Šių metų sausio 13-ąją rašytojui Jurgiui Kunčinui būtų sukakę 58-eri. Tačiau jo kūryba nutrūko staiga; ant rašomojo stalo tebestovi elektroninė spausdinimo mašinėlė, joje įsuktas nebaigtas spausdinti lapas. Ir niekas, tikriausiai net jis pats, nesitikėjo, kad šis bus ir paskutinis. Kiek daug dar liko nepasakyta.

Jis išėjo palikęs apie pusšimtį knygų: per 20 savo ir apie 30 verstų iš vokiečių kalbos. Šį turtą jis mums sukrovė per stebėtinai trumpą laiką, per penkiolika metų. Sovietmečiu Jurgis Kunčinas buvo poetas (padūmavusių Vilniaus gatvių, kavinių ir barų mėgėjas – kas gi leis spausdinti atvirą tekstą apie nepritampančiuosius), o prozą pradėjo rašyti tik po Nepriklausomybės. Įtemptas, karščiuojantis kūrybos „maratonas“ sutapo su Jurgio ir Rasos pažintimi, bendru jų gyvenimu. Ir šiandien Rasa tebesaugo Jurgio atminimą, augina trejų metų sūnų Emilį Pranciškų.

Jūsų dėmesiui – Agnės Marcinkevičiūtės pokalbis su Rasa

**

Kaip Jūs susipažinote?

Banaliau nebūna. Buvome su drauge „Neringos“ kavinėje, prie gretimo stalo sėdėjo Jurgis su Antanu Jonynu. Jurgis atsistojo, priėjo prie manęs ir pasakė: „Išsisek tuos auskarus“, o aš, matyt, jau iš pat pradžių negalėjau jam prieštarauti, iškart išsisegiau. Po to sėdėjom, šnekėjom, prasitariau, kad dirbu Filosofijos institute. Vėliau ten jis mane ir susirado, nors aš nebuvau palikusi jokių „kontaktinių telefonų“, kaip dabar madinga sakyti. Tuomet Jurgis gyvendavo daugiau Alytuje, tad kasdien rašė man laiškus. Laiškai buvo nuostabūs, juos rasdavau instituto pašto dėžutėje. Tais laiškais ir sužavėjo. O vėliau jis sėsliau apsigyveno Vilniuje, pradėjom susitikinėti ir taip susidraugavom.

Ar J. Kunčino intensyvus kūrybinis gyvenimas yra ir Jūsų nuopelnas? Juk iki tam tikro laiko apie jį buvo susiformavusi nuomonė kaip apie valkataujantį rašytoją, poetą. O po Nepriklausomybės jis ėmė dirbti,galima sakyti, dieną naktį?

Jokiu būdu tai ne mano nuopelnas. Ta jo sėkmė taip sutapo su mūsų bendru gyvenimu tik todėl, kad Rašytojų sąjunga, kai susituokėm, davė mums šitą butą. Jurgis visada norėjo ramybės ir savo namų. Pagaliau jis turėjo savo stalą, savo sieną, kurią jis visaip apklijavo, apkabinėjo daiktais ir ištapė, turėjo savo virtuvę, savo žmoną, kuri gamina valgį ir pagaliau supranta, kad nereikia jo kalbinti, jei jis tyli ir nekrebžda už sienos, vadinasi, galvoja... Tu pažiūrėk, kokie jo stalčiai. ( Rašytojo darbo kambarys tebėra išlikęs, niekas nepaliesta – aut. pastaba). Kaip vaistinėj: dėžutė sąvaržėlėms, trintukai, pieštukai, visi padrožti, paruošti darbui. Jis negalėdavo dirbti chaose: tyla namuose, tyla už lango, todėl taip mėgdavo dirbti naktį. Namai buvo ramybės oazė, jam nereikėjo čia jokių draugų ar giminių susibūrimų. Tiems, kurie jį matydavo kavinėse, galėjo susidaryti visai kitoks įspūdis. Bet tai būdavo tik menka dalelė jo metodiško gyvenimo, toks atsipūtimas į šalį...

Tai Jūs kartu šiuos namus ir kūrėte?

Jurgis nėra linkęs meistrauti, bet pirmąjį remontą jis darė pats. Daužė tinką, klijavo tapetus, dažė. Ir į baigiamuosius darbus jis manęs jau nebekvietė. Norėjo padaryti man staigmeną. Galiausiai atsivedė mane, sako: „Įeik ir pažiūrėk“. Aš pamačiau geltonai išdažytą virtuvę, ir ji man pasirodė lyg saulės nušviesta ir tokia graži, kad aš gyvenime nieko gražesnio turbūt nebuvau mačiusi.

