Tai geras daiktas tas internetas! Dėl daug ko geras. Pavyzdžiui, jei jį turi, galima, netgi būtina nustoti skaityti knygas, kad laimėtum laiko realybėje ir eteriuose vykstantiems šou stebėti. O tai būtina, kad galėtum išsiugdyti nepriekaištingus įpročius, kurie nudiržusią nuo vertybių savistabą pakeistų lengvute kaip amerikoniški mėsainiai kitastaba. Kad mokytumeisi be skrupulų įžengti į visokiais tabu užkimštas teritorijas, su kuriomis mūsų senoliai, ir tai tik patys drąsiausieji, gyvą ryšį palaikydavo tik pro rakto skylutes. Be to, taip lavinamas estetinis skonis – nebereikia respektabilių kostiumų rankovių trinti į nušiurusius Mažvydo ar kitos bet kurios varganutės bibliotekos stalus, ganyti tarp knygų lapų pasiklydusios išminties išvarginto žvilgsnio po nušiurusias ir apsilupinėjusias sienas – tik surinkai kokį nors wė wė wė – ir gėrėkis tokiomis grožybėmis, kokių tik trokšta bet kuri tavo kūno dalis.

Tai čia jau tie aukštojo lygmens gerumai. Bet yra ir žemesnių gerumų, kaipgi!Pavyzdžiui, internetas – puiki galimybė išsituštinti (kadangi šioje srityje tik pradžiamokslį įveikinėju, dėl savo infantilumo nuo šiol vietoj šio žodžio vartosiu atitikmenį „valytis“). O šis procesas turi gryniausią terapinį poveikį. Tiesa, tik tą organišką veiksmą atliekantiesiems. Kitiems, kaip žinome, svetimųjų išsivalymas gali sukelti labai didelių nemalonumų, ypač jei valomasi jiems ant galvos ar į kokią dar jautresnę sritį. Pavyzdžiui, toks nukentėjusysis gali nustoti tikėjęs aukštaisiais gerumais, prarasti viltį, kad jį visi myli, tapti tam tikros rūšies daltoniku, kuris mato tiktai dvi spalvas: juodą ir baltą, ir t.t. Bet baisiausia, kad nukentėjusysis vieną gražią dieną gali tiek suglumti, kad pats panorės išsivalyti kitiems ant galvų. Nesvarbu, kam, nesvarbu, kodėl, svarbu tik – išsivalyti, išsivaduoti, išsilaisvinti iš to nešvarumų pertekliaus, kuris, suprantam juk, dažną skandina iš vidaus. Maža to, – toks vargšelis pamažu gali imti manyti, kad jis tai darydamas tiesiog gelbsti pasaulį, gina tiesą, išmintį ir grynąjį intelektą. Ir kas tada? Baisu pagalvoti. Žinot, kodėl? Taigi galų gale nebeliks laisvų galvų, kurios savanoriškai palinkusios galėtų priimti šį visuotinį apsivalymo aktą.

O gal ir nieko baisaus? Vieni iš kitų pirksim paslaugas, ir tiek... Kad ir kaip ten būtų, aišku viena: turime kuo greičiau visi išmokti to įstabaus valymosi meno.

Garantuoju šimtu procentų, kad visi, šį tekstą skaitantieji, supranta, apie ką kalbu. Apie įvairaus plauko anoniminius pasirašinėjimus, kuriems derlingą dirvą suteikia internetas. Kadangi tyrinėjimo laukas labai platus, apsistosiu tik ties kai kuriais (gaila, žinoma, kad tokių vis dėlto tik mažuma...) komentarais po straipsniais mūsų dienraštyje. Nepaisant to, kad mūsų komentatoriams dar ilgai teks plaukti, kol pasieks, pavyzdžiui, „Delfi“ gylį, gerumas bus toks, kad labai neblogai žinosiu, su kuo kalbu. Tai yra iš dalies žinosiu, nes tie, kurie stropiausiai valosi, kažkodėl savo tapatybę nuožmiai slepia po netikrais vardais ir santrumpomis. Bet gal aš čia tiesiog kažko nesuprantu? Gal kaip sykis tai - viešai atskleistipašvęstųjų vardai, kuriuos gauna išrinktieji, pasiekę tam tikrą dvasinę pakopą? Tik vis viena nedrąsiai dar svarstau, skelbti man viešai tuos pseudonimėlius, pseudonimiūkštėlius, ar ne? Gal nepadoru kažkaip? Gal užgaus tas trečdalinis viešumas kieno širdį? Na ir seilė gi aš. Jei visokie iksai ir iksytės it kokie valymosi galiūnai, didžiavyriai (-ės) patys į eterį raute raunasi, nesirinkdami nei temų, nei autorių, taigi turiu suprasti, kad mano šis viešas pasilabinimas jiems – tik laimė? Pripažinimas? Įvertinimas, kad pagaliau pavyko tiek prisituštinti, jog į pirmąjį dienraščio puslapį papuolė, netgi į vedamąją skiltį!

