Yra žmonių, jaučiančių gyvenimo ritmą ir pulsą, bei aktyviai ir agresyviai jame dalyvaujančių. Vienas jų – Jevgenijus Griškovecas.

Šlovė, kurią jis pelnė kaip režisierius, aktorius, dramaturgas, o su romanu “Rubashka” (Marškiniai) ir kaip rašytojas, lyg turėjo kūrėją padaryti laimingą. (Romanas “Rubashka” 2004 metais pripažintas Rusijos “Metų knyga” nominacijoje “Debiutas”).

Bet populiarumas veda prie “nuovargio bendrauti, vienatvės jausmo, atsakomybės, suvokimo pasirinktos absurdiškos profesijos ir jau nesugebėjimo gyventi be jos”.

Ar iš tiesų taip? Su viena iškiliausių šiuolaikinės rusų kultūros asmenybiųJegvenijumi Griškovecu kalbasi žurnalistė Dali Rust.

Jevgenijus Griškovecas – režisierius, aktorius, dramaturgas, dailininkas, rašytojas. Jums pačiam kuo labiausiai patinka būti?

Dabartiniu metu – rašytoju. Tam reikia mažiau rūpesčių, o svarbiausia – rašyti galiu būdamas namuose. Ilgą laiką būnu namuose su šeima. Parašau knygą, ji spausdinama ir parduodama, o aš šiame procese jau nedalyvauju – tai toks produktas, kuris gyvena be manęs. Tai visiškai kita situacija, lyginant su ta, kai esi aktoriumi, režisieriumi ir atlikėju. Tada tenka keliauti po miestus, šalis ir beveik visą laiką būti ne namuose.

Kokios profesijos žmogumi save laikote?

Nemanau, kad esu aktorius ar režisierius. Nesu nei profesionalus aktorius, nei profesionalus režisierius, nei profesionalus rašytojas. Aš profesionalus kūrybingas žmogus.

Kūryba – keista veiklos sritis, kuri gali kisti. Galbūt ateityje rašysiu kino scenarijus. Gal kinu daugiau domėsiuosi nei dabar. O galbūt visa tai mesiu ir nuveiksiu visai ką kita...

Prakalbote apie kiną. Jums artimesnis teatras ar kinas?

Kiną aš mažai pažįstu - vaidinau tik dviejuose filmuose ir tuose - nedidelius vaidmenis, taigi kalbėti apie kino patirtį nedera. Pasiūlymus, kurių sulaukiu, kino scenarijus, kurių pagrindu siūloma filmuotis, aš kol kas atmetu. Dažniausiai tai būna serialai, o seriale, net jei jis ir neblogas, aš nesifilmuosiu. Man tai neįdomu, be to, tai ilgam – gal metams darbo. Aš nesu pasiruošęs aukoti tam tiek laiko. Be to, ir siūlomi vaidmenys man neįdomūs – advokatai, verslininkai...

Dažnai lankotės kine?

Žiūriu filmus, kai tik turiu galimybę. Vaikštau į kino teatrą, o ypač patinka eiti kartu su dukra į vaikiškus filmus. Mano vaikystėje nebuvo tokios kokybės kino su tokiais galingais specialiaisiais efektais. Aš ir pats patiriu didžiulį malonumą, ir kartu džiaugiuosi, matydamas, kaip ji stebi. Gaudau jos reakciją.

Žmonės turi darbo kabinetus, o Jūs jį turite?

Dabar jau turiu. Žinau, jei žmogus savo namuose planuoja darbo kabinetą, vadinasi, jis turi pakankamai daug gyvenamojo ploto, nedirba statybininku ar darbininku autoservise - paprastai turi kabinetą darbe.

Kuo virsta darbo kabinetas namuose? Tai užverstas kambarys, kur žmogus retai užsuka. Ten gali stovėti koks nors treniruoklis, ten sunešami daiktai, kurie tiesiog trukdo. Praktiškai darbo kabinetas virsta sandėliuku. Žmogui darbe tikrai pakanka rūpesčių, jų per daug, kad ir namuose dar šį tą dirbtų.

