Kreipiuosi į jus, ieškodamas atsakymo į sudėtingus klausimus. Atsakyti į juos gana sunku, nes atsakymas – „taip“ arba „ne“ netinka, veikiau reikia specifinės analizės. Norėčiau išgirsti profesionalų nuomonę, būtent todėl, kad mes patys nežinome atsakymų, o galime tik daryti prielaidas. Pagrindinė pokalbio tema, žiūrint į ją plačiau – tai realybės įvaizdžio santykis. Mane taip pat domina klausimai, susiję su tuo, kas yra visuomenės sąmonė viešųjų ryšių technologų požiūriu ir kokios leidžiamos manipuliavimo jais ribos.

1. Informacijos erdvė perpildyta įvaizdžių, kurie seniai gyvena savo gyvenimą. Ekonomikos požiūriu, įvaizdis – tai komercinis produktas, turintis tam tikrą apibrėžtą vertę, beje, kuo didesnė vertė, tuo įvaizdis veiksmingesnis. Kita vertus, visuomenė iš dalies tiki įvaizdžiais, laikydama, kad jie atspindi realybę. Bet jeigu įvaizdis realybės neatspindi, o ją modifikuoja, jo jau negalima laikyti įvaizdžiu, tai yra paveikslu. Kyla klausimas: jeigu tai paveikslas, tai kieno? Mes turime reikalą su sunkiai suvokiamu fenomenu, paveikslu, egzistuojančiu nepriklausomai nuo vaizduojamojo. Šį fenomeną teisingiau vadinti ne įvaizdžiu, o „virtualiu informacijos objektu“.

Būtent virtualūs informaciniai objektai ir užpildo politinio gyvenimo centrą – balsuodami žmonės išrenka juos iš rinkinio. Ar apskritai korektiška vartoti žodį „įvaizdis“ vertinant pakankamai laisvą haliucinaciją, kurią suformavo politikos technologai, remdamiesi ištirtais rinkėjų lūkesčiais? Kas yra „įvaizdis“? Ar nėra taip, kad mūsų tėvai turėjo rinktis iš vieno pusiau mirusio, bet tikro Brežnevo, o mes renkamės iš dešimties skirtingų haliucinacijų, nežinodami, kas už jų stovi? Ar galima tokią sistemą pavadinti kryptinga demokratija, ar neturime reikalų veikiau su imagokratija, vartojant Česlovo Milošo terminą, arba su VR-kratija? Kaip jūs žiūrite į tai, kad politinis gyvenimas evoliucionuoja į tą pusę ir kur, jūsų nuomone, gali atvesti ši evoliucija?

2. Tai, kad įvaizdis yra komercijos produktas, sukelia įvaizdžių infliaciją. Jie peržydi, jei į juos nededami nauji pinigai. Be to, įvaizdžius palaipsniui sugriauna „kompromatai“, ir jie apskritai nustoja žadinti kokius nors žmonių jausmus, išskyrus pasišlykštėjimą. Ar įvaizdžių infliacija nesukelia to, kad žmonės visai nustoja tikėti politikos technologijų produktais? Ar profesionalai nepastebi tendencijos, kad jų parengtos ir patikimos technologijos gali paskatinti rinkėjus tapti vis labiau nenusakomus ir nevaldomus. Ar ši tendencija nepasireiškia tuo, kad technologijos tampa vienkartinės kaip švirkštai?

3. Pagal savo prigimtį žmogus neturi tiesioginio ryšio su visuomenės nuomone – jis asmeniškai gali susipažinti tik su kito žmogaus nuomone. Visuomenės nuomonė – vienas iš informacinės erdvės paaiškinimų. Apie visuomenės nuomonės turinį žmonės sužino iš žiniasklaidos, beje, reitingas laikomas vienintele objektyvia charakteristika. Visuomenės nuomonės paveikslas, sukurtas pagal reitingus, įsiskverbia į rinkėjų sąmonę, kuri visada nesąmoningai sutapatina save su dauguma, nes masinėje sąmonėje – būtent dauguma yra moralinės tiesos įkvėpėja. Iškyla teigiamas atgalinis ryšys, kuris vėl skatina augti reitingą ir t. t. Ar visuomenės nuomonė, sukurta įvaizdžio kūrėjų pagal reitingų technologijas, nėra visuomenės nuomonės įvaizdis? Ar reitingų technologijos neformuoja žmonių sąmonėje įvaizdžio tokio rinkėjo, kuris ir rinksis tarp politikų įvaizdžio? Ar tokiu atveju nebūtų teisingiau kalbėti ne apie rinkimus, o apie rinkimų įvaizdį? Ar yra skaidrūs ir visuomenei prieinami informacijos apie visuomenės nuomonę būdai? Kam komercijos požiūriu apskritai reikia studijuoti tai, ką pigiau parengti? Ar reitingų nustatymo technologijos turi būti aiškios visuomenei?

4. Priimta laikyti, kad sovietinėje santvarkoje visuomenės nuomonė buvo aukščiausias moralinis kriterijus. Būtent tai – jos vertybė. Tai svarbiausia instancija, beje, pagal hierarchiją tam tikru atžvilgiu ji net rimtesnė nei valstybės valdžia. Ideali demokratija – tai visuomenės savivalda, besiremianti visuomenės nuomone. Bet mes jau kalbėjome, kad realiame košmariškame gyvenime visuomenės nuomonė egzistuoja tik kaip media produktas ar pranešimas apie visuomenės nuomonės būseną. Iš esmės visuomenės nuomonė ir yra tas pranešimas.

