1 dalis. KYRIE ELEISON (gr. Viešpatie, pasigailėk)

Norint kalbėti apie klasikinę muziką televizijoje, derėtų apibūdinti televizijos prigimtį, o apie tai galima kalbėti daugeliu aspektų. Štai jeigu mechanikos tėvui Isaacui Newtonui (1643–1727) parodytume televizorių ir paprašytume paaiškinti jo veikimo principą, nors ir būdamas genialus, jis to padaryti negalėtų, nes jo laikais nebuvo žinoma pati sąvoka „elektra” ir juo labiau – jos egzistavimo principai.

Šių dienų žmogus žino, kad televizija yra judamų ir nejudamų vaizdų perdavimas per atstumą elektros įrenginiais – šviesinis objekto vaizdas paverčiamas elektros signalais, kurie perduodami radiju arba laidais, o priimtieji signalai, sustiprinti televizoriuje, paverčiami šviesiniais vaizdais.

Dabar televizorius – radiotechnikos įrenginys televizijos perduodamiems vaizdams ir juos lydintiems garsams priimti – tapo kasdienės buities detale. Vystantis įvairioms mokslo sritims, vaizdo ir garso sukūrimo ir perdavimo technologijos tobulėja. Jau nebestebina skystųjų kristalų televizoriai, stereogarsas arba laidos, transliuojamos per skaitmeninę televiziją ir palydovus. Akimirksniu galime susisiekti su kuo tik norime, išnyksta atstumai: spustelėjai vieną nuotolinio valdymo pultelio mygtuką – gėriesi „Discovery” ar „Travel” kanalų vaizdais, spustelėjai kitą – užliejo „Mezzo” transliuojamų koncertų garsai... Beje, pastarajame kanale puikiai sugyvena klasika, džiazas ir aukščiausios kokybės vizualiniai pasakojimai apie įvairią muziką, bet svarbiausia – čia visada jauti tylią meilę ir pagarbą muzikams.

2 dalis. GLORIA (lot. šlovė, garbė), bet antrą kartą skambės KYRIE

Susiformavo ir naujas darinys – televizijos kultūra su savo madomis, žvaigždėmis, auditorija. Filosofas Leonidas Donskis straipsnyje „Aukštoji ir popkultūros: praraja ar dialogas” įžvelgia, kad populiarioji nūdienos kultūra atspindi modernųjį pasaulį persmelkusį jaunystės, sėkmės, grožio ir lengvo vartojimo kultą bei kitą bruožą – lengvo susitapatinimo su ja ir jos herojais mechanizmą, kai vartotojams suteikiama iliuzija, kad jie patys gali eiti savo stabų pėdomis ir tapti žvaigždėmis ar bent jau dalyvauti popkultūroje kaip jai svarbūs vartotojai. Pateikiama tokia išvada: „Žinoma, tai iliuzija, nes popkultūros iš tiesų dažniausiai tėra viešosios erdvės surogatai. Tautybė, individualybė, tapatybė ar kultūros kontekstas čia vaidina palyginti menką vaidmenį – juk tai kultūra, tobulai pritaikyta masiniam vartotojui”.

Bet televizija klesti, ir jau nebesiginčijama, kad tai – paveiki žiniasklaidos priemonė, kurios įtaka formuojant kiekvieno žmogaus pasaulėjautą, deja, yra didžiulė. Smarkiai ginčijamasi dažniau dėl poveikio – žalinga ji ar ne.

Visi šie televizijos apibūdinimai rodo, kad klasikinei muzikai, kultūros laidoms čia vietos nėra ir negali būti, nes joms nebūdingos vulgarios spekuliacijos, sensacijos, skandalai. Be to, pasireiškia dar vienas prigimtinis televizijos bruožas – kuo greičiau suteikti informaciją, nekreipiant dėmesio į minties brandumą, dvasios kelius, nes nėra laiko ieškojimams, juo labiau tiems, kurie susiję su savitu požiūriu ar vertinimu. Televizija pamažu virsta atspaudų dauginimo vieta: kiekvieną sezoną karštligiškai keičiami tik laidų pavadinimai, bet nekreipiama dėmesio į jų turinį.

