Kėdainiuose, nuo XVI a. tapusiuose labiau protestantišku nei katalikišku miestu, ilgą laiką veikė senosios regulos karmelitų vienuolynas, tapęs katalikų misijų centru tiek pačiame mieste, tiek ir jo apylinkėse. Vienuolyną vietos katalikų prašymu 1704 m. fundavo kunigaikštis Juozapas Karolis Radvila. Netrukus buvo pastatytas dviaukštis mūrinis gyvenamasis pastatas ir pirmoji, iki mūsų dienų neišlikusi Šv. Juozapo bažnyčia. 1713 m. prie jos buvo įkurta parapija, apėmusi visą miestą su Janušavos priemiesčiu. Leisdami įsikurti karmelitams Kėdainiuose, Radvilos paskyrė miesto žemės sklypą bažnyčiai bei vienuolynui statyti bei kapinėms įrengti, tačiau neužrašė jokių kitų fundacinių lėšų, tik suteikė teisę statybai naudoti medieną iš aplinkinių miškų. Šios medienos netrukus prireikė, nes pirmajai bažnyčiai sunykus, ne itin gausi ir turtinga katalikų bendruomenė neturėjo galimybės statydintis mūrinės bažnyčios.

1766 m. iš aukotojų lėšų ant mūrinių pamatų iškilo vienintelė Kėdainiuose medinė bažnyčia, gan gerai išsilaikiusi iki mūsų dienų. Šalia didingų mūrinių protestantų maldos namų ji turėjo atrodyti paprasta ir kukli, tačiau kartu ir savaip patraukli. Kryžiaus plano pastatą iš išorės puošia nedideli kupoliukai ir stačiakampiai, kresnokų proporcijų bokštai, būdingi Lietuvos medinėms barokinėms bažnyčioms. Tamsiai dažytos medinės sienos dvelkia šiluma, o spalvingas ir džiugus šventovės vidus, įrengtas kaip priešprieša lakoniškiems ir santūriems protestantiškiems interjerams, suteikia jai jaukumo. Bažnyčioje buvo penki altoriai, iš kurių du - iliuziškai tapyti, o kiti - mediniai, gausiai puošti drožiniais ir skulptūromis. Altorių titulai parinkti neatsitiktinai - jie skelbė Katalikų Bažnyčiai būdingą Marijos ir šventųjų kultą, taip pat tvirtino stebuklingais laikomų atvaizdų garbinimo tradiciją, tad tarsi tęsė teologinį katalikų disputą su protestantais. Daugelį paveikslų dengė sidabruoti ar auksuoti aptaisai, suteikiantys tapytoms drobėms prašmatnaus spindėjimo. Taip Šv. Juozapo, šv. Elijo, šv. Antano, šv. Jono Krikštytojo bei šv. Barboros paveikslai skatino pamaldumą tiek karmelitų ordine, tiek visoje anuometinėje Lietuvoje gerbiamiems šventiesiems; Šventojo Škaplieriaus brolijos altoriuje buvęs paveikslas priminė Marijos, kaip Dievo malonių tarpininkės vaidmenį, o pačioje XIX a. pradžioje įrengtas Jėzaus Nazariečio altorius su stebuklinga laikomos Antakalnio Jėzaus skulptūros kopija liudijo gilų katalikų tikėjimą ypatingu tam tikrų atvaizdų sakralumu.

Nors iki XIX a. pradžios pati bažnyčia stovėjo nekonsekruota, tik pašventinta Švč. Mergelės Marijos Paaukojimo titulu, atskiri jos altoriai skirtingu metu buvo konsekruoti ir apdovanoti popiežių privilegijomis. Pavyzdžiui, Marijos Škaplierinės altorius ir naujojoje bažnyčioje išlaikė dar 1732 m. gautą privilegiją, suteikiančią prie jo aukojamoms šv. Mišioms ypatingą skaistyklos sielų gelbėjimo galią.

Carinės Rusijos valdžia 1832 m. vienuolyną uždarė ir panaikino parapiją. Bažnyčia tapo Josvainių parapijos filija, o vienuolyno pastatuose įsikūrė kareivinės. Po Pirmojo pasaulinio karo bažnyčia atiteko Kėdainių Šv. Jurgio parapijai ir buvo naudojama moksleivių pamaldoms. Po Antrojo pasaulinio karo ji buvo visai uždaryta ir neveikė iki 1991 m., po restauracijos ji buvo atšventinta Šv. Juozapo titulu.

Dabartinėje bažnyčioje yra išlikę keletas senosios, karmelitiškos įrangos elementų, tarp jų ir tik nedaug pakeistas Didysis altorius. Apatiniame šio altoriaus tarpsnyje tebekabo Kūdikėlį Jėzų ant rankų laikančio šv. Juozapo paveikslas, dengtas metaliniu aptaisu. Iš senų inventorių žinoma, kad viršutinė altoriaus dalis anksčiau buvo įstiklinta ir pro ją į bažnyčios presbiteriją liejosi šviesa. Plastiškame, spindulių, debesų ir angelų apsuptame lange švietė įrašytas Jėzausvardas, suteikęs gilesnę prasmę ne tik altoriui, bet ir visam bažnyčios interjerui.

Viename iš šoninių altorių išlikęs nedidelis, bet iš karto dėmesį patraukiantisDievo Motinos su kūdikėliu Jėzumi paveikslas, greičiausiai anksčiau priklausęs Šv. Škaplieriaus brolijos altoriui. Sunkiai nusakomo keistumo šiam atvaizdui suteikia netradicinis ažūrinis aptaisas. Dėl šio švytinčio perregimo metalinio šydo įdėmiai žvelgiančios viena į kitą Mergelės Marijos ir Jėzaus figūros atrodo tarsi nuaustos iš gėlių ir žvaigždžių, jos praranda realumą ir iškyla prieš žmogų kaip dangiškas regėjimas, kurio neįmanoma apčiuopti. Išryškėja tik švelnūs, meilės kupini veidai ir vienas kitą apkabinančios rankos, skambančios lyg tebesitęsiantis karmelitų teologo pamokslas apie Dievo Įsikūnijimo paslapties prasmę.

Bernardinai.lt