5 dalis. AGNUS DEI (Dievo Avinėli, kurs naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų, duok mums taiką)

Paskutinė klasikinės muzikos laida, kurią transliavo Lietuvos televizija „Tegyvuoja klasika!”, gyveno du sezonus – 2002 ir 2003 m.

Sumanymas buvo paprastas – pristatyti ir analizuoti Lietuvos muzikinio gyvenimo reiškinius, supažindinti su klasikinės muzikos kūriniais, jų autoriais ir atlikėjais. Lietuva iki šiol garsėja savo muzikais, jų koncertine veikla, todėl temų netrūko.

Jei pamanėte, kad reiškiu nepasitenkinimą vien dėl to, jog buvau šių laidų autorė ir režisierė, suklydote. Žinau, kad yra kolegų, sugebančių ir norinčių kurti laidas apie klasikinę muziką, bet nei jiems, nei man taip ir nepavyko atkreipti nacionalinio transliuotojo administracijos dėmesio. Su vienintele klasikinės muzikos laida „Tegyvuoja klasika!” mirė ir klasikinės muzikos žanras Lietuvos televizijoje.

Teisybės dėlei pridursiu, kad ieškojau jaunų režisierių, kurie norėtų dirbti šioje srityje. Neradau, nes darbo daug (organizuoti interviu, filmavimus, įrašinėti klasikinės muzikos koncertus, operas etc.), jis labai atsakingas (artistai – gyvi žmonės, kartais iš jaudulio klysta, ir tada reikia greitai rasti kitą laidos temos sprendimą), o atlyginimas tikrai mažesnis nei pramoginių, publicistinių laidų ar reklaminių videoanonsų.

Vis dėlto tie dveji metai buvo turiningi – per du sezonus parodytos 69 „Tegyvuoja klasika!” laidos. Nuoširdžiai dėkoju visiems, padėjusiems kurti šią laidą, o ypač tiems, kurie buvo už kadro: redaktorei muzikologei Junijai Galejevai, operatoriams Natalijai Kolesnik ir Algiui Liutkevičiui, garso režisieriams Jurijui Lukaševskiui, Eugenijui Motiejūnui, Ninai Balčiūnaitei, savo dešiniajai rankai - asistentei Birutei Montvilienei, koordinatoriui Jonui Vilimui, LRT direktoriui Šarūnui Kalinauskui, kuris paskutinį sezoną sudarė iš tiesų geras darbo sąlygas.

Be abejo, televizijos laidai labai svarbu vedėjas, kuriam keliami specifiniai – televiziniai – reikalavimai: jis turi būti ne tik fotogeniškas, malonaus balso tembro, bet ir mokėti sklandžiai reikšti mintis, turėti gerą dikciją, būti pareigingas ir komunikabilus.

Ilgai ieškojau, svarsčiau ir su pasiūlymu vesti klasikinės muzikos laidą „Tegyvuoja klasika!” kreipiausi į operos solistą Vytautą Juozapaitį.

Kodėl sutikai vesti šią laidą? Esi žymus operos solistas, Nacionalinės premijos laureatas, dainuoji garsiausių pasaulyje operos teatrų scenose...

Todėl, kad pakvietei (šypsosi). Jei rimtai, pirmiausia dėl to, kad esu smalsus. Buvo laikai, kai Lietuvoje reta šeima turėjo televizorių, ir rinkdavosi kaimynai vieni pas kitus žiūrėti programų. Be abejo, jos buvo politizuotos – juk sovietmetis, tačiau iš ekrano visada sklido pagarba žiūrovui... Gal laidose buvo per daug patoso, bet jos tuo ir žavėjo, nes nebuvo buitinės. O dabar televizija yra kasdienybės atspindys kreivame veidrodyje, tai, kas transliuojama, neturi nieko bendra su lavinimu, pažinimu, ir apskritai – būsiu banalus – tėvynės meilė tapo pasityčiojimo objektu.

Kiek muzikinėje laidoje gali būti kalbama apie tėvynės meilę?

Labai daug. Muzika yra sudedamoji žmogaus būties dalis, ir jeigu žmogus nežino, kur jis gyvena, savo šaknų, nelieka tėvynės, savo artimo meilės. Nuo to, ką mums kiša į smegenis televizijos, radijas, iš dalies priklauso mūsų pasaulio pažinimo lygis. Kalbu apie muzikos transliavimo kryptingumą. Mane domina įvairi muzika, bet klasikinė nuo kitų žanrų skiriasi, nes jai suvokti reikia aukštesnio lygio, be to, klasikinės muzikos atlikėjai paprastai patys būna išprotėję dėl atlikimo kokybės. Taigi dar, be smalsumo, jaučiau pareigą šviesti, todėl ir sutikau vesti laidą „Tegyvuoja klasika!”