Šiuo metu Lietuvos televizijos eteryje viešpatauja visa, kas susiję su politika, – kasdien matome daugybę laidų apie politikų darbus, apie jų nuopelnus demokratijai. Visa kita nereikšminga – nebėra pripažintų ir pamėgtų kultūros laidų „Kūrybos metas”, „Vizijos ir tikrovė”, „Būtovės slėpiniai” (beje, pastarosios laidos autoriai A. Žostautas ir A. Galinis už jos kūrimą apdovanoti Lietuvos nacionaline premija).

3 dalis. CREDO (lot. tikiu ), arba Šalin dviveidystės sindromą

Atsiverčiu „Lietuviškąją tarybinę enciklopediją”, kur rašoma, kad televizija – tai „audiovizualinė masinės informacijos ir propagandos priemonė. /…/ Dažniausi žanrai: informaciniai publicistiniai (kino siužetas, interviu, reportažas, komentaras, apžvalga, pokalbis, televizijos apybraiža), dokumentiniai meniniai (dokumentinė novelė, improvizacija, dokumentinė drama, konkursas, viktorina) ir meniniai (literatūros kūrinio ekranizacija, televizijos spektaklis, muzikos apžvalga, koncertas, filmas) (išryškinta mano. – Aut.). Vienoje laidoje dažnai supinama keletas žanrų (publicistiniai su meniniais ir pan.). Televizija transliuoja ir specialias mokomąsias šviečiamąsias programas”.

1983 m., kai pasirodė šis vienuoliktasis „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos” tomas, Lietuvoje tebuvo valstybinė televizija, o 2004 m. toji vienintelė valstybinė televizija, po daugybės įvairiausių struktūrinių reformų besivadinanti visuomenine, tokia jau nebebuvo – matome komercinių LNK, TV3, Baltijos ir kitų televizijų programas.

Visos jos varžosi dėl žiūrovų, kurių, palyginti su didžiosiomis šalimis, yra apgailėtinai mažai, todėl atsirado nežabojama tendencija kuo įvairesniais būdais ir kuo dažniau juos dirginti... Stop! Turbūt kiekvienas iš mūsų galėtų bent ką nors pasakyti apie parazitinę televizijos prigimtį... Verčiau pažvelkime, kokie žanrai šiuo metu vyrauja televizijose. Tai informacinės, pramoginės, buitinės publicistinės, realybės šou laidos, importuoti pramoginiai vaidybiniai ir vienas kitas dokumentinis filmas.

Šiame kontekste labai gražiai skamba nacionalinio transliuotojo misija: „Teikti Lietuvos visuomenei tikslią, objektyvią ir subalansuotą (!) informaciją, kokybiškas šviečiamąsias kultūrines (!) ir pramogines programas, sudaryti prielaidas darniam vystymuisi, demokratijos plėtrai bei atviros visuomenės vertybių įsitvirtinimui Lietuvos Respublikoje”.

LRT skelbia, kad šį sezoną jos eteryje – šešios kultūros laidos (manyčiau, šiam žanrui atstovauja tik trys: „Laiko ženklai”, „Be pykčio” ir „Mūsų miesteliai”), penkios pramoginės, trys skirtos vaikams, kelios pažintinės ir NĖ VIENOS laidos, skirtos klasikinei muzikai. Nepriekaištingai išleistame lankstinuke rašoma, kadLietuvos televizija – vienintelė visuomeninė televizija Lietuvoje, atspindinti visų visuomenės sluoksnių interesus”… Kokia rafinuota apgaulė! Ar klasikinės muzikos kūrėjų, atlikėjų ir šio žanro mėgėjų tiek mažai, ar jų darbas, kūryba tokie nereikšmingi, kad nepatenka į LRT programų akiratį?

