Prieš porą savaičių Verkių rūmuose, Menų salone „Debesų arka”, jau trečią kartą buvo surengta menų popietė poezijos, muzikos ir dailės mėgėjams. Jo iniciatoriai – Verkių mokslininkų rūmai ir Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko fondas, idėjos autorė ir vakarų organizatorė – Aldona Daučiūnienė, remiama gražaus būrio žinomų Lietuvos menininkų. Į klausimą, kodėl vakarų „partneriu” pasirinktas monsinjoro Kazimiero Vasiliausko fondas, A. Daučiūnienė, (ji – ir šio fondo pirmininkė) atsakė: „Manau, monsinjorui ši idėja tikrai būtų patikusi. Jis buvo didelis menų gerbėjas, nepaprastai mėgo poeziją, muziką, visada globojo kultūros žmones”.

Pirmajame vakare, kuris vyko Verkių rūmų baroko salėje, Juditos Vaičiūnaitės eiles iš rinkinio „Debesų arka“ skaitė pati idėjos autorė (šis vakaras paliko ir pavadinimą menų galerijai), pianistas Andrius Vasiliauskas skambino F. Schuberto ir J. Strausso muziką, vakarą lydėjo Janinos Malinauskaitės paroda „Karalius Mindaugas ir gediminaičių dinastija“. Antroje popietėje aktorė Virginija Kochanskytė skaitė meilės lyriką, arijas iš operečių atliko solistė Nomeda Vilkanauskaitė.

Trečioji popietė buvo skirta Salomėjos Nėries atminimui – klasikės eiles skaitė I. Plaušinaitytė, V. Mickevičiūtė ir A. Daučiūnienė, E. Griego, M. K. Čiurlionio, S. Rachmaninovo muziką atliko pianistas Andrius Vasiliauskas, buvo surengta dailininko V. Poškos tapybos paroda „Sapnai“.

Pasak organizatorės, sumanymas rengti tokius vakarus, atnaujinančius kultūrines Verkių rūmų tradicijas, gimęs jau senokai, tereikėję rasti tik idėjos sprendimą. Pasirinktas intymus kamerinių popiečių žanras, itin tinkantis Verkių rūmų erdvei, tikintis į jas surinkti gana uždarą ir nedidelį ratą nuolatinių lankytojų, „tikrų meno gurmanų”. Renginiai niekur plačiai neviešinami, apie kiekvieną naują popietę jų lankytojams pranešama asmeniškai. Klausytojų pamažu daugėja, žiniai apie šiuos vakarus sklindant iš lūpų į lūpas. Tai, žinoma, padeda sukurti gana intymią ir šiltą vakaro atmosferą, patikimą ir supratimu grįstą ryšį tarp klausytojų auditorijos ir atlikėjų.

Apsilankius viename iš renginių, visų pirma absoliučiai sveikintina pasirodė pati idėja. Ji nėra nei nauja, nei originali, tačiau išties labai brangi žmonėms, kurie yra pasiilgę bent keleto dalykų, kuriuos pavadinčiau vienu žodžiu – klasika. Ne tik menų, bet ir santykių, atmosferos, išpildymo kokybės, žanro, paprastų ir aukštų akimirkų, kurios yra prisotintos patikimos ir išbandytos estetikos, atlikimo kokybės, aiškių prasmių ir vertybiniųpoteksčių. Į tokias popietes renkasi tie, kurie yra pasiilgę tradicinio estetinio ir vertybinio audinio, dažnusyk ardomo „netiesinių” šiuolaikinių menų – performansų, įvairių akcijų, naujų menų sintezės eksperimentų, kartais labiau priartėjančių prie publicistikos, o ne prie to, ką klasikinės kultūros mėgėjai išdrįstų pavadinti menu. Taigi nereikia būti labai įžvalgiam, kad suprastum, jog tokių idėjų gimimas šiandien reiškia ne tik tam tikrų tradicijų tąsą, bet ir tam tikrą gynimąsi nuo naujųjų meno formų ir tendencijų, kurias vyresnioji karta dažnai priima kaip destruktyvias, „plėšančias” taip būtino ir pasiilgto vientisumo, aiškios harmonijos likučius mūsų kultūroje, saugios ir suprantamos, klasikinėmis vertybėmis pagrįstos erdvės paieškas. Beje, ir privatumo. Išties, kai absoliučiai viskas tampa trivialiai vieša, kai tas viešumas pretenduoja tapti norma, intymiam, įsiklausymo ir sustojimo reikalaujančiam kalbėjimui tenka ieškoti teisėtos vietos kone iš naujo. Duokdie, kad tai, kas jau pradėta Verkių rūmuose ir greičiausiai tyliai vyksta kituose kultūriškai „šiltuose” Lietuvos taškuose (apie tai įdomu būtų išgirsti), įsišaknytų ir sunoktų, kad klasikos plačiąja prasme ilgesys būtų pakankamai stiprus, galintis maitinti ir tarsi iš naujo įšaknyti intymųjį ir elitinį - pačia skaidriausia prasme - kultūros kalbėjimo būdą.

Ką ir sakyti – tokiam užmojui reikia nemenko kūrybinio ir organizacinio įnašo: tikintis sukurti „klasikinį” vakarėlį, reikia klasiškai padirbėti – su klasikine atsakomybe, klasikiniu kruopštumu, klasikine nuovoka, įžvalga, apskaičiavimu, įkvėpimu... Nes antraip tokie kad ir labai garbių asmenų susibūrimai gali virsti tik verksminga ir sentimentalia užuobėga pavargusiems nuo nepatenkintų, estetiniais konservais pamažu virstančių poreikių žmonėms, retsykiais pamaitinantiems savo infantilumą. Minimai popietei Verkių rūmuose taip pat ir šio, ir to pristigo. Bet svarbiau yra tai, kad pro tą stygių aiškiai galėjai nujausti kada nors įvyksiančią valandos pilnatvę.

Beje, kaip ir galite tikėtis, šio vakarėlio publika - viduramžiai žmonės. Ar verta čia kalbėti apie kartų sankirtas? Vis dėlto vieno jauno menininko paklausiau, ką jis mano apie panašius sumanymus. Išgirdau tokį atsakymą: „Tikroji klasika visada yra ir liks ‚jėga‘, – taip mano didžioji dalis drąsiai žaidžiančios ir eksperimentuojančios mūsų menų jaunuomenės”. Puiku. Net jeigu jaunieji mums atrodo ir pernelyg bravūriški, pernelyg šokinėjantys paviršiumi (o ar ne jaunųjų metas – perbėgti pasaulį jo keterom?), jie puikiai skiria gero, brandaus, išlaikyto vyno skonį nuo skiestų sulčių... O žaisti ir mes mokame. Dar ir kaip. Ir ne bet kaip - virtuoziškai. Tai ir žaiskim. Virtuoziškai. Tada ir susitiksime toje gražių, šviesių, skaidrių aukštųjų žaidimų erdvėje.

Argi Verkių rūmų nišose neįsivaizduotinos ir intymiosios šiuolaikinio meno šventės, atliktos... klasiškai gerai? Tai, beje, pastarajame vakarėlyje įrodė ir dailininko V. Poškos „klasiškai” balta ir skaidri tapyba. Likime augti.

Bernardinai.lt