Idėjinio tapatumo problemos šalies partinėje sistemoje susijusios ir su reiškiniu, kurio esmę galima apibūdinti kaip makiavelizmo adventą. Klasikinę politikos kaip teisingumo siekimo sampratą naujaisiais laikais pakeitusi makiaveliška samprata iš esmės implikuoja, jog galutinis politikos tikslas yra valdžia, o pirminis politikos tyrėjų uždavinys - išsiaiškinti jos įgijimo ir išlaikymo sąlygas, taisykles bei sėkmės arba pralaimėjimo kovoje dėl politinės galios veiksnius. Svarstant šias priemones, patariama vadovautis esamomis aplinkybėmis, "gyvenimiška tikrove", o ne normatyviais projektais, kaip darydavę klasikinio politikos mokslo atstovai.

Principinė makiavelizmo nuostata – valstybės vadovas (“valdovas”) yra įstatymo viršenybės nevaržomas vienasmenis tautos valios vykdytojas, neatsakingas už savo ir visuomenės dorą. Jis valdo liaudies vardu, kaip Niccolo Machiavellio niekinama Bažnyčia galėjo valdyti Dievo vardu. Liaudies valios vykdytojui - valdovui čia sumaniai pritaikoma legitimios Dievo valios vykdytojos - Bažnyčios autoriteto projekcija. Machiavellis pirmasis taip “sudievino” liaudį ir perkėlė dieviškuosius valdymo kredencialus iš dvasinės į politinę sritį. Jis mokė, kad valdovui naudinga remtis gausiomis liaudies masėmis, o ne palyginti menku aristokratijos sluoksniu – išprususia mažuma. Panašios nuostatos neretai lemdavo ir nušalintojo Prezidento Rolando Pakso viešųjų ryšių ir veiksmų logiką. Būtent jo aplinkos tribūnai dalijo Lietuvą į elitą, prieš kurį kurstė socialinę neapykantą, ir paprastus žmones, kurių paramos dėka, paniekindamas politinę išmintį, Bažnyčios ir intelektualų autoritetą, etiką ir įstatymus, apkaltos slegiamas Paksas tikėjosi išlaikyti valdžią.

Machiavellis moko, jog valdovas turi atrodyti dievobaimingas, gailestingas, ištikimas, tiesiakalbis ir žmogiškas, tačiau kartu jis pabrėžia, kad atrodyti ir būti doram – skirtingi dalykai. Valdovas turįs tik atrodyti, o ne būti doras. Didingus politinius darbus, anot Machiavellio, geriau pavyksta nuveikti tiems, kurie nesilaiko žodžio. Sąžiningumas ir teisingumas kaip kelrodė valstybės vadovui netinką. Jei dauguma žmonių būtų sąžiningi, gal ir iš jų valdovo vertėtų reikalauti sąžiningumo, bet kadangi visi yra linkę į niekšybes ir išdavystes, kodėl jis turėtų būti geresnis už kitus? Šio klausimo logika atsispindėjo pseudokrikščioniškuose Pakso šalininkų plakatuose: “Kuris be nuodėmės, tegul pirmas meta į Prezidentą akmenį”, "Seimūne, neteisk ir nebūsi teisiamas". Galiausiai net tai, kad R. Paksas elgėsi neatsakingai ir neteisingai, jo gerbėjų akyse tapo dar vienu privalumu: jis esąs toks pat, kaip jie – paprastas, klystantis žmogus, "ne šventasis".

Makiavelizmo adventas Lietuvoje atsiskleidžia ne tik per nušalintojo valstybės vadovo veiksmus arba nuostatas, bet ir partijų, susitelkusių aplink vieną lyderį, kūrimosi ir politinės veiklos ypatybes. Lietuvos politikos reiškinių tyrinėtojai ne kartą atkreipė dėmesį, kad mūsų partinei sistemai būdingi lyderio populiarumu grindžiami vienasmenio valdymo požymiai. Kita vertus, tai, ką Machiavellis sako apie žodžio nesilaikymą, atsispindi rinkimų kampanijose - ypač pastarųjų Seimo rinkimų. Darbo partijos lyderis vertė kaltę už visas negeroves konservatoriams ir socialdemokratams, bet vėliau kaip niekur nieko pasirašė su socialdemokratais koalicinę sutartį, nors jie, tariant jo paties žodžiais, sukūrė Lietuvoje "laukinį kapitalizmą". Socialdemokratų partija, visą laiką aštriai kritikavusi Darbo partiją bei raginusi rinkėjus nesukti dėl takelio iš kelio, po rinkimų nesibodėjo šiai kritikai prieštaraujančios partnerystės. Šie pavyzdžiai tik papildo daugiametį priekaištą partijoms dėl prieš rinkimus dalijamų pažadų nesilaikymo.

