Kalbėti apie partijų idėjinio tapatumo problemas Lietuvoje gana keblu dėl kelių priežasčių. Pirmoji jų ta, kad idėjinio dėmens šalies partijų veikloje beveik nematyti. Kaip taikliai pastebėjo Vytautas Radžvilas per konferenciją Varšuvoje prieš penketą metų, tyrinėti ideologijas Lietuvoje - nedėkingas užsiėmimas, nes iš esmės nėra tyrimo objekto. Antroji priežastis ta, kad pačioms Lietuvos partijoms idėjinio tapatumo stoka problemos paprastai nesudaro. Jų laikysena šiuo atžvilgiu daugialypė. Kartais tariama, kad ideologijų vaidmuo šiais laikais yra menkas ir vadovautis reikia pragmatiniais sumetimais. Kartais idėjinio sando silpnumas teisinamas Lietuvos demokratijos jaunumu ir nebrandumu. Pasitaiko atvejų, kai politikai tikina suvokią savo partijų vertybines nuostatas, tačiau suklumpa mėgindami išsamiai ir nebanaliai jas paaiškinti.

Trečiasis, su dviem minėtais tiesiogiai susijęs keblumas yra daugiau epistemologinio pobūdžio: kas leidžia kalbėti apie politinį reiškinį kaip problemą? Kokie yra vertinimo kriterijai? Kokia apskritai yra idėjinio tapatumo prasmė demokratijai, jei demokratinė politika, kaip šiandien neretai tariama, yra ne idėjų kova, o tik interesų derinimas? Nesileisdami į nuodugnius galimų kriterijų svarstymus, pasitelksime klasikinę normatyvinę politikos sampratą, implikuojančią, kad politikoje, kaip ir medicinoje, problemą - arba patologiją - galima nustatyti bei spręsti (gydyti) tik žinant ir vadovaujantis norma, arba fiziologija. Norma savo ruožtu išvedama ne iš esamybės, ne iš to, ką matome vykstant už savo arba kaimyno lango, o iš svarstymo apie bendrąjį gėrį, tinkamiausią politinį režimą bei sąlygas tokiam režimui išlikti neišsigimusiam.

Daugiapartinė demokratija reikalauja iš partijų ir politikų aiškių vertybinių nuostatų; idėjų raiškos bei kovos, ne tik interesų tenkinimo bei derinimo; ne tik pragmatizmo, bet ir principingumo; vadovavimosi pirmiausia ne grupiniais, o bendrojo gėrio tikslais. Ji taip pat suponuoja rinkėjų pasitikėjimą įgalinančios politinės retorikos bei konjunktūrai nepavaldžių standartų viešo pripažinimo ir taikymo politiniame gyvenime. Tokių standartų numatymas svarstant politinių partijų idėjinę būklę leidžia išvengti ir minėtų keblumų, susijusių su ne visada pripažįstamu esamos padėties problemiškumu.

Kalbamas problemiškumas, arba valstybės politinio kūno liga, kuri pasireiškia partijų idėjinio tapatumo stygiumi, akivaizdi, ir nėra reikalo įrodinėti akis badančios tikrenybės. Tačiau gydymui pravartu matyti bendrą jos simptomatiką, tėkmę ir priežastis bei galimas ar jau prasidėjusias komplikacijas. Kokia yra su partijų idėjine tapatybe susijusių perskyrų - kairės - dešinės, "tradicinių" - "populistinių" darinių, "naujosios" - "senosios" politikos prasmė? Koks yra politinės retorikos vaidmuo ir likimas partijų idėjinės krizės akivaizdoje? Kas bendra tarp idėjinės tapatybės problemų ir valdžios suasmeninimotendencijų, nepasitikėjimo parlamentarizmu, konstitucionalizmu, priešiškumo esamiems politinio atstovavimo principams bei kitų probleminių reiškinių, plintančių Lietuvos politiniame gyvenime? Pagaliau, kodėl ir kaip atsitiko, kad penkioliktaisiais nepriklausomybės metais partijų idėjinės tapatybės problemos, užuot tolydžio aptariamos ir sprendžiamos, vis aštrėja ir beveik nesulaukia dėmesio?

Kairės ir dešinės sampratų vartojimas posovietinėje Lietuvoje visada buvo gana miglotas, paliekantis neatsakytų klausimų tiek politiniame, tiek akademiniame diskurse. Įprastinė šių sąvokų vartosena nepraskaidrina politinių partijų idėjinio tapatumo kontūrų. Mat ji pagrįsta pirmiausia ekonominės perskyros tarp dešinės ir kairės schema: dešinėje - laisvė verslui, mažesni mokesčiai, kairėje - vadinamasis socialinis teisingumas ir gerovės valstybė. Atidžiau įsižiūrėjus matyti, kad ši schema turi mažai bendra su politinėmis realijomis. Visos ar beveik visos Lietuvos politinės partijos deklaruoja socialinį jautrumą ir tiesia ranką vargstantiems, bet kartu žada remti verslą, mažinti mokesčius, ir atėjusios į valdžią vykdo gana liberalią ekonominę politiką. Šiokia tokia išimtis - Gedimino Vagnoriaus "konservatorių" vyriausybė, kuri, taikant ekonominę schemą, ko gero, daugeliu atžvilgiu būtų kairesne už kitas - net "kairiųjų" partijų vyriausybes.

