Pradedame naują straipsnių ciklą - "Pasivaikščiojimai po Lietuvos bažnyčias". Menotyrininkės dr. R. Janonienės tekstai, tikimės, taps puikiomis kelionėmis po įdomiausias Lietuvos bažnyčias.
Jūžintų miestelis, įsikūręs kalvotose ir pelkėtose apylinkėse prie Dusetų - Kamajų kelio, pasižymi įdomia ir ne iš karto perprantama bažnyčios bei buvusio atgailos kanauninkų vienuolyno architektūra. Pirmosios Jūžintų bažnyčios istorijos pradžią gaubia legendiniai pasakojimai. Manoma, kad ankstyviausią koplyčią šioje vietoje XV a. antroje pusėje pastatęs kažkoks vienuolis, vardu Jurgis. Šimtmečiu vėliau čia turėjo būti jėzuitų misija, nes minima, kad koplyčią perstatęs šios brolijai priklausęs kunigas.

1695 m. Jūžintų dvarininkas Gediminas Rajeckas pastatė naują medinę Šv. Mykolo titulo bažnyčią, prie kurios tais pačiais metais įkurdino Šv. Augustino atgailos kanauninkų vienuolius. Ši vienuolija, Europoje žinoma nuo XIII a., į Lietuvą buvo pakviesta Jogailos ir daug prisidėjo prie krašto evangelizacijos. Atgailos kanauninkai, dėl baltos abito spalvos populiariai vadinami „baltaisiais augustijonais”, nuo pat jų veiklos pradžios buvo mėgstami Lietuvoje, nors apie jų veiklą žinoma palyginti nedaug, nes ordino regula draudė vienuoliams palikti raštiškus liudijimus apie savo darbus. Žinoma, kad atgailos kanauninkai pasižymėjo ypatingu gyvenimo asketiškumu ir griežtumu. Tą liudija ir dabartinis Jūžintų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, XVIII a. pabaigoje pastatydintas tuometinio Jūžintų ir Tarnavo dvarų savininko Mykolo Veisenhofo lėšomis. Savo dangiškojo globėjo garbei dvarininkas išmūrijo didingą šventovę, kuri kartu turėjo tapti ir giminės mauzoliejumi. Buvo įrengtos aštuonios celės atgailos kanauninkams, tačiau jos įkomponuotos taip, kad net įdėmi tyrinėtojo akis ne iš karto pastebės prie šios bažnyčios esant vienuolyną. Neįtikėtino ankštumo patalpos, tarpusavyje sujungtos siaurais sraigtiniais laiptais, kyla viena virš kitos tiesiai už Didžiojo altoriaus. Iš išorės jas gaubia bendra bažnyčios apsidės siena, ir tik maži kvadratiniai langeliai išduoda, kad už bažnyčios mūro slypi vienuolių būstai. Juose kone visus baldus atstoja storų sienų nišose įrengtos lentynėlės ir ant žemės patiesti gultai.

Tik kiek erdvesnėje vienuolyno vyresniojo celėje galėjo tilpti kuklus stalas ir kėdė. Vienuolynas caro įsakymu buvo likviduotas 1832 m., tačiau ypač griežtos regulos laikęsi atgailaujantys atsiskyrėliai savo maldomis per kelis dešimtmečius tarsi persunkė visą bažnyčios presbiterijos mūrą, dar ir dabar celėse galima pajausti jų asketiško gyvenimo paliktus pėdsakus. Šiuo metu senosiose celėse įrengtas tarsi nedidelis muziejėlis, kuriame saugomi iš Jūžintų apylinkių surinkti kryžiai, paveikslėliai, maldaknygės, nuo sunykimo išgelbėtos skulptūrėlės.

Bažnyčios įranga, kaip ir architektūra, išsiskiria santūriomis, bet plastiškomis vėlyvojo baroko formomis. Šoniniuose altoriuose išliko keletas senesnių paveikslų: gyvą Marijos kultą liudija Trakų Dievo Motinos atvaizdas, šv. Barboros paveikslas mena nuo XVIII a. pabaigos čia veikusią šios šventosios vardo broliją, kurią globojo ir skatino atgailos kanauninkai, o mūsų krašte toks populiarus šv. Jurgis, kuriam Jūžintų bažnyčioje buvo skirtas privilegijuotasis altorius, iki dabar per atlaidus sutraukia bene daugiausia tikinčiųjų. Didžiajame altoriuje, be titulinio šv. Arkangelo Mykolo atvaizdo, yra paveikslas, vaizduojantis surištą Kristų, stovintį Jeruzalės fone. Ši XX a. pradžioje nutapyta drobė išsiskiria ramybe ir harmonija - tarsi joje atsispindėtų atgailos kanauninkų prisiimta ir perduota savęs atsižadėjimo ir šviesaus pasiaukojimo dvasia.

Bernardinai.lt