„Saulos diena prasidėdavo nepaprastai anksti, daug anksčiau negu kitų moterų. Ji atsikeldavo dar gerokai prieš patekant saulei ir išeidavo už kaimelio. Pasiekusi savo įprastinę vietą ant neaukštos kopos prie pat jūros, ji nusimesdavo pačios nusiaustą plačią vilnonę skarą, gaubiančią pečius ir nugarą, leisdama vėjui ir tekančiai saulei paliesti baltus purius sparnus, taip rūpestingai slepiamus... Ji likdavo tik su nebaltinto lino rūbu, kuris, pakilus į dangų, jos figūrėlei teikdavo panašumo į paukščio liemenį. Taip atrodydama ji drąsiai skraidydavo kur norėdavo, nebūgštaudama kam nors pasirodyti keistu paukščiu...”

Albina Žiupsnytė. „Saula”

Vasario 26, 27 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia žiūrovus į dar vieną teatrų sezono naujieną: stiprios aistros, gilios minties ir atviro kalbėjimo aktorius bei režisierius Valentinas Masalskis šį kartą į sceną pabandė perkelti itin trapų, talpų ir taupų kūrinį – rašytojos ir dailininkės, žinomos karpinių ažūro virtuozėsAlbinos Žiupsnytės (Mažos Giraitės) pasaką „Saula“. Sakoma, tai pasaka vaikams, tad jei kas iš skaitančiųjų netyčia dar nepasenot, verta susidomėti. Spektaklio kompozitorė – Raminta Šerkšnytė, solistė – dainininkė Saulė Šerytė, aktorius - Marius Jampolskis, scenografė - Renata Valčik.

„Saula“ - tai pasakojimas apie nepaprasto sielos aukščio našlę moterį, kas rytą paliekančią kasdienybės svarsčius ir nuo aukštos kopos pakylančią skristi virš jūros. Saulos skrydis – ir jos išsipildymas, ir jos atskirtis, galų gale priverčianti ją palikti gimtąjį krantą ir su savo keturiais vaikais ištirpti erdvėje...

Kaip žodžio, garso, šviesos, plastikos ženklais nunerti tokį efemerišką nėrinį? Kaip ištiesti jį grubiame, juodame, uždarame scenos stačiakampyje? Kaip prisiliesti prie trapios realybės, anot pasakos autorės, „neabejotinaiesančios kiekviename žmoguje“, kad ji nebūtų sudaužyta plokščiom emocijom, banaliais įvaizdžiais ir įkyriom sceninėm klišėm? Pastarąją savaitę kone kasdien užbėgdavau į Lietuvos nacionalinio teatro Mažąją salę pažiūrėti, kaip raižoma ši sceninė graviūra, kaip iš atskirų pabirų fragmentų neriamas sceninio kūrinio vienis, gyvas, gyvybingas vaizdo, garso, žodžio, judesio karpinys... Ką ir sakyti - tai tikrai ne tapyba, kur plačiais laisvais mostais gali tėkšti spalvas ant kieto paviršiaus – tai ant plono kūrybinės energijos nervo varstoma anapusybės-vidujybės vizija. Prie jos prisiliečiama nutilus ir įsiklausius, dirbama kantriai ir įdėmiai, švelniai, vos apčiuopiamais štrichais – taip, kaip siuvinėjamas japoniškas šilkas... Įdomu ir tai, kad net režisieriaus kasdienė leksika - sąmoningai, ar ne, - jučia-nejučia pribarstoma mažybinių kreipinių ir žodžių. Pabandžius juos suverti į viena, imi suprasti, kad ir tai kažką išduoda: Mariuk, Renatėle, Neriuk, Saulele, Ramintėle; švieselė, stulpelis, dalykėlis, kraštelis, garsiukas...

