Žmogus, tiesiogiai nesusijęs su kinu, galėtų pamanyti, kad naujosios kartos režisieriai taip ir liks šešėlyje. Tam, kad išsklaidytumetokias abejones, susitikome su vienu iš „Naujojo Lietuvos kino“ atstovų.

„Filmuoti reikia be pertraukų. Savo kūrybinius gabumus turime realizuoti ir nekaupti idėjų lentynose laukiant, kol ateis geresni laikai“, - sakorežisierius Ruslan Korostenskij.Dvidešimt devynerių metų režisierius savo veiklą dalija į dvi dalis: viena - komercinė, prasidėjusi nuo TV užsklandų ir muzikinių klipų, kita - vaidybinių filmų kūrimas. Ruslano „nekomerciniai“ darbai yra žinomi tik nedaugeliui žmonių: dokumentinis filmas „Nuo ko prasideda tėvynė?“, trumpametražiai „Saulė“, „Sumati“, „Štormas“ (pastarasis filmaslaimėjo prizus tarptautiniuose kino festivaliuose Rygoje, Helsinkyje ir Sankt-Peterburge). Praėjusiais metais sukurtas filmas „Tavo širdies šiluma“ laimėjo pirmąją vietą net trijose nominacijose festivalyje, vykusiame Baku, Azerbaidžane. Šiuo metu Ruslan baigia kurti du filmus: vaidybinį „Airan: dievų keliai“, įkvėptą ankstyvosios lietuvių klasiko Vinco Krėvės kūrybos, ir dokumentinį „Nepriklausomybės aikštė“ apie ką tik pasibaigusius Ukrainos prezidento rinkimus.

**

Ruslanai, kas pastūmėjo Jus pasirinkti režisieriaus profesiją?

Apsisprendžiau gana vėlai, bet polinkį kurti visada jaučiau. Vaikystėje, kai tik pasitaikydavo galimybė,žiūrėjau įvairius filmus. Tuomet gyvenome Ukrainoje, Zaporožėje, kur būta aistringų žmonių, ukrainietiškų lašinių ir barščių, taiklaus liaudies humoro! Tokio kolorito apsuptyje pats gyvenimas virsta kinu. Taigi galima pasakyti, kad nuo pat vaikystės stebėjau, kaip yra kuriamos gyvenimiškos komedijos ir tragedijos. Užaugau tarp talentingų žmonių. Deja, daugelio talentai ir individualybės taip ir dingo nepastebėti. Kai atvažiavome į Lietuvą, prasidėjo visiškai naujas laikotarpis: nieko nepažinojau, teko kovoti už savo vietą po saule. Tarp paauglių tai nėra humaniška kova. Manau, man labai pasisekė, kad susipažinau su tam tikrais žmonėmis, kurie tapo mano pirmaisiais rimtais mokytojais. Jie mane daug ko išmokė: užsispyrimo, tikslo siekimo, nes jaunystėje dažnai įsivaizduoji esąs labai stiprus, bet nežinai, ką su tuo stiprumu daryti. Man tai labai padėjo - kino pasaulyje prasimušti nelengva. Tada ir apsisprendžiau. Pradėjau filmuoti. Įstojau į Kijevo Dailės akademiją, antrą pagal dydį ir svarbą buvusioje Sovietų Sąjungoje, baigiau Režisūros ir filmų gamybos fakultetą. Turėjau nuostabius dėstytojus, esu jiems labai dėkingas. Jie ragino savo studentus kurti, atskleidžiant savo individualybę, vengti šablonų. Manau tai yra labai svarbu.

Pradėjote profesionalų filmavimą, grįžęs į Vilnių. Ar per šį laikotarpį kas nors pasikeitė Jūsų požiūryje į darbą?

Esmė liko ta pati - filmuoti ir kurti. Galbūt dar labiau padidėjo reiklumas sau, susitelkimas filmavimo metu. Tokie bruožai turbūt yra būdingi bet kokiai profesijai, bet režisūroje jie yra itin svarbūs. Be to, reikia priprasti ir prie gana netradicinio darbo grafiko – darbo laikas neribotas ir visas gyvenimas tampa nuolatiniu kūrimu. Be to, kūrybiniame darbe nėra reguliarių atlyginimų, premijų už gerą darbą, jis nepriklauso nuo savaitės, darbo, poilsio, arba šventinių dienų. Tenka daug ko atsisakyti.

O kaip gi asmeninis gyvenimas?

Be abejo, jis yra svarbus. Bet ir kinas – mano asmeninis gyvenimas. Žinote, profesionalūs gitaristai sako, kad gitarą reikia mylėti, kaip moterį. Tas pats ir kine. Kinas yra laikomas brangiausiu menu visų menų istorijoje. Tai yra be galo reiklus menas, jam reikia atsiduoti ir juo patikėti, kitaip įtampos, nepastovumo ir dažnai nežinomybės, kurie tėra profesijos savybės, ištverti neįmanoma. Tačiau kinas turi unikalią savybę, kuri paverčia sunkų darbą didžiausia palaima. Kinas mane žavi galimybe žaisti laiku, leidžia bandyti apjungti žmonių psichologiją, kultūras, laiko atkarpas viename valandos ar kelių valandų kūrinyje. Jeigu pavyksta kūrybiškai sukomponuoti visus šiuos segmentus ir filmas paveikia žmones anapus ekrano, gali pasisekti pasiekti gerą rezultatą.

