Suprantu, kad negerai, suprantu, kad bjauru, bet po viso to, kas dėjosi ir susidėjo per penkiolika nepriklausomybės metų, niekaip neberandu įkvėpimo toliau suokti apie gailestingumą, atleidimą, tautos susitaikinimą. Senų popierių krūvose vis aptinku kitados sakytų pamokslų tekstelius. Prieš 11 ar 12 metų, čia, Vilniuje, Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos koplyčioje. Kiek gražbyliauta, kiek spausta iš Evangelijos, kad „buvusieji“ nebūtų apmėtomi akmenimis, kad nesuvedinėtume sąskaitų, kad kiekvienam būtų duotas šansas sugrįžti namo. Girdėdavau anuomet besipiktinant, kad buvusi partkomo sekretorė gieda bažnyčios chore, o garsus ateizmo lektorius, plovęs moksleiviams smegenis Vilniaus ateizmo muziejaus požemiuose, nūnai šventoriuje pardavinėja knygeles apie Dievą, savo paties parašytas. Na ir kas, leiskime žmonėms ištaisyti savo klaidas. Pliūpsnis triuškinančių citatų iš Biblijos. Arba antai „megztų berečių“ būrelis užtveria Katedros duris buvusiam kompartijos bosui. Man negražu, nekrikščioniška, man pakvimpa fariziejų raugu. Raupsuotajam, sakau, Viešpats ištarė: „Būk švarus“. Neleido iškirsti nevaisingo figmedžio, pasižadėjęs jį kantriai laistyti ir tręšti. Iš muitininko Levio nepareikalavo jokios viešos atgailos, tiesiog pasišaukė jį ir padarė savo mokiniu. O kur dar turtuolis ir kolaborantas Zachiejus, kur sūnus palaidūnas, kur moteris, sugauta svetimaujant! Visi priimti, visų pasigailėta, visiems dovanotas atleidimas. Atrodė, kad prisikėlusiai Lietuvai nieko nėra svarbiau už tas evangelines aksiomas. Klausykloje rūsčiai bariau moterį, pareiškusią, kad per amžius nedovanos komunistams, sugriovusiems jos gyvenimą. Stebėjausi dvasininku, kuriam aplinkui nuolat vaidenosi tautos priešai ir jų kenkėjiška veikla.

Skaitau dabar tuos pamokslėlius lyg gimnazistišką dienoraštį. Šiandien per Lietuvą iš naujo nuvilnijus KGB ir visų „buvusiųjų“ temai, jau nebesiverčia liežuvis nei cituoti anų evangelinių istorijų, nei priekaištauti tiems, kurie kapstosi „kagėbistiniame mėšlyne“ ir šaukiasi teisingumo, o ne krikščioniškos meilės ir atleidimo. Ne, nenusivyliau Evangelijos galia nubraukti nuodėmingą praeitį ir dovanoti žmogui naujo gyvenimo galimybę. Gal pikta, kad komjaunimo ir partinių mokyklų kontingentas vėl tave moko, kaip reikia gyventi? Tas tiesa, bet, rodos, galėtum jų ir toliau neklausyti, gintis ironija kaip anais laikais. Gal užkietėjo širdis? Tačiau ne tiek, kad neigčiau Dievo malonės realumą. O gal klerikališkai apmaudu, jog „buvusieji“ nesikreipė pagalbos į Bažnyčią, prie altoriaus neįteisino savo atgailos ir atsivertimo, kad nemačiau jų besimušančių į krūtinę? Na taip, prisipažinsiu, kad labai norėjosi skaitant prisiminimus apie Kazimierą Vasiliauską aptikti ten bent vieną sugraudintos ir nužemintos širdies užuominą iš tos pusės, kuri gerojo monsinjoro buvo be jokių sąlygų reabilituota, guodžiama ir glostoma. Tačiau tiek to, galiu palikti vienam Viešpačiui vertinti sielos perversmus. Kur kas sunkiau šiandien atsikratyti įtarimo, kad tokie dalykai kaip atgaila ir atleidimas tiesiog niekada ir nebuvo svarbiausia mūsų naujo gyvenimo užduotis. Tos malonės mums nebuvo duota iš aukštybių. To visai ir neprireikė naujuosiuose Lietuvos namuose. Pirmiausia tiems, kurie tikrai būtų turėję už ką muštis į krūtinę. Tačiau ir kita dalis, kažkaip doriau ir sąžiningiau atlaikiusi sovietmetį, iš tiesų nebuvo gerai suvokusi, jog be tiesos apie praeitį bus klumpama ir klumpama vis iš naujo. Tiek garsieji „voratinkliai“, tiek iš priešingos pusės sklidęs klyksmas apie raganų medžioklę viso labo buvo tik politiniai žaidimai ir retorika, kurią įkvėpė grumtynės už savo vietą po saule.

