...

Kad ir kaip ten būtų, Bažnyčia pasisako prieš agresyvų vienos kultūros nešimą į kitą kultūrą, prieš kultūrinę kolonializaciją. Ir ne veltui - tiesą sakant, kartais patys misionieriai, kilę iš labai stiprios kultūros, pavyzdžiui, italai, lenkai, nesugeba atskirti savo kultūros nuo krikščionybės. Todėl atnešti krikščionybę jiems kartais reiškia atnešti itališką kultūrą, lenkišką, lietuvišką kultūrą... Bet jei esi krikščionis, žmogau, „išsivilk“ iš savo kultūros, prieš eidamas misionieriauti. Suprask kitą. Priimk jį ir “iš vidaus” evangelizuok. Turi įvykti tam tikra “kultūrinė kenozė”.

Aš norėjau pridurti tik vieną pastabą dėl atvaizdo. Manau, kad Rytų Bažnyčioje apskritai nebūtų įmanomas toks dalykas, kokį mačiau Vakarų Bažnyčios misijose Amerikoje ar Japonijoje, kai madona, pavyzdžiui, vaizduojama kaip juodaodė ar turinti indėniškų, japoniškų bruožų. Manau, čia labai gražiai susieina įkultūrinimo ir atvaizdo problema.

O dabar norėčiau paklausti gerb. Nijolę Vilutytę. Jūs esate menininkė, daug dirbanti ir dirbusi Lietuvos bažnyčiose. Iki šiol mes svarstėme gana abstrakčiai, bet kaip tos problemos Jums atrodo praktiškai?

Nijolė Vilutytė. Skausmingoji dalis... Pirmas labai rimtas mano darbas buvo 1992 m. Elektrėnų Marijos kankinių bažnyčioje. Tai buvo išbandymas man ir kaip menininkei, ir kaip tikinčiam žmogui. Be to, ir darbas postmoderno architektūrinėse erdvėse buvo naujiena – ne tik man, bet ir apskritai Lietuvoje. Kūrybiniuose sprendimuose, kaip ir religiniame gyvenime, ieškota naujų žingsnių. Tai buvo tiesiog smūginių susidūrimų laikas – menininkų tarpusavyje, menininkų ir bendruomenės ir pan. Tvyrojo tikrai didžiulė įtampa.

Ką gi galiu pasakyti, kaip jaučiausi, būdama toje bendruomenėje kaip menininkė? Jūs čia palietėte jautrų klausimą – ar darbas bažnyčios erdvėje visad yra menininko saviraiška? Ar menininkas tik taip ir sugeba įeiti į šventovę? Man asmeniškai tikrai norėjosi ištirpti – kad neliktų nei vardo, nei pavardės. Bent jau kėliau ir keliu sau tokius uždavinius, nors visada išlieki pilnas abejonių – kiek eksponuojamas tavo paties ego, ir kiek pavyksta įsiterpti į harmoningą visumą taip, kad tai, ką tu darai, būtų svarbu liturgiškai, kad tai nebūtų tik puošybos elementas, kad ir kas tai būtų – vitražas, freska, žvakidė, altorius...

Manau, mes dar labai klupinėjame. Ieškojimų per šį laikotarpį būta, ačiū Dievui, nemažai. Nors tos informacijos, kurią, pavyzdžiui, pateikia čia Irena ar Sigita, mes, menininkai ir nesame gavę, bet visa tai pajuntame intuityviai, ne iš informacijos. Tikrai jau yra padaryta nemažai puikių dalykų Lietuvos bažnyčiose, tik bėda, kad niekas apie tai nekaupia išsamios informacijos. O reikėtų.

Sigita Maslauskaitė. Kaune yra rašyta pora magistro darbų. Kai paskaitai, kas ten surinkta ir aprašyta, supranti posovietinės mūsų architektūros liūdesį. 90 proc. statinių, drastiškai tariant, - kone “satanistinė” architektūra. Tai yra baisus liudijimas, iš ko mes vargais negalais išsivadavome...

