ELTA nuotr.

Savo didžiojo veikalo apie geriausią valstybę pabaigoje Platonas išdėstė ir kai kuriuos samprotavimus apie jos priešybę, kurią vaizdžiai pavadino kiaulių valstybe. Įžvalgusis mąstytojas ir čia neapsiriko. Akivaizdu, kad tokia valstybė egzistuoja ne vien šio teoretiko vaizduotėje, nes turime mažiausiai vieną gyvą jos pavyzdį. Tai - Lietuva.

Šitaip teigti galima nė truputėlio nesvyruojant, nes išvysti tokio naujosios valdžios veido, o tiksliau - fizionomijos, greičiausiai nesitikėjo ne tik ją uoliai rinkusieji mylėtojai, bet ir aršiausi priešininkai bei kritikai. Tiesą sakant, daugelio išrinktojo Seimo narių ir jų pastangomis suformuotos Vyriausybės elgesiui ir veiksmams apibūdinti vargu ar betinka politologijos sąvokos ir analizės būdai - čia gal būtų naudingiau pasitelkti gyvūnų elgsenos tyrinėjimo metodus.

Nėra prasmės vardinti visuomenės kasdien stebimus vis naujus šios zooidinės (primenančios gyvūnams būdingos) elgsenos pavyzdžius. Pasinaudojus minėta Platono įžvalga, visą vaizdelį galima apibūdinti tik kaip kažkokį nevaržomą kiaulių šėlsmą prie lovio.

Tačiau toks apibūdinimas - tik natūrali žmogiško pasipiktinimo iškrova, kuri nieko nekeičia. Klausimas, kaip keisti šią padėtį ir ką daryti, kyla savaime, nes sugrįžtantis blaivus protas kužda, jog ši padėtis iš tiesų grėsminga.

Šiandien greičiausiai jau net nuolatos giedrai nusiteikę optimistai negali nematyti vis gilėjančios prarajos tarp dviejų valstybės raidos tendencijų. Viena vertus, Lietuva iš pažiūros vis labiau tampa Vakarų pasaulio dalimi ir susiduria su vis naujais iššūkiais. Kita vertus, šiuos iššūkius tenka pasitikti ir mėginti juos įveikti, pačioje valstybėje vykstant bent jau kol kas nesustabdomam politinio ir partinio gyvenimo nuosmukiui.

Kad ir kaip kritiškai vertintume nepriklausomybę atkūrusią Aukščiausiąją Tarybą, daugiau nei akivaizdu, kad, priešingai visiems lūkesčiams, vėlesni Seimai ne tik nė iš tolo neprilygo jos pasiektiems moraliniams ir dalykiniams standartams, bet ir tolydžio juos smukdė. Kalbant be užuolankų, per visus šiuo metus vis labiau ryškėjo moralinis ir intelektualinis mūsų parlamentinio gyvenimo nuosmukis, kurio viršūnė pasiekta po praėjusių Seimo rinkimų.

Jokiame ankstesniame Seime nebuvo tiek daug faktinių beraščių visomis šio žodžio prasmėmis, neturinčių ne tik įstatymams leisti būtiniausių žinių ir įgūdžių, bet ir elementarios nuovokos apie pačią parlamentinės veiklos prigimtį bei paskirtį. Maža to, šį kartą itin gausu tautos išrinktųjų, apskritai nenusiteikusių ko nors mokytis, nes Seimas jiems yra vieta, kur jie atėjo ne dirbti, o tik pasinaudoti mandato teikiamomis galimybėmis lengviau ir greičiau pasipildyti savo kišenes. Lieka tik pridurti, kad panašūs tautos tarnai užduoda toną ir Vyriausybės veiklai.

Reikia tinkamai suprasti ir atsakingai vertinti šio nuosmukio mastą ir galimus padarinius. Šiaip ar taip, atsidūrusi tokios kompanijos rankose, valstybė tampa panaši į nevaldomą, uolų link nešamą laivą, kurio nevykusi įgula ne tik negelbėja, bet karštligiškai stveria viską, kas papuola po ranka, ir ruošiasi sprukti.

