Vienas didžiausių Lietuvos tapytojų, lietuvių dailės klasikas Algirdas Petrulis mini gražų 90 metų jubiliejų. Ta proga naujausių menininko darbų paroda atidaryta „Lietuvos aido” galerijoje sostinėje, o Vilniaus rotušėje veikia retrospektyvinė dailės Maestro kūrinių paroda.

Tapytojas A. Petrulis mokėsi Kauno meno mokykloje, J.Vienožinskio studijoje. Kaip rašė menotyrininkė A.Dapkutė, „A. Petrulio kūryboje justi tai, ką A.Gudaitis pavadino ‚formos tradicija‘, t.y. tęstinumo ir įdirbio, amato suformuotą tapybos kultūrą. Užčiuopiame Lietuvos dailės šaknis, prancūzų tapybos dvasios, Vakarų Europos klasikinio meno puoselėjamų grožio, gėrio, darnos vertybių…” 1939 m. baigęs dailės studijas, A. Petrulis jau nespėjo išvykti į Prancūziją kaip jo kolegos, tačiau su prancūzų menu susipažįsta tais pačiais metais vykusioje parodoje Kaune, kurioje ir pats pirmą kartą dalyvauja.

Tačiau per tuos šešis kūrybinės veiklos dešimtmečius surengta ne tiek daug personalinių parodų. Vos prieš penkmetį pasirodė pirmasis A. Petrulio kūrybos katalogas. Sovietmečiu abstrakti dailininko kūryba nebuvo vertinama ir propaguojama. „Net šiandien nujaučiame, kad A. Petrulio kūryboje yra kažkas, ko dar mūsų dailė neišryškino, nepuoselėjo, kas glūdi pačiose tautos mentaliteto gelmėse” (A.Dapkutė).

Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė” Nacionalinės premijos laureatą tapytoją Algirdą Petrulį kalbino žurnalistės Gailutė Jankauskienė ir Jolanta Kryževičienė.

Pokalbį pradėkime nuo Jūsų gyvenimo istorijos. Jūsų kartai ir jums teko tikrai nelengvas laikas - karo ir pokario metai, kai reikėjo menininkui pasirinkti, ką jis daro, su kuo ir galbūt - prieš ką jis... Jūs savo kūrybą pradėjote natiurmortais, peizažais… Tai nebuvo socialistinės tikrovės atspindžiai - vėliavos, žvaigždės, darbo žmonių portretai…

Jeigu būčiau buvęs geras piešėjas, kai buvo sunku, gal kokį Leniną ir būčiau nupiešęs... Ką gali žinot? Nelengva buvo iš tikrųjų, visokie saugumo reikalai... Ir tarnybos netekau todėl, kad nenorėjau saugumui dirbti. Aš jiems mat buvau labai patogus - asistentas, tarpininkas tarp profesūros ir tarp studentų.

Jūs tada dirbote tuometiniame Dailės institute Justino Vienožinskio asistentu?

Taip. O paskui institutas atsikratė Vienožinskio. Jis buvo didis žmogus, didi asmenybė. Prisimenu tokį atvejį: po pirmojo „vežimo“ vėl užeina raudonoji armija, o jaunesnieji inteligentai ir sako – na ką, inteligentus juk veža, reikia trauktis. Kaip šiandien atsimenu Vienožinskio žodžius: „Ką tu manai apie tautą, kuri lieka visiškai be inteligentų?“ Man atrodo, auksiniai buvo jo žodžiai. Nes jei kentėti, tai kentėti visiems.