Bet aš turiu darbo kabinetą namuose, kuriame tikrai dirbu. Štai Jūs pakvietėte mane pokalbiui, aš sėdėjau savo darbo kabinete ir baiginėjau apsakymą.

Ten yra krosnis, sniego baltumo krosnis – pabrėžiu – ne židinys, o krosnis, kurią esu pasirengęs žiemą kūrenti. Neseniai persikrausčiau į naują butą ir manau, kad su šiuo kabinetu bus susiję daug malonių akimirkų.

Jūs gyvenate tarp Maskvos ir Kaliningrado. Ar patinka skristi lėktuvu?

Man patinka oro uostai, bet prisibijau lėktuvų. Kad ir kiek skrisčiau, vis tiek lieka nerimas. Bet oro uostai man patinka – dideli, maži, visai provincialūs, kur per dieną atskrenda tik du lėktuvai. Ten žmonių elgsena yra labai savotiška. Kai jie atsisveikina, būna tiek ašarų... Tai geros ašaros – žmonėms sunku išsiskirti savaitei, dviem, mėnesiui. Ir jie verkia. Tai yra meilė. Aš mėgstu oro uostus.

Ar žmogų sutinkate pagal rūbą?

Žinote, tai nemenkas veiksnys. Bet tai gali būti nebūtinai rūbas – jei ant žmogaus kaklo kabo storiausia auksinė grandinė – tai rūbas ar ne? Greičiausiai rūbas. Žmogus gali būti apsivilkęs labai kukliai, ir tai nieko nereiškia – rūbas tik atitiks jo padėtį, būklę - tiek finansinę, tiek vidinę.

Suprantama, kad rūbas siunčia daug ženklų. Kita vertus - žmogus gali visiškai neturėti skonio, bet jei jis mielas, geras, senas mano mokyklos draugas, tai jo drabužis man tikrai netrukdys bendrauti.

Romane «Rubashka» (Marškiniai) Jūs rašėte, kad pati uždariausia tema – pinigai. Jums pinigai – priemonė toliau augti ar galimybė daryti tai, ką norite?

Ir viena, ir kita. Bet aš nesu verslininkas, pinigai man nėra darbo instrumentas. Verslininkui ar bankininkui pinigai – visiškai kita stichija, visiškai kitas audinys. Jiems kaupimas ir pinigų kiekis – galimybė plėsti savo verslą, keisti jo kryptį.

Aš gaunu pinigus tik už tai, ką darau. Jei aš rašau knygą ar statau spektaklį – gaunu honorarą. Tai ir viskas. Kitų pajamų šaltinių neturiu. Na, kartais gaunu piniginę premiją.

Niekada gyvenime nesu gavęs algos kas mėnesį. Jei gaunu honorarą, skaičiuoju, kiek galiu kam skirti: važiuoti atostogauti, kažką pirkti, sumokėti už butą, kiek galiu atsidėti ir taip toliau. Štai tokie mano santykiai su pinigais. Labai paprasti santykiai.

Pinigai leidžia man gyventi gyvenimo būdą, kurį laikau savu ir kuris man leidžia parašyti knygą. Kad parašyčiau romaną, man prireikė trijų mėnesių. Tuos tris mėnesius aš nevaidinau spektaklių, gyvenau už tuos pinigus, kurie buvo uždirbti iki tol. Vadinasi, pinigai man leidžia daryti tai, ką noriu. Bet pinigai nėra priežastis daryti tai, kas man nepatinka – darbo priežastimi negali būti tik uždarbis.

Vaidinti spektaklius įvairiuose miestuose ne visad paprasta ir ne visad man patinka, bet tai jau susiję su savęs realizavimu. Šiaip ar taip vaidinu savo sukurtus spektaklius, kuriuos mėgstu ir dėl kurių man nėra gėda. Tai dalis mano profesijos.