Atstovauji klasikinei muzikai, bet ar tau neatrodo, kad ji – naftalininė?

Tam tikru atžvilgiu – taip... Jei klasikinė muzika neskambės, apie ją nebus kalbama, ji iš tiesų taps naftalininė. Taigi tik nuo mūsų pačių ir priklauso, ar ji tokia, ar ne. Juk klasika asocijuojasi su amžinybe, su tuo, kas vertinga, kas išlieka... Ar užuodi naftaliną? (juokiasi) Kodėl, kai norima kokį nors renginį pakylėti, grojama klasikinė muzika? Kodėl jos tiek daug skamba per Kalėdas, sutinkant Naujuosius metus arba kodėl popmuzikos atlikėjai veržiasi dainuoti su operos dainininkais?

Ar darbas televizijoje buvo toks, kokį įsivaizdavai?

Kol nepamatai „virtuvės”, romantikos daugiau (juokiasi). Esu jautrios sielos menininkas, todėl man labai svarbi kūrybinė atmosfera: kaip pasitinka apsauga, kuri, nors tave pažįsta, vis vien kaskart reikalauja parodyti leidimą, kas grimuoja, ar laiku prasideda darbas. Man svarbu, ar mano darbas vertinamas, ar ne. Padirbus televizijoje, liko kartėlis, nes susidarė įspūdis, kad laidos tereikėjo man ir jos kūrėjams, kitaip ji būtų buvusi transliuojama geresniu laiku, tas laikas nebūtų buvęs nuolat kaitaliojamas, ji būtų buvusi plačiau reklamuojama.

Gal pati laida buvo bloga?

Negaliu komentuoti, nes pats ją vedžiau. Galiu pasakyti tik tiek, kad sulaukdavau daugybės gerų žodžių, daugybei žmonių ši laida būdavo tarsi langas į klasikos pasaulį, ji ir muzikinio gyvenimo aktualijas atspindėdavo, ir su amžinosiomis vertybėmis supažindindavo. Graudu, kad visuomeninės televizijos koncepcijos kūrėjai nemato skirtumo tarp anonsavimo ir analitinių laidų. Kadangi daug koncertuoju, lankausi įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, ten taip pat sulaukiau labai netikėtų ir malonių vertinimų, na, o kartą labai dėkojo seminarijos dvasiškasis tėvas. Pasirodo, „Tegyvuoja klasika!” laidas įrašinėjo ir rodė seminaristams, jiems tai – dvasinio auklėjimo priemonė.

Ar muzikinis garsas televizijoje skamba kokybiškai? Juk jūsų, muzikantų, klausa labai jautri…

Televizijos specifika teikia ypatingos patirties. Juk kai dainuoji scenoje, nors žiūrovų salėje nematai, juos jauti, o studijoje esi vienas prieš vieną kameros „akį”. Kamera – tai tarsi melo detektorius, čia viskas arti, ir nuoširdumo nesuvaidinsi, arba jis yra, arba jo nėra. Po pirmos laidos patyriau šoką, bet ilgainiui išmokau susitelkti, be to, labai naudinga pamatyti save iš šono. Ir balsas skamba kitaip. Kartais galima neatpažįstamai pakeisti balsą ir į gerąją, ir į blogąją pusę, viskas priklauso nuo žmogaus – garso režisieriaus prie pulto, nuo jo klausos, profesionalumo ir geranoriškumo. Perpratau ir vaizdo režisieriaus funkciją, nes dainininką ar kalbėtoją jis gali parodyti labai įvairiai, gali sumontuoti ir pateikti tavo sakomus žodžius bet kokiu – ir geru, ir blogu – aspektu. Besąlygiškas pasitikėjimas režisieriumi, jo idėja, ketinimais man yra be galo svarbus, ir tai aš jaučiau.

Ar televizija domėtis rimta?

Na, jeigu žiūrėsi į ją rimtai, ji bus tarsi koks monstras, kuris suėda visą tavo laiką, sielą (šypsosi). Žinau, kad laidą vesti galiu, darbas televizijoje būtų nesvetimas, gal net galėčiau pabandyti koordinuoti muzikines programas. Tie dveji bendradarbiavimo metai man buvo kupini atradimų.