Dar vienas dalykas – J. Vienožinskis buvo labai tiesus, atviras žmogus. Pamenu, vyko kažkoks minėjimas, skirtas tautų draugystei. Ir vienas jaunas poetas ten skaitė savo ultrapatriotinį eilėraštį. Po to klausia profesoriaus Vienožinskio nuomonės. O šis pasiteiravo: „Ar man būt atviram?“ Studentas sako: „Būtinai!“ Tada profesorius ir rėžė: „Turiu tokį ūkelį, jeigu manęs nenubuožins, galėtum ateiti paganyt, tai daug naudingiau laiką leistum…“

Paskui, prisimenu, į institutą atvažiavo tuometinis SSRS dailininkų sąjungos sekretorius Aleksandras Gerasimovas iš Maskvos. Buvo toks jo paveikslas „Na straže mira”, kuriame pavaizduoti Vorošilovas su Stalinu. Sukvietė visus mus ir sako: „Vaikščiodamas po jūsų dirbtuves mačiau tokių knygų, kur visokie gogenai ir van gogai… - „vsiakaja maznia”. O Vienožinskis jam ir sako: „Drauge Gerasimovai, jau prieš šituos jūsų paminėtus, tai mūsų visų kelnytės per trumpos”. Visi atsistojo ir išsiskirstė kaip musę kandę. Žinoma, po tokių išsišokimų Vienožinskis daugiau institute nebedėstė...

O taip, istorijos negali pakreipt. Mano istorija tokia, kad buvau baigęs gimnaziją, ir man nereikėjo tų teorinių mokslų, todėl specialybės pradėjau mokytis iškart nuo antro kurso. 1939 m. dalyvavau individualistų parodoj. Iš ten eksponavusių savo kūrybą dailininkų dabar likau tik aš vienas.

Prieš tai ir filologijos mokslų dar ragavote Vytauto Didžiojo universitete...

Tik vienus metus. Paskui mečiau. Aišku, tada šeimoj pokalbis su tėvuku buvo aštresnis. Tėvuką gerai suprantu, nes nebuvo aišku, kas yra tas menininkas. Net toks humoras buvo nutikęs: mano pamotė sutiko kažkokią kaimynką turguje. Ši ir klausia – kurgi dabar sūnus, ką veiks po gimnazijos? Pamotė ir sako, kad menininkas bus. O kaimynka – na, malūnas turbūt bus nepaprastas… Manė, kad „melnikas“ (rusiškai – malūnininkas).

Kodėl pasirinkote studijas pats Justiną Vienožinskį? Juk tuo metu Kauno meno mokykloj mokytoją buvo galima rinktis.

Taip,tuo metu dar buvo Petro Kalpoko studija. Puikus žmogus ir tapytojas geras, bet jo mokykla buvo daugiau realistinė. Gal ir dėstymo metodika šiek tiek kitokia. Vienožinskis jei pasirodydavo per savaitę kartą, tai labai gerai. Susimoki už mokslą - ir viskas. Taip galėjai amžinu studentu būti ir kokią tarnybą turėti, nes jis visai nekontroliavo. Na, aš pasirinkau Vienožinskį, ir įdomu, kad jį pasirinko gabesnieji, iš kurių vėliau kažkas išėjo.

Jūsų bendramoksliai buvo V. Kašuba, K. Varnelis, J. Kėdainis… Skirtingų krypčių menininkai. O kas juos vienijo?

Bendras likimas. Su Kėdainiu mes kartu baigėm. Su Vaičaičiu, Motiejūnu, Kašuba kartu mokėmės. Pas Vienožinskį mokėsi ir Augustino Savicko brolis Algirdas, kuris žuvo karo metu. Mes dideli draugai buvom. Dar aš jo knygų turėjau, paskiau Augustinui atidaviau. Labai puikus žmogus buvo.

Jau vėliau, Lietuvai atgavus Vilnių, daug kas persikėlė į Vilnių, kuris buvo tuo metu, kaip amžininkai teigia, sulenkėjęs miestas. Atsiranda ir dailės institutas. Sakykit, kaip tada sekėsi jūsų menininkų kartai, kuriai tas laikas buvo labai svarbus, juk tuo metu kaip tik pradėjote eiti į savo karjeros viršūnes?