Pierre'as Manent Machiavellio mokymą interpretuoja pabrėždamas, kad jis pritaikytas ekstremalioms politinėms sąlygoms - karo, valdžios užgrobimo, suokalbių, žudynių ir sukilimų malšinimo atvejams. Tačiau valstybės gyvenime esama ir taikos, gerovės periodų. Šią aplinkybę Machiavellis tiesiog ignoruoja - visas jo mokymo pragmatizmas bei realizmas yra grindžiamas blogio ekstremumu. Taip pat ekstremumu grindžiamos tiek Lietuvos kairiųjų, tiek dešiniųjų politikų kalbos apie pragmatišką ideologinių nuostatų atsisakymą vardan eilinio susijungimo, susitelkimo ir, kaip jie mėgsta sakyti, galvojimą ne apie idėjų grynumą, o apie paprastų žmonių lūkesčius ir valstybę. Konservatorių ekstremumas - "Tėvynė pavojuje". Jau beveik penkiolika metų vis tariant, kad ji pavojuje, nelikdavo laiko rūpintis idėjine tapatybe. Socialdemokratų ekstremumas - pajamų atotrūkis, socialinė nelygybė, medžiaginis nepriteklius. Idant jų skelbiamo gerovės valstybės tikslo būtų galima siekti be trukdžių ir nuokrypių, reikia nesiblaškyti po "nereikšmingas" idėjinių nuostatų ir vertybių sritis bei neapkrauti intelekto papildomais - idėjinės tapatybės aiškinimosi - darbais. Nenuostabu, kad žodžiai "ideologinis grynumas" šios partijos vadovų yra tariami su pašaipa. Apibūdindami politikos ir moralės santykį, jie makiaveliškai linkę apeliuoti į ekstremalius atvejus, pavyzdžiui - Napoleono karus. Napoleonas siūlo tvirtovės gynėjams pasiduoti, žadėdamas išsaugoti jiems gyvybę, o kai šie pasiduoda, liepia juos nužudyti. Šį pavyzdį vienas iš Socialdemokratų partijos vadovų pasitelkė aiškindamas, ko verti moraliniai principai realiame politiniame gyvenime.

Kita su partijų idėjinio tapatumo išplovimu susijusi problema - politinės retorikos nuvertinimas. Idėjinės nuostatos, dėl kurių balsuojame už partijas ir politikus, išreiškiamos žodžiais - kito būdo padaryti jas žinomas rinkėjams paprasčiausiai nėra. Tačiau Lietuvos politikai vis dažniau mus tikina, esą žodžiai nieko nereiškia. Pasiekę valdžios jie tvirtina: "pamirškite, kas ką sakė prieš rinkimus". Taip iš esmės atsisakoma pripažinti, jog piliečių pasirinkimą įgalinanti vieša idėjų kova yra kertinis demokratijos principas. Įsitvirtina kažin kokia nebyli demokratijos atmaina, kai žodžiai esą nesvarbūs ir nuolat priešpriešinami "darbams". Neaišku, kuo tada politika skiriasi nuo ūkininkavimo ar spartuoliško darbo gamykloje.

Dar vieną nuokrypį nuo ideologinės politikos normų lemia Lietuvos viešojoje erdvėje su kai kurių ekspertų pagalba įsitvirtinęs suvokimas, skelbiantis, kad politika tėra "interesų derinimas". Tariama, jog būtent "derinimas" - susitarimai ir kompromisai, o ne idėjų takoskyros, yra pirminis demokratinės politikos principas. Nors turėtų būti atvirkščiai - iš pradžių išreiškiamos politinės nuostatos, dėl jų ginčijamasi, nesutariama, ir tik po to ieškoma kompromiso. Požiūris į politiką vien kaip į interesų santykį yra supaprastintas ir vienpusis - politinė veikla šiuo atveju matoma tik administracinio - vadybinio veiksmingumo, naudos siekimo ir galios žaidimų kampu. Žinoma, niekas nedraudžia žvelgti ir šiuo kampu, tačiau apsiribojimas vien juo yra primityvokas ir net gana pavojingas. Vadinamasis "pragmatizmo sukilimas" XX a. pradžios Europoje skatino nedemokratinių režimų įsigalėjimą, ir nežinia, kur politinis pragmatizmas, klaidingai tapatinamas su išmintimi, bei pragmatiška interesų derinimo veikla, klaidingai tapatinama su politika kaip tokia, gali mus nuvesti šiandien.

"Totalitarizmo ištakose" Hannos Arendt aprašomos viršpartinių antisisteminių judėjimų, arba sąjūdžių, atsiradimo aplinkybes, tų sąjūdžių genezė ir skelbtos idėjos, ypač Veimaro Vokietijoje, iš dalies susišaukia su kai kuriais pastarojo meto Lietuvos politikos reiškiniais. Panieka parlamentarizmui ir konstitucionalizmui, nusivylimas partijomis, kovos "prieš sistemą" patosas ir išeities ieškojimas populiaraus lyderio vadovaujamuose viršpartiniuose sąjūdžiuose - kai kuriems Lietuvoje neseniai susikūrusių judėjimų ir partijų šalininkams būdingi politinės mąstysenos bruožai. Prisiminkime: "korumpuotas klanas", "supuvusi, elito kontroliuojama valdžios sistema", "keturiolika metų šalyje klestinti korupcija ir protekcionizmas", už kuriuos esą atsakingi seimai ir "tradicinės" partijos - visa tai yra šių dienų Lietuvos antisisteminių partijų ir judėjimų skelbtos klišės. Tų klišių dėka apie 50 vietų dabartiniame Seime turi antisisteminius darinius kūrę, juose dalyvavę bei jiems vadovavę politikai. Politinę sistemą prieš keletą metų šiek tiek nuosaikiau kritikavusi Naujoji sąjunga anos kadencijos Seime gavo tik apie 30 vietų, taigi kalbamas reiškinys plinta. Kartu su šiuo reiškiniu "tradicinių" partijų idėjinės tapatybės problema tolydžio aštrėja, nes jų pasipriešinimas agresyviam populizmui, neturint ir nesiekiant ideologiškai skaidresnės alternatyvos esamai būklei, tampa kova dėl būvio, ne dėl idėjų. Vertinti tokio pobūdžio kovą idėjinio tapatumo atžvilgiu paprasčiausiai nėra prasmės, tad kurios nors "tradicinės" partijos nusilpimas ar išnykimas šiomis aplinkybėmis ideologiškai nebūtų itin reikšmingas.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto konferencijoje "Lietuva po Seimo rinkimų 2004".

Bernardinai.lt

Vladimiras Laučius: Idėjinio tapatumo problemos Lietuvos partinėje sistemoje (I)