4 dalis. SANCTUS (lot. šventas, neliečiamas), bet vėl skamba KYRIE

Pamenu, bebaigiant studijuoti tuometinėje Tautų draugystės ordino valstybinėje konservatorijoje (dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje) televizijos režisūrą, kurso vadovas A. Galinis, su kuriuo vėliau dažnai susitikdavome televizijos koridoriuose, primygtinai prašė pasirinkti įdomų žanrą, nes mes, būsimieji režisieriai, turėdami didelių kūrybinių ambicijų, tesvajojome kurti spektaklius. Pasirinkau klasikinę muziką, mano diplominis darbas vadinosi „Pakopos”, jame pasakojau apie vargonininkes V. ir Ž. Survilaites. Tarybiniais metais domėtis vargonų muzika, švelniai tariant, buvo neapdairu, nes ji dažniausiai skambėjo bažnyčiose religinių apeigų metu… Turbūt maestro L. Digrio autoritetas, muzikologės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės komentarai ir interviu su jaunomis, talentingomis muzikėmis V. ir Ž. Survilaitėmis pasirodė įdomūs, ir komisija diplominį darbą įvertino gerai – laidą parodė per televiziją. Tiesa, ginant diplominį darbą, šviesaus atminimo dėstytojas H. Šablevičius, žvelgdamas pro akinių viršų, paklausė, kodėl pasirinkau temą „Vargonų muzika Lietuvoje”. Atsakiau, kad vargonų muzika keri. To pakako.

Svajojau dirbti televizijos Muzikos redakcijoje. Tik po septynerių metų, parengus daugybę laidų vaikams, jaunimui, mokomųjų ir kultūrinių programų, svajonė išsipildė – buvau tenai pakviesta.

Tais 1997 m. Muzikos redakciją sudarė trys skyriai – klasikinės, folkloro ir estradinės muzikos, dirbo redaktorių muzikologų, konsultantų, režisierių, jų asistentų, administratorių būrys, o televizijos eteryje kiekvieną savaitę skambėjo penkios valandos (!) kokybiškai parengtų laidų. Nuolat vykdavo aptarimai, diskusijos, svarstymai, kaip transliuoti klasikinę muziką, kaip įdomiai supažindinti su ja, kurie šios muzikos žanrai televiziniai ir kurie – ne... Guvus kolektyvas, įsimintinos ir vyresniųjų kolegų televizijos režisierių D. Kutavičienės, V. Makačinienės, R. Petrausko įžvalgos. Turiningas bendradarbiavimas su muzikologais V. Gerulaičiu, V. Smolskiene, J. Adomonyte-Šlekaitiene lėmė, kad drauge įrašėme daugiau nei du šimtus klasikinės muzikos koncertų, trisdešimt operų, šešias operetes, vienuolika baletų... Žiūrovai matė televizijos programas „Muzikos istorijos”, „Muzikos scena”, „Muzikos svetainė”...

Šį sezoną, kaip jau minėjau, Lietuvos televizijos eteryje klasikinė muzika nebeskamba, ši tyla grėsminga ir nieko gero nežada. Gal dar nevėlu, gal ir tiems, kurie kuria, groja, mėgsta ir puoselėja šį intelektualios muzikos žanrą, ir tiems iš LRT, kurie apsimeta nieko nesuprantą ir negalintys padaryti, verta išgirsti laidos „Be pykčio” vedėjo filosofo L. Donskio mintis: „Kad ir kaip būtų, Lietuvoje aukštoji ir popkultūra yra radikaliai atskirtos. Kartais net atrodo, kad aukštąją kultūrą mūsų šalyje yra ištikusi pati tikriausia izoliacija ir atskirtis. Nieko čia gera nėra – ši atskirtis neskatina nei vienos, nei kitos atvirumo ir demokratizmo. Kita vertus, nesuteikdamos viena kitai impulsų, mūsų aukštoji ir populiarioji kultūros dar labiau didina ir taip jau dramatiškas socialines skirtybes bei kultūrines prarajas mūsų visuomenėje. Geriau jau vyktų jų tylus dialogas, nelaukiant naujų politinių sukrėtimų”.

Ar atgims nacionalinio transliuotojo eteryje klasikinė muzika? Ar tai pernelyg graži iliuzija ir jai nelemta virsti realybe?

Bus daugiau

Bernardinai.lt