Gerovės valstybė taip pat vargu ar laikytina išskirtine kairiųjų idėja. Tai liudija ne tik simbolinės apraiškos - pavyzdžiui, Liberalų ir centro sąjungos rinkimų programos šūkis "Už Lietuvą, kurioje gera visiems" beveik niekuo nesiskyrė nuo Socialdemokratų partijos šūkio rinkimams "Gerovė visiems". Liberalai ir jų iškeltas bei Prezidento rinkimus 2004 metais laimėjęs kandidatas itin daug kalbėjo apie socialinių problemų sprendimą, atotrūkio tarp Vilniaus ir regionų, turtingųjų ir skurstančiųjų sumažinimą. Kairiųjų retorika šiuo atžvilgiu naudojamasi beveik visuotinai, o dešinieji, prieš septynetą metų vykdę gana kairuolišką ekonominę politiką, tarsi mėgino pralenkti kairiuosius lenktynėse dėl gerovės valstybės modelio įgyvendinimo. Maža to, Vakarų patirtis leidžia priminti, jog net kai kurie visais atžvilgiais už Europą dešinesnės Amerikos dešinieji pastaruoju metu ėmė pasisakyti už gerovės valstybę. Taigi Lietuvoje paplitęs vien ekonominis kairės ir dešinės išskyrimas kažin ar prisideda prie aiškumo kalbamoje srityje.

Metodologinis ekonomizmas, be kita ko, užtušuoja skirtumus, būdingus kultūrinei kairei ir dešinei. Kaip tik dėl švietimo ir ugdymo kyla esminiai nesutarimai, pastaraisiais dešimtmečiais gerokai išryškinę kitais atžvilgiais gal kiek nublankusius ideologinius skirtumus Vakarų demokratijose. (Tiesa, Lietuvoje švietimo politika, ko gera, labiau primena ekonominės veiklos porūšį nei kultūrą). Ekonominis rūšiavimas taip pat palieka už borto etinį politikos dėmenį, kurio atžvilgiu dešinės ir kairės takoskyra kartais gerokai pranoksta ekonominio pobūdžio prieštaras. Tai ne tik ginčai dėl krikščionybės vaidmens, tikėjimo išpažinimo ribojimų, eutanazijos ar tradicinės šeimos ir mažumų teisių, turėję įtakos ir derinant Konstitucijos Europai projektą, ir priverčiant atsisakyti posto vieną iš kandidatų į Europos Komisiją. Tai ir kertiniai - žmogaus prigimtį liudijantys politikos principai, pavyzdžiui, kai vieni vadovaujasi maksima "pirma duona, paskui moralė", o kiti pabrėžia, jog "ne vien duona žmogus turi gyventi". Nuo etikos neatsiejamas ir pamatinis klausimas apie tai, kokios turėtų būti svarbiausios valdančiųjų dorybės, ir teisingumo sampratos, kuriomis partijos grindžia savo visuomenės ir valstybės vizijas.

Kalbant apie Lietuvos partinės sistemos idėjinę raidą, galima būtų išskirti du etapus. Iki 2000 metų pamažu vyko vadinamųjų "tradicinių" partijų tapatybės kristalizavimasis, nors šis procesas neatnešė pakankamai apčiuopiamų rezultatų. Išoriškai jos stengėsi atrodyti respektabilios, atitinkančios Vakaruose susiklosčiusias tradicijas, ideologiškai apsibrėžusios ir vertos priklausyti tarptautiniams internacionalams. Šį paviršinį siekį atspindėjo iš vakarietiškos tradicijos bei tarpukario Lietuvos perkelti pavadinimai: krikščionių demokratų, socialdemokratų, liberalų, konservatorių. Tačiau šie pavadinimai dažnai neatitiko praktinių nuostatų bei veiksmų. Ideologinis sandas "tradicinių" partijų programose ir politikų ištarmėse dažniausiai vaidino tik neįpareigojančių proginių inkrustacijų vaidmenį. Kaip pastebi dr. Radžvilas, "visus išorinio socialinio ir politinio respektabilumo požymius turinčios partijos" viso labo dangstė "gerai įvaldyta liberalia ar socialdemokratine frazeologija" savo iš esmės populistinę prigimtį. Vakarietiškos idėjos, perėjusios per vakarykščio "sovietinio žmogaus" suvokimo prizmę, neatpažįstamai keitėsi ir neretai įgaudavo karikatūrinius pavidalus.

