Pačiame Kauno senamiesčio centre, prie Rotušės aikštės, stovi Jėzuitų bažnyčios, vienuolyno ir gimnazijos ansamblis. Ši vieta ilgą laiką buvo svarbiausiu mieste švietimo ir mokslo centru, sutraukdavusiu jaunuomenę ir iš atokesnių Kauno gubernijos dvarų bei miestelių. Barokinės architektūros puošnumu Jėzuitų bažnyčia išsiskyrė iš kitų, daugiausia gotikinių, Kauno centro pastatų, pagyvindama bendrą miesto panoramą baltų išlakių bokštų pora. Ansamblis taip natūraliai įsijungė į aikštės užstatymą, kad dabar sunku net įsivaizduoti, jog anksčiau toje vietoje stovėjo nedideli gotikiniai miestiečių namai.

Jėzuitų veiklos Kaune pradžia nebuvo sklandi ir lengva - ją vis apsunkindavo ar pertraukdavo stichinės nelaimės bei karai. Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos leidimą kurtis šiame mieste jėzuitai gavo 1639 m. Paprastai jie siekdavo įsikurti centriniuose miestų kvartaluose, tačiau Kauno centras tuo metu jau buvo susiformavęs ir gan tankiai apgyvendintas. Po kelių metų atvykę penki pirmieji Jėzaus draugijos nariai iš karto troško pradėti veiklą, todėl nesiėmė ieškoti vietos naujai bažnyčiai, bet laikinai naudojosi benediktinių vienuolyno šventove, o netrukus netoli turgaus aikštės nusipirko seną gotikinį pastatą, dabar mums žinomą Perkūno namo vardu, ir jame įsirengė koplyčią. Trys iš šių penkių pirmųjų jėzuitų buvo kauniečiai broliai Vijūkai-Kojelavičiai. Du iš brolių - Albertas ir Kazimieras - jau buvo gerai žinomi ordine, abu paeiliui buvo ėję Vilniaus akademijos rektoriaus pareigas, dėstė svarbiausiose jėzuitų kolegijose. Albertas Vijūkas-Kojelavičius vėliau išgarsėjo kaip pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos autorius. Labai gali būti, kad jų iniciatyva ir buvo sumanyta steigti Jėzaus draugijos namus Kaune. Kai XVII a. vidurio karai sunaikino didžiąją dalį draugijos turto, naujo ansamblio statybai broliai padovanojo savo namus, stovėjusius prie turgaus aikštės. Tai buvo gan nepalankus laikas naujoms statyboms - tiek pačiame jėzuitų ordine, tiek visoje karo nuskurdintoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tuo metu dar trūko lėšų ir pajėgų didesnėms fundacijoms. Vis dėlto 1666 m. buvo pradėta mūryti didelė nauja bažnyčia, kuriai parinktas XVII a. pradžioje kanonizuoto žymaus jėzuito, Ignaco Lojolos bendražygio, Pranciškaus Ksavero titulas. Deja, jau po dviejų metų kilęs gaisras sunaikino dar pastolių gaubiamas statomos bažnyčios sienas, o po Šiaurės karo kilęs maras ištuštino vienuolyno koridorius. Bažnyčią pavyko baigti tik 1720 m. Po poros metų šventovė su didelėmis iškilmėmis buvo konsekruota. Griaudėjant pabūklų šūviams, gausios procesijos lydimas kunigas pernešė Švenčiausiąjį Sakramentą iš senosios koplyčios į naująją bažnyčią.

Skyrę ypatingą dėmesį jaunimo švietimui, jėzuitai kartu su bažnyčia statė ne tik vienuolyno, bet ir mokyklos pastatus. Jų įsteigta keturmetė mokykla netrukus išaugo iki gimnazijos lygio, o XVIII a. pradžioje jai buvo suteiktas kolegijos statusas. Jėzuitų klestėjimo metais kolegija turėjo savo mokyklinį teatrą bei orkestrą, grodavusį bažnyčioje mišių metu. Ypatingą dėmesį muzikinei kultūrai liudijo ir puikūs šventovės vargonai, garsėję Kaune ir vėlesniais laikais.

Po 1773 m., panaikinus jėzuitų ordiną, bažnyčią ir kolegiją perėmė netoliese įsikūrę pranciškonai. XIX a. pradžioje carinė valdžia mokyklą perdavė Vilniaus universiteto žinion, o bažnyčią pavertė cerkve. Tik po šimto metų sužalotas ansamblis grįžo Kaune vėl atsikūrusiems jėzuitams, tačiau neilgam. Pokario metais bažnyčia buvo uždaryta ir iki Atgimimo metų buvo naudojama kaip sporto salė. 1990 m. grįžusių jėzuitų rūpesčiu bažnyčia restauruota, išryškinant menkus išlikusius senosios puošybos elementus. Iš dvylikos barokinių dirbtinio marmuro altorių bažnyčioje autentiškas tėra išlikęs vienas Didysis altorius, kurio didingumą dabar dar labiau išryškina tuščios bažnyčios sienos. Ant aukšto cokolio iškeltos spalvingos dirbtinio marmuro kolonos puslankiu gaubia presbiterijos erdvę ir tarsi prasiskiria centre, kur prieš žmogaus akis iškyla nukryžiuoto Išganytojo atvaizdas.Virš jo, antrajame altoriaus tarpsnyje, nėra jokio paveikslo. Šioje vietoje iškirstas langas, pro kurį į šventovės vidų veržiasi šviesa - amžinas, nekintantis ir už žmogaus rankomis sukurtus atvaizdus, regis, iškalbingesnis Dievo ženklas.

Bernardinai.lt