Tais laikais baigę gimnaziją jaunuoliai turėjo eiti į karo mokyklą, iš kurios po metų išleisdavo jaunesniaisiais leitenantais karininkais. Pavyzdžiui, aš kartu tarnavau su garsiuoju Algirdu Greimu. Tik jis buvo raitelis, o aš - pėstininkas. Aš baigiau 1939 m., kai prasidėjo ta visa velniava. Dar gerai, kad mus paleido, galėjo ir į Sibirą išvežt.

Atvirai kalbant dėl tos kūrybos, - žinoma, jeigu nebūtų buvę karo ir okupacijos, tai mūsų gyvenimo keliai kitur būtų pasisukę, gal ir Lietuva kitokia būtų buvus. Ir mes kitaip būtume dirbę. Pavyzdžiui, jau vėliau, kai pats dėsčiau, man studentai sakydavo: „Jums, dėstytojau, tai bepigu, Paryžių matėt…” Sakau – „Kokį Paryžių? Jokio Paryžiaus nemačiau!“ Tiesa, pamačiau, bet jau tada, kai paveikt jis manęs niekaip nebegalėjo, tik pasidžiaugt galėjau darbais.

Ar daug mes praradom per tas visas sumaištis, karus, okupacijas?

Manau, kad nemažai. Čia vis tiek uždaros durys buvo. Ir, žinot, dar keistas dalykas - tie, kurie studijavo Leningrade arba Maskvoje, kažkokie ne lietuviški pasidarė... Vis dėlto profesūra, aplinka veikia skonį. Pvz., įsivaizduoju, jei būčiau studijavęs Prancūzijoj, tai vis tiek kitokie mano darbai būtų. O čia vis tiek socrealizmas darė įtaką. Tai labai sudėtingas klausimas. Kad būčiau dirbęs kitaip, tai tikrai. Nebūtinai, kad abstrakčiai būčiau tapęs, bet kitaip. Prancūzai man buvo kažkas nepaprasto… Dar dabar prisimenu 1938 m. prancūzų parodą Kaune. Ten buvo labai gerų darbų: Bonnardo, Picasso, Laprade`o… Prancūzai ypač didelį įspūdį padarė.

Kaip tas laikas laužė jus? Galbūt net ir tos abstrakcijos jūsų tapyboje būtų gimusios anksčiau, jeigu ne tie politiniai, visuomeniniai dalykai?

Gali būti. Bet jeigu pastebėjot, ir tada jau tapiau abstrakcijas. Kiti net stebėjosi. Pavyzdžiui, 70-mečio kūrybos parodoje buvo abstrakcijų. Kadangi tai buvo personalinė paroda, tai kažkaip praslydo.

Šiaip abstrakcijas ir bendrose parodose tais laikais kartais pavykdavo parodyt. Pavyzdžiui, Povilaitis padarė kelis projektus „abstraktūs darbai”. Arba buvo, atrodo, Kazės Zimblytėsdarbų paroda „Vagos” leidyklos posėdžių salėje. Iškabino tuos darbus. O paskiau pamatė, kad blogai, liepė uždaryt. Taikomosios dailės pirmininko Stoškaus ir klausia: kas čia per menas? Klausykit, sako Stoškus, ji tapytoja, ne tekstilininkė, iš kur aš galiu žinot, ką ji čia daro. Tada jau kreipiasi į tapytojų pirmininką Joną Švažą. O šis ir sako: ji gi tekstilininkė, ką aš žinau!.. Taigi būdavo tokių juokingų dalykų, teko laviruot.

O kaip jums pavyko išlaviruoti? Juk jūs nesukūrėt nė vieno paveikslo pagal užsakymą. Ar nebuvo kokio spaudimo? Vis tiek menininkas turėjo tarnauti tai ideologijai.