Ar buvo sunkių periodų Jūsų santykiuose, ar teko išgyventi klasikinę „penkerių santuokinio gyvenimo metų“ krizę?

Buvo toks laikas, kai buvo be galo sunku. Tada aš išėjau iš namų. Bet paskui jis pats mane susigrąžino. Ir aš ilgėjausi namų, ir jo ilgėjausi, niekur negalėjau pritapti, tik čia.

Kas padėdavo ištverti, nes vis dėlto jis turbūt užduodavo širdį? Trys ankstesnės santuokos buvo trumpos, iširo, o Jūs išsilaikėte kartu?

Mūsų santykiuose buvo sunkiai žodžiais nusakomas aiškumas. Aš niekada nemaniau, kad Jurgis turi būti pririštas prie manęs. Atseit, mano sutuoktinis – mano daiktas. Galbūt Jurgis tam mane rengė. Nuo pirmų mūsų pažinties dienų aš tą suvokiau, kad taip bus, o ne kitaip.

Jam reikėjo adoracijos, dėmesio, jam reikėjo moterų dėmesio. Bet jis visą laiką mane viena akim stebėjo ir niekada nepaleido iš savo lauko: aš esu aš, o tai yra tai. Jis man sakydavo: „Tu suprask, reikia tų moterų kūrėjui, reikia“. Man belikdavo patikinti – suprantu.

Tai gal ir turėjo užduoti širdį, bet taip nebuvo. Visada artumas išlikdavo, nes visų pirma jis man buvo draugas. Kai prisimeni tą fizinį skausmą, kai jis mirė, kylantį iš vidaus…toks fizinis, bjaurus skausmas...Tai todėl, kad visada buvo pojūtis, kad Jurgis – kaip mano kūnas, kaip ranka ar koja. Kad ir kas būtų, turi juo rūpintis, puoselėti, ir kitaip būti negali.

Ir galiausiai atsirado Pranciškus. Jurgis sakydavo: „Einu namo ir jaučiuosi beveik laimingas: namie Pranciškus, namie Rasa, namai šilti. Ko daugiau reikia?“. Bet vis tiek sakydavo „beveik laimingas”. Aš negirdėjau „labai laimingas“... Amžinas nerimas, amžinas tobulumo ieškojimas. Tačiau kokio tobulumo, kur jis prasideda ir kur jis baigiasi? Ta neramybė visada, nuo pat vaikystės jį persekiojo. Gal tai ir vadinama kūrybiniu nerimu?

Jurgis turėjo vaikų iš ankstesnių savo santuokų, bet jis nereiškė tėviško domėjimosi jais iki tam tikro laiko. Kaip Jurgis priėmė tėvystę ir kaip pasikeitė gyvenimas, atėjus Pranciškui į Jūsų šeimą?

Labai pasikeitė, jis buvo nuostabesnis ir nuostabesnis. Buvo kritinis laikas, buvo laikas, kai vienas kitam per daug netrukdėm ir gyvenom kartu. Čia buvo jo namai, čia buvo mano namai. O keletą metų prieš gimstant Pranciškui, mes su Jurgiu tarsi pradėjom susidraugauti iš naujo. Aš tikiu, kad yra tokie dėsniai, žmogui nepavaldūs, nesuprantami... Mes pradėjome vėl artėti vienas prie kito, aš pajutau, kaip skubu pareiti iš darbo namo ir kaip gera būti namie.

Tuomet Jurgis gavo kūrybinę stipendiją ir išvyko į Švediją, Visbio salą. Ir aš aplankiau jį ten. Anoj Baltijos pusėj ir atsirado tas vaikelis, nors šitiek metų vaikų nesusilaukėme. Tiesiog atėjo laikas. Jurgis buvo laimingas, sakydavo: „Aš taip laukiu to laiko, kada galėsiu su juo plaukti Merkiu“. Jurgis labai mylėjo gamtą, ir tai buvo tokia saldi svajonė. Sakydavo: „Aš jam tą parodysiu, tą papasakosiu. Tu žinai, rodos, tai bus galimybė viską išgyventi iš naujo“. Tarp jų buvo labai stiprus ryšys, ir Pranciškaus pirmas žodis buvo „tete“. „Mama“ mane jis labai vėlai pradėjo šaukti. Būdavo grįžta Jurgis iš miesto, Pruncė pamato ir šaukia : „Tete“, ir rankytes tiesia. Na, ko daugiau tėvui reikia, pasiguldydavo vaiką ant pilvo, o mažiukas ropinėja kaip koks vabaliukas. Ir jiems abiem smagu būdavo, ir man būdavo smagu į juos bežiūrint.