Nėra malonu mąstyti tokiomis analogijomis lyg tyčia lemtingu tautos ir valstybės gyvavimo tarpsniu. Tačiau šis tarpsnis yra būtent toks. Juk išmintingai ir sąžiningai pasinaudojusi Europos Sąjungos parama, Lietuva įgytų vienintelę ir - tai būtina pabrėžti - greičiausiai paskutinę galimybę tapti stipria, oria ir klestinčia šalimi. Jeigu šios galimybės bus iššvaistytos arba praleistos, valstybės likimas iš esmės bus nulemtas. Tokiu atveju ji neabejotinai taps atkampia ir atsilikusia ES provincija arba, kalbant dar aiškiau, savotišku Sąjungos Didžiasaliu, iš kurio strimgalviais spruks gabiausia ir veikliausia jos piliečių dalis.

Sparčiai gausėja požymių, kad gali pasikartoti 1992-1996 metų įvykiai: būtent tuo laikotarpiu buvo priiminėjami lemtingi sprendimai, dėl kurių pagal daugelį parametrų Lietuva tapo ne Vakarų, o trečiojo pasaulio šalimi. Ši analogija taip pat prasminga ir ją verta prisiminti kaip tik šiomis dienomis. Juk nors vadinamojo pereinamojo laikotarpio sunkumai iš dalies buvo objektyvūs ir neišvengiami, nėra nė mažiausios abejonės, kad jei tada šalies valdantieji sluoksniai būtų turėję nors kruopelytę proto, paprasčiausio padorumo ir politinės valios, daugelio šalį ištikusių negandų ir košmarų būtume tikrai išvengę.

Deja, jau pirmieji naujosios valdžios žingsniai verčia būgštauti, kad jeigu prie lovio susibūrusi ir ciniškai prie jo besistumdanti amoralių nemokšų šutvė nebus sustabdyta, galime sulaukti dar blogesnio prieš dešimtmetį vykusios liūdnos istorijos tęsinio. Apskritai laikas būtų suvokti, kad, eksperimentuojant ir žaidžiant tautos bei valstybės likimu, kritinė riba jau seniai peržengta.

Laimė, vis daugiau šalies piliečių pradeda suprasti, kad dabartinė Lietuva patiria ne paprastus savo raidos sunkumus, o išgyvena stačiai egzistencinės krizės ir lūžio laikotarpį, kai reikia apsispręsti dėl tolesnės šalies ateities. Minėta dviejų mūsų raidos tendencijų priešprieša negali trukti amžinai. O raidos keliai iš esmės yra tik du - vakarietiškos demokratijos stiprinimas arba rytietiškos nomenklatūrinės oligarchijos įtvirtinimas.

Mūsų akyse vykstantis zooidinis atkutusios nomenklatūros šėlsmas prie valdžios lovio rodo, kad kol kas sukama antruoju keliu. Todėl klausimas, kaip sugrįžti į pamestas sveikos raidos vėžes, šiandien tampa svarbiausias. Į jį atsakyti nebus lengva: matyt, prireiks nestandartinių sprendimų.

Juk kad ir kaip smerktume tuos šėlstančiuosius, tenka pripažinti, kad prie išsvajoto lovio jie atsidūrė ne jėga ar ginklu. Jie patys yra ne tik valdžia - jie yra ir veidrodis, atspindintis juos išsirinkusios visuomenės ar bent didžiulės jos dalies dvasinį, moralinį ir intelektualinį veidą. Maža to, jie nenukrito ir iš dangaus, nes šis siautulys yra tik ištisus keturiolika metų vykusios kelionės atgal į "šviesią praeitį" galutinė stotelė.

Šiuo keliu ėjo ir šiandieniam nomenklatūros šėlsmui dirvą pureno visos be išimties dabartiniame Seime esančios politinės jėgos. Todėl, svarstant amžinąjį klausimą "ką daryti?" ir ieškant išeities iš šios aklavietės, vis tenka vyti šalin įkyriai šmėkščiojančią mintį: nejau revoliucija - oranžinė ar kitokia - išties yra vienintelis būdas sustabdyti šitą įsisiautėjusios nomenklatūros šėlsmą ir jos vykdomą valstybės siaubimą bei žlugdymą?

Autorius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas.

ELTA