Taigi, sveikučiai, brangieji! Ginte ir stasy, veikėjauir džeimsai... Skaitau, skaitau tą internetą kasdien po keliolika, keliasdešimt kartų ir negaliu jūsų talentu atsistebėti! Na, pasakykite gi pagaliau, ir kas jus išmokė to valymosi meno? Kas jums tokį kilnų požiūrį į savo asmenį taip giliai įsodino? Kas tokią išmintį išpuoselėjo, kuri tik kitų galvas it kokias antrinių žaliavų perdirbimo aikšteles temato? Niekaip negaliu patikėti, kad tėveliai ir mokykla. Reikėjo kai ko daugiau, didingiau. Gal rūsčių gyvenimo pamokų? Gal J. Biliūno „Kliudžiau” pasisekė laiku neperskaityti? O gal visko persivalgyti be atrankos ir saiko pasitaikė? Tai, sako, širdies darbą sustabdo... O gal koks kietuolis laiku paprotino, esą širdis – apskritai tik mėsos gabalas, ypač svetima? Mėtyk ir šaudyk tada į pastarąją kuo papuola, svarbu tik, kad ne bombom – tos mat kai sprogs, visiškai sumals, į ką tada nusitaikysi?.. Dėl taikinio, tai, tiesą sakant, net ir aš, naivuolė, suprantu. O iš kur suprantu? Iš jūsų, brangieji, mokausi. Ir kaip man sekasi? Ar ne per mažai įsibėgėjau smogdama? Na, dar labiau pasistengsiu.

Kad ir kas čia būtų prie tos jūsų sėkmės prisidėjęs, aišku viena - visi jūs ir visos esate vertos aukščiausio įvertinimo, didžiausio dėmesio. Todėl siūlau štai ką: aš čia, šiame savo susižavėjimo kupiname laiškelyje, pacituosiu tik keletą jūsų valymosi pavyzdžių (kad nemeluosiu, nieko nepridėsiu ir nieko neatimsiu, nesunkiai patys įsitikinti galite, atsivertę straipsnių ir savo komentarų archyvus, kurie visut visutėliai išsaugoti ateinančioms kartoms, kartų kartoms, įsivaizduojat?! Ar įsivaizduojat, kad jūsų perlus kada nors be didelio vargo galės susirinkti, amžiais iš jų mokytis jūsų sūneliai ir dukrytės, anūkai ir anūkytės?!). Taigi – aš jums – viešiausiąją erdvę, o jūs man – savo nors mažytes, nors nespalvotas, pasines ar studentines nuotraukytes , o šalia jų – jūsų tikrieji vardai ir pavardės parašytos. Štai tokį siuntinėlį man atsiųsit? Pažadu – nė vieno nuošalėje nepaliksiu, visus surašysiu, visus atvaizdėlius sudėsiu ir citatų autorystės nesumaišysiu. Aš štai pirmoji pirmąja eilute jau pasiskelbiau, kas esu ir kaip atrodau. Kas bus antras? Pasipuoš mano straipsnis iliustracijomis... kaip bus gražu, kaip bus miela ant jūsų galvyčių kam nors pasivalyti... Be to, visoj Lietuvoj būsim pirmieji vieši tokio valymosi mokytojai! Na, ir visi 28 tūkstančiai pas mus kasdien užsukančių skaitytojų pasidžiaugs, kokie ąžuolai ir liepos mūsų akyse užaugo, ir ne tai kad ošia - griaudėja. Taip ir sutariam.

(Beje, kad visokie debilai ir degrados neliktų už borto, šalia autentiškų parašymų pabandysiu pateikti populiarius paaiškinimus. Žinoma, jie labai netobulai atspindės originalo jėgą):

„kas yra volynskas”: „...durna jo morda debiliškoj televizijoj lnk nusibodo”(Str. Aleksandras Druzas. „Svarbiausia mano gyvenimo klaida dar priešaky...”) – Suprask: „Manau, kad LNK televizijai bus atėjęs laikas paieškoti naujų veidų – kad ir talentingas, Valinskas jau kiek atsibodęs“.