Maždaug nuo 2000 metų šią tendenciją ėmė gožti kita. Pradedant vadinamojo "naujosios politikos" bloko sėkme 2000 metų Seimo rinkimuose į politikos avansceną ėmė veržtis pabrėžtinai neideologinės - nesisteminės jėgos: politinę propagandą prieš "tradicinę" kairę ir dešinę sėkmingai skleidusi Naujoji sąjunga, vėliau - liberaldemokratai, po to - Darbo partija ir "valstiečiai". Tam tikras minėtų tendencijų kaitos riboženklis buvo 2000 metų pabaigoje įvykęs LDDP susijungimas su Socialdemokratų partija. LDDP rūpėjo ideologinė "socialdemokratų" iškaba, tuo tarpu "senieji" socialdemokratai ryžosi aukoti ideologinį nuoseklumą ir iš dalies - savo pavadinimo prasmę vardan pragmatiško išskaičiavimo. Vėliau, susijungusi su centristais ir moderniaisiais krikščionimis demokratais, politinės eklektikos bandymą atliko Lietuvos liberalų sąjunga. Skliausteliuose uždarytas "konservatorių" pavadinimas taip pat aplipo įvairiais priedais: jo reikšmė Tėvynės sąjungos idėjinei tapatybei tolydžio tampa labai miglota. Taigi 2000 - 2004 metais kartu su pabrėžtinai neideologinių jėgų įsitvirtinimu vyko ir pastebimi deideologizacijos poslinkiai tose partijose, kurios anksčiau buvo spėjusios "užsipatentuoti" ideologinius pavadinimus.

Nublankusius partijų idėjinio tapatumo kontūrus Lietuvoje pastaruoju metu išdildo ir ganėtinai dirbtina vadinamųjų "tradicinių" bei "populistinių" partijų priešprieša. Ji apsunkina ir taip nelengvas idėjinio tapatumo paieškas, nes tikras politines perskyras keičia fiktyviomis. Kas šioje priešpriešoje yra "tradicinės" partijos? Kokioms tradicijoms jos atstovauja? Jeigu tai nenutrūkstamai perduodamos nacionalinės politinės minties ir veiklos tradicijos, tai tenka skaitytis su tikrenybe, kad Lietuvoje jų beveik nėra. Mat sovietmečio nurašyti negalime, kad ir ką iš tarpukario politinio gyvenimo būtų išsaugojusi diaspora, o per 14 laisvės metų tradicijos nesiranda. Jei tradicijas traktuojame ideologiniu atžvilgiu, turėdami galvoje pagrindines Vakarų politinių idėjų sroves, tai turime pripažinti, kad Lietuvoje jos dar neprigijo. Negalime partijos vadinti "tradicine" vien dėl "vakarietiško" pavadinimo bei todėl, kad ji save laiko nepopulistine.

Kita vertus, akivaizdu, kad populizmas nesvetimas visoms šalies partijoms, ne tik toms, kurios priešpriešinamos vadinamosioms "tradicinėms". Kodėl vieniems populistiniai pažadai pritinka, o kitiems - ne? Kodėl, kai viena partija šiandien siekia valdžios, kaltindama prieš tai buvusias valdžioje dėl visų blogybių, tai vadinama populizmu, o prieš keletą metų tą patį dariusi kita partija priskiriama prie "tradicinių"? Juk vadovaudamiesi logika, kad patekusios į Seimą partijos gali ūmai subręsti ir iš populistinių tapti "normaliomis", populizmą turėtume priskirti ne partijoms, o tik jų rinkimų laikysenai. Jei vis dėlto populizmo sąvoką taikome partijoms, o ne vien rinkimų kampanijoms, tada turime atsakyti į klausimą: kuo "tradicinė" demagogija skiriasi nuo "netradicinės"? Kodėl politikas, prieš aštuonerius metus viešai pripažinęs, kad jo politinį credo išreiškia "duonos ir žaidimų" šūkis, nebuvo laikomas populistu, kol atstovavo konservatoriams ir vadovavo liberalams? Panašių klausimų galima pateikti kur kas daugiau. Galbūt populizmo laipsnis, lyginant dvi priešpriešinamas partijų "stovyklas", šiek tiek skiriasi. Galbūt "tradicinėmis" vadinamos partijos labiau nei šio pavadinimo nepelniusios jų varžovės stengiasi pabrėžti savo idėjines nuostatas. Tačiau trūksta pagrindo skirti jas ta griežta riba, kuri Lietuvos viešojoje erdvėje dažnai nekritiškai postuluojama.

Įsiplieskus Prezidento skandalui ir įsisteigus Darbo partijai buvo viešai prabilta apie galimą "tradicinių" partijų vienijimąsi prieš populizmą artėjant Seimo rinkimams. Ta proga "tradicinės" partijos buvo primygtinai raginamos atmesti ideologinius skirtumus, tarsi jos tų skirtumų kada nors griežtai paisė. Iškart po antrojo Seimo rinkimų turo šiam sumanymui buvo lemta sužlugti kartu su derybomis dėl sunkiai įsivaizduojamos "vaivorykštės" koalicijos. Tačiau po to įvykusios aštriai vieni kitus kritikavusių "darbiečių" ir socialdemokratų jungtuvės pakankamai iškalbingai liudijo efemerišką "tradicija" ir "populizmu" grindžiamų politinių takoskyrų Lietuvoje prigimtį.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto konferencijoje "Lietuva po Seimo rinkimų 2004".

Bernardinai.lt