Tai turbūt tie peizažai ir natiurmortai. Pavyzdžiui, natiurmortas – vaza su gėlėm. Bet ta vaza taip nukišta šonan, kad faktiškai ten ne vaza pavaizduota, o abstraktus kilimas, neva drapiruotė. Man svarbiausia fonas, o vaza tik šalia padėta. A.Gudynas apie mane yra parašęs: „Lietuviško peizažo dainius”. Man svarbu kas kita. Per peizažą, net ir nebūdamas natūralistas, gali išgauti spalvinę nuotaiką. Sakau, nupiešiau vazą, kurios joks keramikas nepripažintų, o gėlių - joks botanikas nesurastų. Tai kas yra? Turinys? Ten turinio jokio nėra! Grynai spalviniai deriniai.

Pavyzdžiui, Vienožinskis, mokydamas mus, visada sakydavo: „Apverskit paveikslą aukštyn kojom! Tada be tų objektų matysit visą spalvų muziką, pasikartojimus…” Iš tiesų tada viską pamatai.

Taip ir laviravau, stengiausi šiek tiek sueuropinti tą socrealizmą. Pavyzdžiui, norėdamas į parodą ką nors geresnio prakišt, vieną darbelį padarai ciesoriui, realistiškesnį, o kitus – kaip pačiam atrodo.

O kokie tie darbeliai ciesoriui? Kokia tema?

Daugiausia peizažai ir natiurmortai.

Vienas filosofas man neseniai pasakė: „Kažkada peizažus piešei, o dabar – ką?..“ Kai kas galvoja: jei dabar leidžia, tai Petrulis ir dirba... O aš sakau, kad ir tada taip piešiau. Daug kas priklauso nuo to, kaip suprasi tapybą. Jeigu ją supranti panašiai kaip muziką, tada tapytojui reikia ir klausą turėt. Juk jeigu dainininkas klausos neturi, tai, klausykit, gali užrėkt kaip reikalas… Ir kas iš to? Taip ir tapyboje. Nesakau, kad tapyba didžiausias menas. Pavyzdžiui, grafikoj gali tik dviem spalvom – juoda balta - sukurt šedevrus. O naudodamas tūkstantį spalvų -niekalą padaryt.

Kaip tos spalvos ateina į jūsų paveikslus, kas padeda sukurti skirtingas nuotaikas, spalvų derinius?

Daugelis mano darbų turi savo istorijas. Yra toks paveikslas „Sentimentalus vakaras”. Langas, švelni užuolaida, žydi alyvos ir po alyvom porelė apsikabinusi bučiuojasi. Kadangi anais laikaisalyvų kvepalai buvo pigūs, tai, sakau, nupirksiu tų kvepalų ir truputį paliesiu po paveikslu, apačioj. Galvoju, kiti žiūrės ir sakys: na, Petrulis, net ir kvapą perduoda. Toks humoras…

Ar padarėt?

Ne, tik ketinau. Paskui dar vienas paveikslas – „Moteris su veidrodžiu”. Atsimenu, kad Gudaičiui patiko… Kaip jis atsirado? Kai dirbau muziejuj, ten vieną kartą radau Venecijos aksomą. Klausykit, kokia medžiaga, Dieve mano! Kokios gėlytės, koks jautrumas, gali net fotografuot! Ir, klausykit, man tas natiurmortas nepavyko. Matyt, todėl, kad neturėjau ko pridėt nuo savęs. Jau pernelyg gražios tos gėlės buvo!.. Tai paskui nutapiau moterį prie veidrodžio. Ir atsimenu, kad tame veidrody ir tų gėlių buvo.

Matot, kaip aktoriams yra scenos drugys, taip dailininkams – tuščios drobės baimė. Net ir Kipras Petrauskas jausdavo tą scenos baimę. O dailininkai jaučia baltos drobės baimę. Tarsi ant naujos drobės būtinai turi kažką labai gero padaryt. Ne dėl to, kad taupai, ne. O tapyti ant seno paveikslo - visai nebaisu. Lyg ir atrodo, kad viskas bus gerai.