Nijolė Vilutytė. Sakralių erdvių ilgesys buvo, o sovietinis gyvenimas tiesiog mus sužalojo. Visada svajojau, kaip, pavyzdžiui, Baltupiuose sukurti bendruomeninį, parapinį gyvenimą. Juk ten buvo tik mokykla, ir viskas. Nei knygyno, nei muziejaus, tik prekybos centras. O reikėtų, kad tokie mikrorajonai turėtų viską – visoms gyvenimo apeigoms, nuo gimimo iki mirties.

Natūraliai pradėjome kalbėti apie labai daug dalykų. Tiesiog tema yra tikrai jautri ir labai plati. Elvyra, tavęs norėjau paklausti: taip, mes iš sovietinės kultūros išėjome su visom autoritarizmo apraiškomis. Esame taigi tokie, kokie esame, mūsų parapijiečiai taip pat yra tokie, kokie yra. Ir atsiduriame štai šitokios problemos akivaizdoje: menininko bažnyčia dažnai nepriima arba labai dažnai turi jam pretenzijų, kai jis pateikia savo kūrinį. Bet gal tai ne tik kunigo pretenzijos? Gal jis išreiškia visos bendruomenės nuomonę, kuri tiesiog nemoka melstis prie to kūrinio? Gal tas kūrinys netgi yra kliuvinys maldai? Tai gal tos pretenzijos yra teisėtos? Ir ką tada daryti? Jeigu įkultūrinimas yra tam tikra kenozė, tai gal ir menininkas turi patirti kenozę, jei jis nori ateiti į bažnyčią ir vis dėlto išlikti menininku? Kai kurie menininkai linkę manyti, kad bendruomenės estetinį skonį reikia ugdyti...

Elvyra Kučinskaitė. Manau, kad tai, apie ką kalbi, yra labai svarbus, gana skaudus ir nevienareikšmis dalykas. Taip, menininkas gali klysti, gali būti nežabotai ambicingas, užsiiminėti saviraiška, bet lygiai gali klysti ir bendruomenė. O ką, jei tie jos priekaištai padiktuoti tos istorinės “juodosios skylės”, tam tikro kultūrinio ir estetinio neišprusimo, Bažnyčios strategijos šiais klausimais vėlavimo? Nejau turėtume sutikti, kad tokie priekaištai menininkui taptų privalomai galiojantys? Jei kažkada, nusiaubus ir liaudies, ir profesionaliąją kultūrą, išmokome melstis kičo apsuptyje, kodėl tokia neįveikiama užduotis atrodo išmokti melstis kur kas estetiškiau ir subtiliau išreikštų mūsų religinio gyvenimo ženklų apsuptyje?

Kitas dalykas, man regis, ne mažiau svarbus, kad ir menininkai, ir inteligentai, ir vadinamoji “vidurinioji” klasė, kuri turi labiau išugdytą estetinį skonį, juk taip pat yra bendruomenės dalis, ji taip pat turi savo interesų, savo poreikių. Gal tai ir nerimta, tačiau pripažinkime – gana nemažą dalį šios kategorijos žmonių būtent šis neskoningumas, esantis kai kuriose bažnyčiose, ir atbaido nuo rimtesnio požiūrio į liturgiją ir net tikėjimą apskritai – eklektiška aplinka, skurdūs pamokslai... Beje, Dievas pasaulį sukūrė labai gražų, taigi tikrai ne nusikaltimas tikėtis, kad vieta, kur su Juo kalbamasi, kur Jis garbinamas, turi būti itin harmoninga ir graži.

Arūnai, tu svarstai, kad įkultūrinimas tarsi iškelia menininko saviraiškos problemą. Galbūt. Bet aš daryčiau dar ir prielaidą, kad nepasiruošimas nuosekliam įkultūrinimui, bendros strategijos, kurią vis minime, nebuvimas, lygiai taip pat gimdo ne ką mažesnę estetinio skurdo bažnyčioje problemą. Ir nežinau išties, kuris iššūkis yra didesnis – ar būtinybė „gesinti“ menininkų saviraišką, ar, tarkim, būtinybė bent šiek tiek prusinti dvasininkus šioje srityje. Nežinau, nuo kurio galo šią problemą reikėtų pradėti spręsti, tačiau tai, jog apie tai tyli, tarkim, kad ir pasirengę šioms svarstyboms pasauliečiai, bendruomenės, tikrai yra bėda.

Bus daugiau

Parengė Elvyra Kučinskaitė

Bernardinai.lt