Nuodėmė, atgaila, gailestingumas – grynai religinės kategorijos. Bent jau ta prasme, kuria mes būtume galėję pasinaudoti jomis kaip prielaida naujam gyvenimui kurti. Joks kitas motyvas, išskyrus evangelinį, negalėtų priversti manęs ištiesti ranką buvusiam persekiotojui ir nereikalauti, kad jis pripažintų savo kaltę, atsiprašytų, atlygintų skriaudą, įrodytų esąs pasikeitęs. Tačiau ir kita pusė, kuri linksniuoja tuos terminus, kuri laukia tokio atleidimo ar bent jį priima, taip pat patenka į Evangelijos dėsnių ratą. Ir jeigu ten neįvyksta nieko, kas reikštų tų dėsnių pasisavinimą, išeina tik farsas ir paprastas siužetas „Dviračio šou“ programai. Pasiskaitykime iš naujo Jėzaus palyginimą apie du skolininkus. Žmogus maldavo karaliaus, kad jo nespaustų nedelsiant sumokėti milijoninės skolos. Pasigailėjęs karalius ėmė ir nurašė viską, keliasdešimt tonų sidabro, o buvęs skolininkas paskui išėjęs smaugė draugą dėl kelių centų. Tai ir užvirė kraujas visiems, kas matė tokį nedėkingumą ir neteisybę. Per daug aiškiai šis palyginimas tebesikartoja mūsų akyse, kad palaikytum jį tik pasaka ar kunigų paistalais. Aplinkui pilna to, kas užvirina ir toliau virins kraują. Nežinau, kaip ten Dievas viską galėtų pasverti ir įvertinti, bet ir Evangelija, ne tik „megztosios beretės“, nesutinka, kad žaidimas būtų tik į vienus vartus.

Aišku, be Evangelijos per amžius bus teisūs tie, kurie stipresni, gudresni, turtingesni. Galima pykti, galima melsti jiems atsivertimo malonės, galima nuolankiai nutilti. Nuodėmės ir dorybės kriterijumi pavertus ne Dievą, o ką kitą, kad ir tėvynę Lietuvą, savaime suprantama, jog viską įmanoma pateisinti ir išteisinti apsukrumu ar saviįtaigos galia, ar pagaliau tais kruopščiai išplėšytais ir išpjaustinėtaisKGB bylų puslapiais. Kas dabar drįstų paneigti, kad LKP sekretorius ar net KGB bendradarbis negalėjo laikyti savęs patriotu? O paskui, kai baigėsi anas šviesus rytas prie Nemuno, kodėl neįmanoma labai nuoširdžiai patikėti savo tinkamumu lyg niekur nieko toliau naudotis įgimta dovana tarnauti valstybės interesams? O jeigu dar pavyksta ir vieną, ir kitą kartą laimėti kokius nors rinkimus, jeigu „Lietuvos žmonės“ susijaudinę dėkoja už išmintį ir neblėstančią energiją, kuris iš „buvusiųjų“ džiugiai nesumestų, jog tai ir esąs didžiausias įrodymas, kad viskas gerai, kad jau esi išteisintas ir vertas tautos mandato bei visų iš to plaukiančių gėrybių? Anądien per televiziją vienas iš amžinų liaudies valios reiškėjų taip ir dėsto: girdi, penkiolika nepriklausomybės metų jau įrodė, kas buvo tikri Lietuvos patriotai, o kas tik šaukė ir kenkė nepriklausomybei. Iš tiesų nei Nijolė Sadūnaitė, nei monsinjoras Svarinskas nenuvedė Lietuvos nei į NATO, nei į ES.

Man anie penkiolika metų vis labiau panašūs į miglą, ne į išlaisvinantį ir įkvepiantį aiškumą. Šėtoniškas sąvokų sujaukimo laikotarpis. Klausaisi užvirusios diskusijos dėl KGB, ir visi teisūs. Šaukčiau kaip prieš dešimtmetį, kad atleistume, kad apsikabintume, tačiau kam to kada nors rimtai reikėjo? Viskas jau seniai darda ant kitų bėgių. Tikra tiesa, kad galų gale yra tik ano režimo aukos. Dar nežinia kiek laiko. Evangelija pakartotų, kad Dievo Karalystė prisiartino, todėl, deja, įmanoma tik atsiversti.