ELTA

Valstiečių ir naujosios demokratijos partijų sąjunga (VNDS) šią savaitę užsipuolė politologus dėl jų kritinio požiūrio į spalvingąjį VNDS atstovą Seime Alfredą Pekeliūną. "Valstiečiai" išplatino keisto turinio pareiškimą, leidžianti tarti, jog A. Pekeliūnas - toli gražu ne didžiausia šios partijos politinės išminties ir išprusimo spraga.

"VNDS siūlo Vilniaus politologams gerbti atvirumo ir konstruktyvumo principus", - toks pavadinimas vainikuoja "valstiečių" išplatintą politikos meno kūrinį. Iš karto krinta į akis politologų dalijimas į "Vilniaus" ir "ne Vilniaus", tarytum politologais tampama regioninio atstovavimo pagrindu. Ši detalė verčia manyti, jog VNDS propagandininkai nesuvokia arba apsimetą nesuvokią skirtumo tarp politologijos ir politikos.

"A. Pekeliūnas vadovavo ne “kokiai nors” (tokių Lietuvoje nėra), o Panevėžio rajono savivaldybei. VNDS mano, kad du kartus žmonių pasitikėjimą gavęs ir į Seimą vienmandatėje apygardoje deleguotas asmuo turi teisę užimti aukštas pareigas be Vilniaus politologų “palaiminimo”, - rūstauja už A. Pekeliūną mūru stoję "valstiečiai".

Ir vėl tie "Vilniaus politologai"! Gali pagalvoti, kad A. Pekeliūną gerai pažįstančiame Panevėžio rajone bei kitose Lietuvos vietovėse spiečiasi su Vilniaus kolegų nuomone griežtai nesutinkančių politologų būriai. Atkreiptinas dėmesys į VNDS pareiškimo fragmentą - A. Pekeliūnas mat "turi teisę užimti aukštas pareigas be politologų "palaiminimo". O kas sako, kad jis tokios teisės neturi? Su kokiais čia vėjo malūnais susikovė drąsieji "valstiečiai"?

Panašu, kad ir vėl pareiškimo autoriai bando įsprausti politologų vertinimus į politinio ginčo rėmus. Juk A. Lukošaičio kritika A. Pekeliūno atžvilgiu pagrįsta ne politinėmis ambicijomis, ne nuomone, kad į Seimą vietoj VNDS politikų reikėjo rinkti "Vilniaus politologus", ne abejonėmis dėl Seimo nario teisių. Ji pirmiausia grindžiama profesijos teikiamais politikos ir politikų vertinimo kriterijais, kurie tikrai leidžia suabejoti, ar A. Pekeliūnas yra pakankamai kompetentingas ir išmintingas Europos reikalų komiteto vadovas.

"Valstiečiai", jei susikauptų ir stengtųsi reflektuoti savo kalbėseną bei mąstyseną, galbūt subręstų paprastam atradimui, jog A. Pekeliūnas - kaip ir kiti politikai - nėra tas žmogus, kurio karjeros pasiekimai ir nuopuoliai galėtų būti aukščiau politologų įvertinimo. Nei palankūs balsavimo rezultatai Panevėžio apygardoje, nei pavaizdi karjera Širvintų kiaulininkystės komplekse neteikia šiam Seimo nariui teisės būti nekritikuojamam. VNDS atstovai, nurodinėjantys politiką tiriantiems mokslininkams, kurios jų išvados priimtinos ir kurios - ne, Baltarusijoje, ko gero, būtų laimingesni nei Lietuvoje. Jiems tapus laimingesniems, gal ir Lietuvai būtų geriau.

"Kitas žinomas Vilniaus politologas, gerbiamas Lauras Bielinis, sausio 26 dieną interviu interneto dienraščiui (beje, kaip tik "Bernardinams" - aut. past.) išsakė mintį, kad "Seimo pirmininko pavaduotojo bei komiteto pirmininko pareigos nėra ta vieta, kuri skirta mokytis" <...> VNDS labai nustebina politologo viešas draudimas politikams mokytis, ypač įvertinus tai, kas įvyko kitą dieną", - teigiama "valstiečių" pareiškime.