Bet, pavyzdžiui, kino scenarijaus rašymo pagal romaną ar dialogų kažkokiam serialui, kurie man siūlomi, juolab reklaminių tekstų, kurie man visiškai neįdomūs, net jei už juos siūloma padori pinigų suma, aš visad atsisakau. Čia jau nėra jokia kūrybinė užduotis.

Taupyklę vaikystėje turėjote?

Ne, neturėjau.

Savo amžių jaučiate?

Aš jį žinau. Tai sudėtingas klausimas. Turiu savitą supratimą apie amžių. Man 37-eri, mano nuomone, aš taip ir atrodau ir pagal amžių elgiuosi.

Visai kas kita, kai sutinku savo bendraamžius. Man kažkodėl atrodo, kad jie senesni už mane, ypač jei tai firmų vadovai, bankų valdytojai ar sėdintys kokiame vyriausybės poste. Bet jiems atrodo, kad aš už juos senesnis. Dėl to sunku susitarti, viskas priklauso nuo vidinės būsenos.

Labai svarbu nesiskirti su savo amžiumi. Svarbu jį atitikti. Kaip vyrui, taip ir moteriai, ypač aktorei ar aktoriui. Kai žmogus nebeatitinka savo amžiaus, jis praranda galimybę vaidinti ne tik savo amžių, bet ir suvaidinti jaunesnį ar vyresnį už save.

Jūs dažnai įsimylėdavote ar įsimylite?

Ne, nedažnai. Dažnai neįmanoma. Jei aš įsimyliu, sunkiai tai išgyvenu. Ilgai ir galbūt visam laikui.

Romane «Rubashka» Jūs rašėte apie žaidimą „Hemingvėjus“. Jums pačiam teko žaisti šį žaidimą?

Žinoma. Aš ir mano draugas iš Rygos Aleksas Dubasas sugalvojome šį žaidimą 2001 metų žiemą ir labai šauniai jį žaidėme. Manau, jog tai kilnus, prabangus, bet gana sudėtingas žaidimas. Tie, kurie dar neskaitėte, paskaitykite ir tada suprasite, kad ne taip paprasta jį žaisti.

Su žmona susipažinote šio žaidimo metu?

Ne. Dieve, mes jau vedę 12 metų, o pažįstami – 15. Koks ten Hemingvėjus 24-erių metų. Jei labai imlus žmogus, Hemingvėjų galima žaisti, sulaukus 30, bet iš tiesų tai žaidimas „kam per 30“.

Trejus metus tarnavote Jūrų laivyne. Tai prisidėjo prie Jūsų noro paaiškinti moterims vyriškas iliuzijas ir fantazijas. «ДРЕДНОУТЫ» (Drednautai) – «spektaklis moterims», spektaklyje«ПЛАНЕТА» (Planeta) – Jūsų pagalbininkės tik moterys, romane “Rubashka” taip pat daug dėmesio skiriate moteriai. Jūs ir iki šiol įsitikinęs, kad moterys gali suprasti tokius vyriškus žaidimus kaip karas?

Žinoma, kad ne. Ir vyrai suprasti negali. Jie atlieka savo vaidmenį, bet suvokti esmės, manau, niekas negali.

Visai kas kita, kad apie tai galima kalbėti, bandyti apie tai kalbėti. Mes pakankamai mažai vienas su kitu kalbame tokiomis temomis. Mes apskritai šeimoje mažai vienas su kitu kalbame. Aš tai pastebėjau. Paprastai aptariamos kokios nors konkrečios gyvenimiškos temos, problemos, o tikrai kalbėtis tenka ne dažnai. Todėl savo spektakliuose bandau paliesti temas, kuriomis nėra kalbama namuose - šeimoje. Įsivaizduokite, kad vyras pasakoja pusantros valandos monologą savo žmonai. Kas gi jo klausys? Todėl tokie mano monologai – tai kreipiamasis vyrų vardu į moteris apskritai. Juose ne tiek daug prasmės, bet kiek nervų, išgyvenimų...

Ar moterys supranta, nežinau, bet jos verkia.