Prisimenu vieną geresnių natiurmortų, kurį ir valdžia nupirko anais laikais. Tvarkiau modelių kabinetą. Žiūriu, kad neturiu drobės. Bet matau, guli studentų palikta tokia pilka drobelė. Aš paėmiau ir nutapiau ant jos natiurmortą. Ir pasirodė, kad visai neblogą. Aš netikiu tais įkvėpimais, bet būna taip, kad nesuprasi – ar ūpas, ar visai atsitiktinai – bet kažkodėl pasiseka. Ir tada - būčiau nesugalvojęs tuo laiku dirbti, to natiurmorto apskritai nebūtų buvę.

Man labiausiai patinka tie tapytojai, kurie yra spalvininkai. Paulas Cezanne`as. Prado muziejuje Madride mačiau Diego Velazquez`o darbus.Mane nustebino ne tų paveikslų temos, siužetai, bet kad tai buvo valdiškas darbas, karaliaus užsakymas. Ir kokie nepaprasti jautrumai! O juk jie visiškai nebuvo reikalingi tų laikų užsakovams.

Arba, pavyzdžiui, tapyba kaip amatas. Taigi būdavo cechai anksčiau. Pvz., renesanso laikais. Mokinukas padėdavo dailininkui tik dažus sumaišyt! Svarbu, kad būtų pastovu, kad būtų gera prekė. O dabar, matot, visiškai kitaip. Prisimenu, kai buvo Stasio Eidrigevičiaus paroda, tai tenai buvo ir piešiama, ir čia pat naikinama. O senieji dailininkai dirbdavo tam, kad kuo mažiau jų kūrybą paveiktų laikas. Šiandien dailininkai savinasi lyg ir teatro, ir kitų menų savybes. Teatre, pavyzdžiui, spektaklį gali nufilmuot. Bet aktoriaus sąveikos su publika tame filme jau nebelieka. O nutapytas paveikslas gali kabėt ilgai, jį gali stebėti įvairių laikų žiūrovai, jis niekam nekliudo.

Kaip jūs vertinate nuomonę, kad grynoji tapyba vis dėlto kažkada išnyks?

Taikomoji tapyba tai tikrai liks. Kadangi vien baltų sienų ne visi nori. Pagaliau ir defektą kokį užmaskuot galima. Nors, beje, tam ne kiekvienas kūrinys tinka. Pavyzdžiui, man teko matyt nemažai darbų Moderniojo meno muziejuje Paryžiuje. Pavyzdžiui, tas Marselio Diušano garsusis unitazas-fontanas. Tai sakau, jeigu koks turtingas žmogus ar kolekcininkas tokį nusipirktų ir pastatytų pas save salone ant pjedestalo, tai draugai sakytų – broleli, čia ne vieta tam dalykui.

Ar jūs turite pasekėjų? Ar yra jaunesnių dailininkų, kurie jums artimi savo dvasia, savo maniera?

Savo mokyklos aš nesukūriau. Mat mano dėstymo principas buvo toks, kaip ir Vienožinskio – kuo mažiau kištis į kitų reikalus, kuo daugiau laisvės. Ir tai vienintelis mano bendravimo su studentais būdas. Negi dabar kreipsi žmogų, - tu kitaip, realistiškiau daryk, ar ką. Na, teisybė, turėjau tokių, kuriais džiaugiausi. Pavyzdžiui, Jonas Švažas buvęs mano studentas.

Kaip jūs manote, kur suka šiandieninis mūsų menas?

Net viduramžiais sakydavo: na, ir jaunimas dabar! Tai čia jau taip yra. Žinot, kvailiausia būna, kai seniai pradeda diktuoti ir reikalauti, kad jaunesni dirbtų taip, kaip jie.

LRT, Bernardinai.lt