Iš kur A. Pekeliūno gynėjai ištraukė, kad L. Bielinis neleidžia politikams mokytis - sunku pasakyti. Kad Seimo Pirmininko pavaduotojo ar Europos reikalų komiteto vadovo pareigos netinka žmonėms, kurių išprusimo ir kompetencijos stygius akivaizdus, neimplikuoja nuostatos, jog mokytis politikams nevalia. Pirma - mokytis, ir tik tada pretenduoti į aukštesnes pareigas; tokia, manding, buvo politologo rekomendacija. Savo ruožtu "valstiečiai" L. Bielinio mintį apsuko taip, kad galėtų apsukriai imtis gynybinės propagandos.

Ir ėmėsi. Pasak jų, "kitą dieną" Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas bei viešoji įstaiga "Politikos konsultacijos" pasiūlė organizuoti mokymus, skirtus VNDS nariams. Dokumento kūrėjų reakcija į šią aplinkybę tokia: "VNDS atkreipia dėmesį, kad tarp politikos "pamokas" siūlančių politologų yra šiame pranešime paminėti žmonės. VNDS stebisi, kodėl Vilniaus politologai formuoja visuomenėje nuomonę, kad politikai yra neišmanėliai, o po to tiesiai siūlo savo ir savo vadovaujamų firmų paslaugas".

Šis bandymas užtušuoti savo partijos problemas priskiriant politologams savanaudiškas paskatas - toks nevykęs, kad išties imi linkėti "valstiečiams" tobulėti ir mokytis. Deja, tolydžio stiprėja nuojauta, jog tai beviltiška. Jei daktarai nustato pacientui diagnozę ir siūlo gydytis, ar sveiko proto ligonis turėtų dėl to kelti triukšmą ir skųstis, kad medikai laiko jį neišmanėliu ir nori pasipelnyti iš jo ligos? Ar ligoninėse gydomi žmonės turėtų VNDS pavyzdžiu priekaištauti medikams, kam "suformavo visuomenės nuomonę", jog pacientai serga, o po "to tiesiai siūlo" gydymo paslaugas?

Ir vis dėlto esama tam tikro žavesio politiniame diskurse, kurį pastaruoju metu taip dramatiškai įkvėpia VNDS bei šios partijos nuo politologų karingai ginamas A. Pekeliūnas. "Valstiečių" pareiškimas ir A. Pekeliūno ištarmės yra tarsi nesibaigiančio sovietinės praeities minėjimo atgarsiai - nostalgiškas aidas šventės, kuri dalies politikų ir visuomenės dėka vis dar su mumis. Nors ne mes, o tik jie ją švenčia, vis tiek smagu, kai artimo nuotaika pakili, kaip pono Alfredo "Spaudos klube".

Nejau ne linksma: ant politologų užpykusių "valstiečių" pareiškime galiausiai pritarta siūlymui mokytis - "surengti bendrą seminarą su politologais" (įdomu, kaip tas seminaras galėtų būti "nebendras"?), tačiau su esmine išlyga. VNDS sutinka siųsti savo atstovus į seminarą su sąlyga, kad jame - kokia iškili retorika, koks aplombas! - "dominuos ne žmonėms nusibodusios temos, o realūs valstybės reikalai ir sprendimai". Linksmiausia tai, kad tarp "žmonėms nusibodusių temų", ko gera, pirmauja būtent A. Pekeliūno tema. Ir sugalvok tu man šitokį eufemizmą partiečio godoms apibūdinti!

"VNDS džiaugtųsi, jei Vilniaus politologai pagaliau suvoktų savo kai kurių veiksmų ir pasisakymų absurdiškumą ir atsakingiau žiūrėtų į savo darbą", - šiais žodžiais baigiamas spalvingasis pareiškimas. Įsivaizduokime VNDS idilę: rymo seminare savo įžvalgų absurdiškumą suvokę "Vilniaus politologai", o "valstiečių" būrys šalia džiaugiasi atvedęs paklydėlius į tiesos ir atsakomybės kelią. Tik kirba natūralus klausimas: ar prie "valstiečių" partijos šioje šventėje nenorėtų prisijungti ir kitos partijos bei politikai, kuriuos kada nors kritikavo politologai? Ir jei norėtų, tai kaip vadintųsi šventė? Politikų pergalės prieš mokslą ir žodžio laisvę?

Autorius yra Eltos politikos skyriaus redaktorius.


Bernardinai.lt