Lietuvos televizija rodė Jūsų „Tavo širdies šviesą“ pagal Antaną Vaičiulaitį. Kodėl pasirinkote būtent šį rašytoją ir jo novelę?

Kažkada man ją paminėjo 2004 metų pavasarį išėjęs iš gyvenimo režisierius Henrikas Šablevičius. Mūsų pokalbiuose jis man patarė atkreipti dėmesį į Lietuvos literatūros klasikus, tarp jų ir Antaną Vaičiulaitį. Novelė ir poetiška kalba papasakota žmogaus gyvenimo tragedija padarė didelį įspūdį. Kaimo, gamtos vaizdai, pats pasakojimas kėlė nostalgijos jausmų. Tada ir pamaniau, kad norėčiau atkurti novelę vizualia forma.

Esate buvęs kaskadininkas. Kaip tai dera su Jūsų profesija?

Ilgą laiką rimtai sportavau, užsiiminėjau rytų kovos menais, o prieštaravimų jokių nebuvo, net atvirkščiai. Ryšys tarp sporto ir kūrybos yra gana tiesioginis ir net fiziologiškai paaiškinamas: sportuojant didėja kraujo pritekėjimas į galvą, o tai stimuliuoja smegenų veiklą, skatina naujų idėjų atsiradimą. Be to, būdamas kaskadininku įgijau tokių sugebėjimų kaip susikaupimas, savikontrolė, ištvermė, išbandžiau save. Režisieriaus profesija reikalauja geros fizinės formos, juk kartais filmavimo darbai tęsiasi ištisas paras. Be to, atlikdamas triukus filmavimo aikštelėje geriau galėjau suprasti aktorius ir darbo su jais metodiką. Taigi, tai buvo labai vertinga patirtis.

Kaip bendraujate kasdieniniame gyvenime? Ar profesinė patirtis netrukdo?

Režisierius privalo būti geras psichologas. Man yra labai įdomūs žmonių įsitikinimai, jų požiūris į gyvenimą, santykiai su kitais. Visada atrandu kažką naujo. Pasimokyti galima net iš akmens. Kiekvienas žmogus turi gausybę neišpasakotų istorijų, džiugių ir skausmingų, tiktai, deja, jų atpasakoti arba, tiksliau, išklausyti kartais nėra laiko. Gyvenimo ritmai labai spartūs, žmonės skuba, o tai gali baigtis užsidarymu savo susikurtame pasaulyje. Dėl to ir bendravimas kartais tampa kažkoks paviršutiniškas: pasisveikiname ir išsiskiriame. Man tai nėra įdomu. Manau, kad esu dėkingas klausytojas. Stengiuosi priimti ir apmąstyti ne tik gerus gyvenimo momentus, bet ir blogus, nekaltinti kitų. Gerbiu atvirumą, koks jis bebūtų.

Nejaugi niekad nesusiginčijate, neįsižeidžiate?

Visada stengiuosi nuspėti konflikto priežastį. Žinodamas ją, bandau išvengti konfliktinių situacijų. O šiaip neįsižeidžiu. Beje, apgavystė, išdavystė man yra sunkiai suprantamos sąvokos. Tačiau stengiuosi suprasti žmogų, pamatyti situaciją iš jo perspektyvos.

Kokius norėtumėte kurti filmus?

Tokius, kurie neniekintų ir nežemintų žmogaus, bet įkvėptų nepasiduoti laikiniems gyvenimo nepatogumams, suteiktų drąsos skirti daugiau dėmesio sau ir kitiems, skatintų žmones mąstyti ir išgyventi bei nepamiršti žmogiškiausių emocijų. Be to, norėčiau paminėti, kad filmavimas yra daugelio žmonių darbas, jis neapsiriboja filmavimo aikštele. Taip rašo visi filmo teorijos darbai, tačiau žiūrovas lengviausiai pajunta savo dalyvavimą filmui pasirodžius kino teatruose, o tada jau būna per vėlu. Norėčiau įtraukti žiūrovą į filmo kūrimo procesą kur kas ankstesnėje stadijoje. Kartais girdžiu nuomonę, kad būdamas brangiausias iš menų, kinas gali būti kuriamas tik esant geroms ekonominėms sąlygoms. Be abejo, iš dalies tai yra tiesa, tačiau ši tiesa mūsų laikais vis dažniau pavirsta vienintele ir kategoriška, ir galų gale užkerta kelią menininko vystymuisi. Jeigu plaukčiau pasroviui ir apgailestaučiau, kad nėra nei laiko, nei pinigų, nieko nebūčiau pasiekęs. Manau, kad filmuoti reikia ir lyjant, ir sningant, ir stichinių nelaimių metu. Esu vienas tų režisierių, kurie mėgsta daugiau laiko praleisti filmavimo aikštelėje, o ne eilėse įstaigose su ištiesta ranka. Tiesiog neturiu laiko pildyti tūkstančius anketų.

Bernardinai.lt