Kiek vertinga visuomenei už pinigus suformuota visuomenės nuomonė? Ar tai turi būti demokratijoje? Kuo mes iš tikrųjų remiamės, kai iš pradžių formuojame visuomenės nuomonę, o paskui kalbame, kad ja remiamės? Kaip visuomenė gali apginti save nuo bandymų suklastoti jos nuomonę?

5. Ar politikos technologai patys suvokia savo darbo rezultatus? Ar mes neturime reikalų su masinio informacinio ginklo tobulinimu ir gamyba, apie kurio galingumą negali nutuokti net patys jo gamintojai? Ar šiuolaikinės masinės sąmonės tobulinimo technologijos nėra ištobulinta Gebelso ir Stalino propaganda?

6. Visuomenės informavimo priemonės dažnai rašo, kad būsimieji rinkimai taps naujų politikos technologijų paradu. Ar kaip profesionalai galite paaiškinti, apie ką kalbama? Ko mums tikėtis ir kaip apginti savo protus?

7. Žinoma, kad tarp technologijų, naudojamų „piaro“ priemonių yra priverstinai valdančių sąmonę metodikų, tokių kaip neuro lingvistinis programavimas (NLP). Įtaigus politikas, toks kaip Reiganas ar ar Žirinovskis, nesąmoningai naudojasi NLP technika. Todėl tokiems žmonėms negalima reikšti pretenzijų, nes tai savotiškas talentas, kurį žmogus taiko intuityviai. Bet visai kitas reikalas, kai šizomanipuliavimas studijuojamas ir taikomas sąmoningai. Kalbama apie tokias NLP technologijas, kaip reframing, confusion, double bind ir rimtesnes. Klausimas profesionalams, todėl kad čia mes neketiname mokyti tų technikų tuos, kurie jų neišmano. Žmonės, kuriems taikomos šios technologijos, apie jas ir neturi žinoti, priešingu atveju šių metodų taikymas praras prasmę. Ar tokia padėtis normali??

Ar viešųjų ryšių technikos turi būti visiškai skaidrios, ir ar tai įmanoma? Ar galima sukurti nepriklausomą struktūrą, kuri informuotų visuomenę apie tai, kaip ji yra veikiama ir kaip apdorojama visuomenės sąmonė?

8. Klausimas apie politikos technologo vidinį pasaulį. Žinoma, kad, norint priversti kuo nors patikėti kitus žmones, būtina nors sekundę tuo patikėti pačiam. Viešųjų ryšių specialistai paeiliui aptarnauja priešingas, arba bent jau skirtingas, jėgas. Ar nepaskatins kraštutinio cinizmo arba šizofrenijos profesionali būtinybė paeiliui (o verslui idealiu atveju iš karto) susitapatinti su tokiu poliarinių nuomonių kiekiu? Kaip apgina save politikos technologai nuo tokio psichiškai pavojingo savo veiklos aspekto?

Ar galima kalbėti apie vidinį viešųjų ryšių darbą su savimi. Ar jiems suteikia malonumo suvokimas to, kad jie gali į valdžią atvesti visišką idiotą? Ar jie niekina savo klientus?

9. Visuomenės nuomone manipuliuojama dėl interesų tų žmonių, kurie už tai moka pinigus. Tačiau manipuliavimo objektais tampa kitų žmonių sąmonė. Kiekvieną žmogų priblokštų tai, jei pagal kieno nors įsakymą jam ant kaktos padarytų tatuiruotę. Bet kodėl visuomenė turi leisti tatuiruoti savo sąmonę, be to, nemokamai? Kodėl bet kurios reklamos užsakovas nemoka atskiriems piliečiams už savo informacijos įdiegimą į jų sąmones? Statant reklaminį stendą, atsižvelgiama į miesto architektūrą, VAI, prezidento apsaugą ir t. t., į viską, išskyrus target group (tikslinės grupės) narius. Su jais šis klausimas net nesvarstomas. Kam apskritai priklauso žmogaus sąmonė rinkos sąlygomis? Galbūt prasminga sukurti piliečių, priverstinai paveiktų viešųjų ryšių, sąjungą? Kas gina piliečių, kaip manipuliavimo objektų, interesus ir teises?

10. Kaip atsitiko, kad viešųjų ryšių technologai pradėjo taip išgąstingai reaguoti į savo įvaizdį visuomenės sąmonėje, kad net surengė viešųjų ryšių akciją, pasirašydami tam tikrą chartiją? (čia kalbama apie Rusijos realijas – red.) Juk niekas dar nerengė juodųjų viešųjų ryšių kampanijų prieš viešuosius ryškius kaipo tokius, vadinasi, specialistų jau netenkina toks paveikslas, kuris objektyviai susidarė visuomenėje. Kita vertus, nekorektiška viskuo apkaltinti politikos technologus – jie turi užsakovų, ir jų veikla paklausi. Daugumos politikų tikslas nėra įtvirtinti tokias vertybes kaip ekologija, liberalizmas ar patriotizmas. Tikslas – gauti valdžią naudojant pinigus. Todėl PR specialistai negali būti moralesni ir padoresni už savo užsakovus. Ar vis dėlto gali?

Redakcijos prierašas: V. Pelevinas yra vienas iš žymiausių šiuolaikinių Rusijos rašytojų, kuris taip pat labai domisi viešųjų ryšių įtaką šiuolaikinei kultūrai. Tikimės, kad šis jos tekstas sukels viešųjų ryšių specialistų reakciją ir Pelevino klausimai nebus užduoti tuščiai. Kita vertus, juos naudinga perskaityti ir tiems, kurie kasdien yra atakuojami VR technikų, t.y. mums visiems.

Vertė M.B. iš „Sovetnik“

Bernardinai.lt