Gegužės 23 dieną Jums gimė sūnus Aleksandras. Senovės Indijoje buvo teigiama, kad “Sūnus – tėvo pasekėjas, žmona – draugė, o dukra – nelaimė”. Jūs su tuo sutinkate?

Ne. Viskas atvirkščiai. Aš žiauriai myliu savo dukrą ir kuo toliau, tuo labiau.

Žmona tai tikrai ne draugė. Ji - žmona.

O sūnus nežinau. Aš nenorėčiau, kad jis bandytų atkartoti mano gyvenimą, mano likimą, mano išgyvenimus. Man norėtųsi, kad jam gyventi būtų geriau, paprasčiau. Kad jis gyventų tokioje šalyje, kurioje nėra tų kančių ir išgyvenimų, kuriuos mes patyrėme ir patiriame iki šiol. Man norėtųsi, kad jis gautų geresnį išsilavinimą.

Kurie metų laikai Jums patinka?

Visi, kai man gerai.

Naujuosius metus ir gimimo dieną Jūs laikote tikromis šventėmis?

Buvo keletas linksmų Naujųjų metų ir pora gimimo dienų, bet per kitų gimimo dienas man būna daug linksmiau.

Šventės ne taip dažnai gyvenime būna. Paprastai ji užklumpa netikėtai, kai tu nesi pasiruošęs.

Romane “Rubashka” Jūs rašėte, kad kuo didesnis miestas, tuo stipresnė vienatvė. Jūs dėl šios priežasties negyvenate dideliame mieste, o pasirinkote Kaliningradą?

Dėl šitos – taip pat. Aš pirma atvykau į Kaliningradą, tik po to pažinau Maskvą.

Romane taip pat rašėte, kad “Maskva – tas didžiulis miestas vagia, siurbia iš manęs mano laiką”. Kaliningradas Jūsų laiko nevagia?

Ne taip kaip Maskva. Maskva vagia, ištraukia iš tavęs laiką kamščiais, sumaištimi. Sumaištis – tai toks reiškinys Maskvoje – visa tai, kas vyksta su tavimi. Ne aplink tave, o su tavimi – išgyvenimų skaičius, pastangų kiekis, kuris yra reikalingas tam, kad galėtum normaliai gyventi Maskvoje. Ten iš tiesų reikalingi rimti raumenys.

Kaliningrade žmonės gyvena atsipalaidavę, ir miestas gyvena laisvu ritmu, lyginant su Maskva.

Maskva – ribinis miestas tuo atžvilgiu, kad toliau tobulėti, kažko ieškoti, toliau judėti nėra prasmės. Rusijoje tai tikrai. Maskva – viskas.

Aš atvažiavau į Kaliningradą dar suvokdamas, kad jei apsistosiu Maskvoje, toliau nebus kur judėti.

Kaliningradas suteikia tokį jausmą – na, gal ne tarpinės stotelės, bet bent jau jaukaus ir patogaus gyvenimo, be didelių įsipareigojimų. Bent jau sau. Aš čia suradau tą vietą, kur galiu dirbti komforto sąlygomis.

Kaip Jūs žiūrite į užsieniečius?

Normaliai.

O į lietuvių tautą?

Aš nejaučiu, kad lietuviai – užsieniečiai, kaip ir gruzinų nelaikau užsieniečiais. Na, iš tiesų, kas per užsieniečiai. Aš paminėjau Lietuvą ir Gruziją, nors jos lyg ir visiškai skirtingos šalys, bet kad ir kaip ten būtų, jos buvo sudėtyje tos valstybės, kurioje aš gimiau, kurią pažįstu. Pastaruoju metu dažnai važinėju ir būnu jūsų šalyje. Turiu kolegų ir draugų. Bet nėra to jausmo, kad čia kažkas kita, nors jaučiamas mentaliteto ir gyvenimo būdo skirtumas. Bendraujat man tai daug artimiau nei ispanai ar prancūzai.

Kalbėjosi Dali Rust

Bernardinai.lt