Vilniaus Šv. Onos bažnyčia miesto lankytojams, o turbūt ir patiems vilniečiams yra daug geriau žinoma, negu jos kaimynystėje stūksanti didžioji Bernardinų vienuolyno šventovė, nors abiejų bažnyčių istorija yra neatsiejamai susijusi nuo pat statybos pradžios. Ilgą laiką Šv. Onos garbei skirta šventovė buvo vadinama Bernardinų mažąja bažnyčia arba koplyčia, nes iki pat vienuolyno uždarymo jam priklausė. Švč. Mergelę Mariją ypač garbinę ir jos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą gynę bernardinai pasižymėjo ir išskirtine pagarba jos motinai - visose šio ordino bažnyčiose Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo šv. Onos garbei skirtų altorių ar koplyčių, ir beveik visose veikė jos kultą platinusios religinės brolijos.

Apie Vilniaus Šv. Onos bažnyčios statybą ir Lietuvoje, ir Lenkijoje rašyta daug, nes meno istorikus jau seniai domina neįprasta, įmantri jos gotikinė architektūra, kuriai analogo tarp išlikusių viduramžių meno paminklų nepavyko rasti. Tačiau mokslininkų studijose, ypač kalbant apie bažnyčios statybos pradžią, dar ne viskas atskleista. Bažnyčios fundatorius ir rėmėjas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis, jis rėmė Bernardinų ordino veiklą ir daugiausia finansavo viso jų ansamblio Vilniuje statybą. Ankstyviausias išlikęs Šv. Onos koplyčią minintis dokumentas yra 1501 m. popiežiaus Aleksandro VI jai suteikta atlaidų privilegija, turėjusi paskatinti tikinčiuosius gausiai lankyti naująją šventovę, kad ji būtų deramai prižiūrima, taip pat aprūpinta „knygomis, taurėmis, žvakėmis, liturginiais drabužiais ir kitomis bažnytinėmis dieviškajam kultui būtinomis priemonėmis“. Tais pačiais metais popiežius patvirtino prie šios koplyčios įsikūrusią vokiečių katalikų Šv. Onos broliją, kuri bernardinų globojama veikė iki 1864-ųjų. Šv. Onos brolijos narių prašymu Užupyje 1809 m. buvo įsteigtos naujos vokiečių katalikų (dabar vadinamos Bernardinų) kapinės, Vilniaus vyskupo J. Strojnovskio nurodymu taip pat pavestos bernardinų globai.

Nuo XIX a. pradžios į Šv. Onos bažnyčią buvo įvesta kita – laikinai ar nuolat Vilniuje gyvenančių svetimtaučių katalikų (taip pat daugiausia vokiečių) Šv. Martyno brolija, kuri su Bernardinų vienuolynu pasirašė sutartį, kad už naudojimąsi bažnyčia bernardinams kasmet mokės po 900 sidabro rublių. Kitataučių katalikų reikmėms prie Šv. Onos bažnyčios buvo įsteigta juos aptarnaujanti parapija. Ši brolija veikė iki 1940 m. ir išlaikė bei prižiūrėjo to paties titulo šoninį altorių.

Bažnyčios išorės architektūra nuo XVI a. pradžios, atrodo, nedaug tepakito. Tiesa, 1564 m. kilęs gaisras šventovę buvo smarkiai apnaikinęs – įgriuvo stogas, sudegė altoriai. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, po gaisro šventovę teko visai iš naujo sumūryti, tačiau išsamesnė architektūros ir šaltinių analizė rodo, kad pastatas buvo tik remontuojamas. Remonto darbus dosniai finansavo valdovo Stepono Batoro žmona Ona Žygimantaitė, naujos prabangios įrangos parūpino Radvilos ir kiti žymūs to meto didikai. Vėlesniais laikais, tiesa, ne kartą buvo keistas ir rekonstruotas bažnyčios vidus. XVIII a. antroje pusėje buvo pastatyti vėlyvojo baroko formų dirbtinio marmuro altoriai, o 1902–1909 m. restauracijos metu interjero architektūra prarado daugelį autentiškų elementų ir dabar palieka kiek šaltokos gotikos imitacijos įspūdį (tuo metu permūrytas navos skliautas, perstatyta vargonų tribūna I ir kt.). Tačiau šios restauracijos metu išorės formas siekta kuo tiksliau atkartoti ir išsaugoti (tam netgi buvo specialiai gaminamos profilinės plytos), tad iki mūsų dienų išliko nuostabus kūrinys, iškilęs Vilniuje jubiliejiniais 1500-aisiais metais.

Bažnyčios fundatorius kunigaikštis Aleksandras pirmaisiais XVI a. metais dėjo daug pastangų, kad gediminaičių dinastijos valdoma Lietuva įtvirtintų savarankiškumą visose valstybės gyvenimo srityse. Jo remtos bažnyčių ir vienuolynų statybos ilgam išsaugojo didelio to meto kultūrinio pakilimo ženklus, o Šv. Onos architektas, pasitelkęs fantaziją ir virtuoziškai išnaudodamas gotikinio plytų mūro technikos galimybes, sukūrė puikų paminklą šio valdovo troškimams ir siekiams, padėjusiems pagrindą viduramžių Vilniaus suklestėjimui.

Bernardinai.lt