Redaktorė muzikologė Junija Galejeva

Kai atsirado šis projektas, klasikinės muzikos laida „Tegyvuoja klasika!”, pamaniau, kad patiktų rašyti jai tekstus, nes radijuje darau tą patį – pristatau įvairius klasikinės muzikos koncertus.

Kas buvo sunkiausia?

Rasti laisvo laiko. Mano didžiausia svajonė buvo ir yra dirbti vieną, o ne šimtą darbų vienu metu. Kartais graužė sąžinė, nes žinojau, kad tema, kuria kalbame, yra parašyta knyga, o aš jos nesu perskaičiusi.

Kuo ypač skiriasi radijas nuo televizijos?

Radijuje mano tekstus skaito diktorius, jo nemato, tik girdi balsą, intonaciją, loginius kirčius. Televizijoje žiūrovų mintys klausantis teksto gali nuklysti į lankas, nes jie žiūri į vedėją, į tai, kas tuo momentu rodoma. Ir dar vienas momentas: radijuje pristatau kūrinį, kuris paskui skamba nuo pradžios iki galo, o televizijoje tiek laiko neskiriama, todėl reikia atrinkti būdingiausius fragmentus, ir tai padaryti nėra paprasta, nes kompozitorius, kurdamas visumą, galvoja apie kiekvieną natą.

Ką renkiesi – koncertą ar laidą apie tą koncertą?

Žinoma, koncertą, bet ne visada gali nueiti jo paklausyti, ir tada labai įdomu pamatyti laidą. Manau, ir žiūrovai nori būti muzikinių įvykių sūkuryje, nenori jaustis nuskriausti vien dėl to, kad gyvena ne sostinėje. Galvoju ir apie jaunimą, kuriam klasikinė muzika neegzistuoja, nes jos negirdi, o tada ir negali suprasti.

Ar dabar, kai tiesiogiai dalyvavai kuriant laidą, esi tokia pat kritiška?

O, ne (juokiasi). Dabar jau šį tą suprantu apie televizijos laidos kūrimą. Itin ekstremalios sąlygos, viskas sukasi beprotiškai greitai, eteris – šventoji karvė, o kartais taip norėtųsi sustoti ir ramiai pagalvoti, surasti visą įmanomą informaciją apie autorių ir kūrinį. Mane ištiko šokas, kai pirmą kartą dalyvavau filmuojant operą ir buvau kilnojamosios televizijos stoties viduje. Nesuprantu, kaip įmanoma transliuoti didžiulės apimties muzikos kūrinį be repeticijų.

Ar įsivaizduoji, kokia turėtų būti ideali klasikinės muzikos laida?

Jeigu rengtume vieną klasikinės muzikos laidą per mėnesį, jeigu dirbtų penkiolikos žmonių komanda, jeigu galėtume nufilmuoti vaidybinių scenų, o prireikus nuskristi į Austriją ar Italiją vien tam, kad parodytume namą, kuriame gimė kompozitorius, gal pavyktų sukurti tobulą laidą... Deja, čia, Lietuvoje, kitos sąlygos ir nėra atsakingo požiūrio.

O kam klasikinė muzika reikalinga, juk ji pasenusi, naftalininė?!

Žmogus, kuris taip pasakė, neišsilavinęs. Ar taip nemanai? (juokiasi) Ką gi, sudeginkime Mahlerio, Čaikovskio partitūras, išmeskime į šiukšlyną Shakespeare’ą, Goethe, Dostojevskį ir visa, kas sukurta anksčiau nei prieš porą metų, – ir kas toliau? Visi kaip vienas maitinsimės kriminalinėmis kronikomis ir politiniais skandalais. Žinoma, daugelis ir dabar taip gyvena: žiniasklaida formuoja žmones – tai aksioma. Tačiau galima auginti naujus čiurlionius, o galima – zombius. Gaila, kad nacionalinis transliuotojas aklai vadovaujasi neva rinkos dėsniais: yra paklausa, bus ir pasiūla. Kultūrai šis modelis netinka. Kultūrą reikia puoselėti, iki jos reikia stiebtis. „Kam to reikia?” (Juokiesi? Išties šis klausimas nuolat skamba…) Ogi tam, kad nevirstume tais pačiais zombiais, kad retkarčiais dar kiltų noras susimąstyti ir apie savo būties prasmę.

„Muzikos barai“, Bernardinai.lt