„Stasys”: „...pilkasis kardinolas Pol Sobačyj (labiau prisistatantis Pauliaus Subačiaus vardu...)” (Str. „Aistros dėl G. Amortho nerimsta”) – Suprask: „Didelę įtaką kardinolui turintis žmogus, kurio laikysena man kelia daug abejonių...“

„Gintė”: (oponentėms) „bobšės davatkos”, „kvaila tu kaip bato aulas” (Str. „Kaip išsivaduoti iš masturbacijos”). – Suprask: „Jūsų požiūrį vertinčiau kaip konservatyvų; manau, jums pritrūko svarių argumentų“.

„Atsakymas PVZ”: „Išsiųsčiau aš jus PVZ į psichuškę” (Ten pat).– Suprask: „Jūs manęs neįtikinote“.

„Klausimo ir straipsnio autoriui atleiskite, bet kitaip negaliu”: „...tokio idiotiško straipsnio dar nebuvau skaitęs...idiotai, negi nesuprantat...autorius – infantas, klausimo autorius – infantas du. Žioplys. Vargšas. Vargšė krikščionių bendruomenė, tokius MUKAS užsiauginusi”(Ten pat). – Suprask: „Visiškai nesutinku su autoriaus išsakytomis mintimis nei su klausiančiojo pozicija. Ko nepadarė krikščionių bendruomenė, kad tokie klausimai kyla?“

„Klausimas“: (apie Bažnyčios hierarchus ir dvasininką) „O kas tie trys apuokai nuotraukoje?“ („Lietuviškas „Marijos radijas“ vengia elitizmo ir nori būti prieinamas kiekvienam“ ) - Suprask: gerbiamieji, pamiršote užrašą po nuotrauka.

Veikėjas: (straipsnio autoriui) „jei gali nerašyti, tai nerašyk“ („Renkuosi filmą“). - Suprask: „Išseko keiksmažodžiai, leisk atsinaujinti“.

Na, gal pakaks. Kai vienon vieton viską sukrauni, gali apsunkint virškinimą. Kai perduozuoji kad ir labai gerą pamoką, žinių antsvoris trukdo gerai medžiagą įsiminti.

Pripažįstu, kad nugriebiau tik pačią grietinėlę. Nepaminėjau daugybės kur kas subtilesnių valymosi pratimų – pavyzdžiui, įtikinamai įrodyti, kad straipsnio autorius paskutinis infantilas, neišmanėlis, nevisprotis, nepavartojus nė vieno keiksmažodžio ar šiaip riebios leksikos, atvirkščiai, sukraunant į šešių eilučių komentarą visą savo intelektą, paminint visus tikruosius autoritetus, kokius žinai (atsiprašau, nusišnekėjau, jokių autoritetų būt negali); papasakoti savo vizijas apie autoriaus rašymo motyvus, aplinkybes, pikantiškas jo asmeninio gyvenimo smulkmenas, atskleisti apie jį paslaptis, kurių jis pats nežino ir niekada nebūtų sužinojęs – pavyzdžiui, ką jis mąsto, ką planuoja daryti, su kuo palaiko ryšius ir pan.; paaiškinti nežinantiems, kad visi geri komentarai yra autoriaus nupirkti arba paties, na, gal dar geriausių draugų (jei tokių bent vieną toks debilas turi) parašyti. Pradedantiesiems, kol įgaus drąsos ir smūgio jėgos, patartina pasitenkinti bet kokiu niekniekiu, kalambūru ar lengva nesąmone, svarbu tik, kad ji neturėtų jokio ryšio su tekstu: pavyzdžiui, „o man nusispjaut ant to viso”, „chebra, gal išprotėjot?” ir t.t.

Na, ko neparašiau, tai tikrai jūs, brangieji mano herojai, pridėsit. Patobulinsit, pabaigsit, pademonstruosit. Tik prašau nepamiršti tų nuotraukyčių. Bus be proto malonu susipažinti. Tik jau neatsiųskit galvytės ne savo - blogo mokytojo, negero viršininko ar šiaip kokio šmikio, kuris per dienas dusinasi įsivaizduodamas, kad neša pasauliui šviesą...

O pabaigai – puiki naujiena. Nuo šiol mūsų dienraštyje kartą per mėnesį bus skelbiamas bjauriausio komentaro autorius. Žinoma, jei tik jis mums atsiųs savo nuotrauką ir tapatybę liudijančių dokumentų kopijas. Premija – rinktiniai komentarai po nugalėtojo komentaru.

Bernardinai.lt