Jums gyvenant kartu jis sugrįžo ir prie savo ankstesnių vaikų? Nes Pauliui ir Karolinai, jau būnant paauglystės amžiuje, jis vis tik užėmė tėvo poziciją jų gyvenime?

Jurgis sakydavo: „Jau kad ir kaip būtų, bet šitą vaiką (Pranciškų - aut. pastaba) aš užauginsiu”. Matyt, nelemta buvo... Beje, jis visus savo vaikus auginti norėjo. Ko trūko… ar brandos, ar tarpusavio supratimo su tų vaikų mamom? Sunku dabar pasakyti. Ir kaip šiltai pasakodavo apie juos. Tie prisiminimai tikrai nebuvo gausūs, bet kupini meilės. O paskui, kai jis susitiko su Karolina, su Paulium, Viešpatie, koks laimingas buvo. Prisimenu, kaip aš jį rengiau į pirmąjį pasimatymą su Karolina, kaip jis jaudinosi ir koks švytintis, atsipalaidavęs sugrįžo. Karolina jį priėmė iš karto. Tarp jų toks stiprus ryšys užsimezgė. Giminingos sielos. Karolina pati turi stiprios, ypatingos kūrybinės galios.

Tai buvo laimingas gyvenimo laikotarpis – gyvenimas su Jurgiu?

Taip. Galbūt teko ir taikytis vienam prie kito, bet tai nebuvo labai sunku. Jurgis – visoks. Kartais atrodydavo, kad visa pasaulio išmintis glūdi jame: taip išmintingai ir kartu paprastai pasakys, kad viskas iškart tampa aišku, jokios panikos, niekas negresia... O kartais būdavo toks bejėgis berniokas, kaip Pranciškus, kuriam reikia mano globos, apsikabinimo ir kuris, jei įmanytų, į skreitą įsikniaubtų, pasislėptų. Tada žinai, kad tavo eilė atėjo imtis atsakomybės už šitą žmogų, už pasaulį, aplinką ir buvimą kartu.

Ištrauka iš Jurgio Kunčino dienoraščio, vienas iš paskutiniųjų įrašų, viloje Valdberta, netoli Miuncheno:

2002 m. rugsėjo 15 d.

Taip suzvimbė smilkiniuos, kad, rodos, jau galas. O ir vaistus nuo spaudimo nuolat vartoju, ir miegu po porą valandų per dieną, nesinervinu, durys į terasą kiaurą dieną atidarytos, niekas nekvaršina galvos. Pažvelgi į tolį: miškas, ežero plynė, burės, o galva tarsi užgulta.<...> Ir apskritai, kas žino kiek dar liko. Na, dar norisi padraugauti ir su Pranciškum, ir su Rasa. Kad ir nieko neužgyvenau, nei kompiuterio savo neturiu, nei kostiumo, cha. Nieko, apsieisiu. Visą vasarą nejaučiau tų dilgsnių, o dabar vėl... Kai dar esi vienas, ne kaži kas. Nors juk vienas esi beveik visą laiką. Kuo tolyn, tuo vienišyn. Anksčiau dar buvo iliuzijų, dramaturgijos, įtampos... Nūnai viskas virto rutina. Pasidariau abuojas. Ak, tas amžinas prasmės norėjimas. Kokios dar prasmės? Ir šiaip galiu tik dėkoti. Kam? Kad nenusiritau iki galo, atsikvošėdavau.

21.30. Gal eiti miegoti. Gal? Tik be panikos, būdavo ir anksčiau, daug blogiau būdavo... Na, dar pabandysiu keletą sakinių parašyti...

**

Po šito interviu su Rasa ne sykį buvome susitikusios. Kartą paklausiau: „Rasa, ar jūs visada dėvite juodus drabužius, ar tai tik sutapimas?“. O ji man atsakė, kad priprato prie juodos spalvos, kitaip apsirengusi jaučia diskomfortą... Praėjo dveji metai, kai Jurgio nebėra, jo namai, jo darbo kambarys – beveik toks, kokį jis paliko. „Reikės, reikės daryti remontą, bet vis atidėlioju, dar taip nesinori su Jurgiu atsisveikinti“, – sako Rasa, žvelgdama į Jurgio ištapytas sienas darbo kambaryje. Prasitarė, esą mėginusi dirbti prie jo darbo stalo, bet veltui, negali susikaupti. Pranciškus, kuriam dabar treji, ir prie tėvo rašomojo stalo ir ant jo jaučiasi puikiai, tik mama baiminasi, kad nenukristų...

Bernardinai.lt