Galėčiau numanyti, kad spektaklis žada daug skaidrios žaismės, tik ji gal nebus pasiekiama mums jau įprastais būdais - nesitikėkite čia nei išorinių triukų, nei sutrūkinėjusių depresyvių garsų, nei rėksmingo ir agresyvaus „aktorinio priekabiavimo“, kai aktoriai, įtikinti, jog mes esame atbukinti ir negyvai užkalti informacijos ir pigių įspūdžių perviršio, grobuoniškai užpila mus savo vidine agresija, norėdami laimėti dėmesį. Ir režisieriaus pasirinkta medžiaga, ir nuosekliai iš spektaklio į spektaklį keliaujanti jo stilistika, pagrįsta išgyvenimo autentiškumu, atkakliai besiskverbiančiu prie žmogaus būties paslapties ir dovanos, prie visų prasmių branduolio, turėtų žadėti ką kita. Tik gal šįkart tas beldimasis bus intymesnis, kalbėjimas trapesnis, tiesa skaistesnė, iškart apčiuopiama, išsyk nuginkluojanti ir pagaunanti. Šįkart ir žiūrovui teks įjungti daug subtilesnius vidinės klausos registrus, pasitelkti kiek primirštą vidinę regą. Prie šio kūrinio teks pasilenkti. Šiek tiek mažiau – vaikams, šiek tiek daugiau – suaugusiesiems. Nes vaikams, reikia tikėti, svajonė vis dar yra sesuo, vis dar – ne pamišėlė autsaiderė.

Taigi šis darbas dosnus jautrios režisūros, puikios muzikos, gero vokalo, subtilios scenografijos (ko verti vien Albinos Žiupsnytės karpiniai, atsidūrę scenos erdvėje). Ar visa tai pražys išsipildymu premjeros valandą? Ar subyrės kurčias scenos stačiakampis, spektaklio atverčiai susitinkant su žiūrovų atvertimi? Klausimas,sulauksiantiems „Saulos”.

O šiandien, premjeros išvakarėse, - žodis iš pasakos demiurgų lūpų:

Albina Žiupsnytė. Profesionaliame teatre tai pirmas mano darbas. Man labai patinka šis režisierius ir jo komanda. Valentinas Masalskis filosofiškas, gilus žmogus. Jo trupė nepataikauja nei madoms, nei pinigams, ji atsidavusi estetinei, filosofinei tiesai. Ir tai, ką sukūrė kompozitorė bei vokalistė, išties yra labai gražu. Repeticijų nemačiau, bet muziką girdėjau, prisidėjau ir prie scenovaizdžio kūrimo – visi karpiniai, kuriuos matysite, yra mano. Su scenografe mums pavyko labai gražiai bendradarbiauti.

Karpiniai, pasakos – tokie tylūs žanrai... Kodėl renkatės būtent juos?

Greičiausiai todėl, kad pati esu kamerinė. Nors iš tiesų dirbu mišriomis technikomis, karpiniai yra tik viena iš mano kūrybos sričių. O pasakos... Ne viskas, ką gali nupiešti, išsemia prasmes. Pasaka yra labai dėkingas žanras mintims ir idėjoms reikšti, labai talpus žanras. Tam pasauliui, kuriam aš noriu kažką svarbaus pasakyti, užtenka pasakos.






Juk neturite galvoje tik vaikų?

Be abejo. Gal skambės ir nelabai kaip, bet aš mažai galvoju apie skaitytojo amžių – man svarbiau yra tai, ką aš kalbėsiu. Manau, kad mano skaitytojas yra labai įvairus - filosofinė pasaka yra labai plati prasmėms.

Kokią žinią siunčiate pasaka „Saula”?

Tai pasaka apie vidinius žmogaus sparnus. Mes nesame tik žeme ropojantys padarai, mes turime sielą. Kasdien sunkiai vaikštome žeme, bet mūsų siela gali skraidyti. Mes esame Dievo vaikai, ne tiktai žmogaus, mumyse yra šiek tiek angelo, ne tik demono. Žmogus neturi to užmiršti, neturi nusigręžti nuo to, kas jame yra įdėta. Linkėčiau, kad leistume išsiskleisti tiems sparnams.

Kompozitorė Raminta Šerkšnytė. Labai džiaugiuosi, kad turėjau progą parašyti muziką šiam spektakliui. Teatre tai man pirmasis darbas. Kūryba naujoje erdvėje duoda labai daug impulsų. Manau, estetiniu požiūriu tai bus nepaprastai aukšto lygio spektaklis, nieko bendra neturintis su populiariąja kultūra, kuri dabar yra tiesiog persisunkusi į visas gyvenimo sritis. Žmonių, kurie ilgisi tikrų ir nuoširdžių dalykų, lūkesčiai turėtų būti atliepti. Didelė dovana vien jau pamatyti Albinos Žiupsnytės karpinius. Režisierius Valentinas Masalskis puikiai jaučia šios autorės estetiką ir išlaiko šį lygį. Telieka džiaugtis, kad pirmasis mano darbas teatre dirbamas būtent su šiais žmonėmis.


Aktorius Marius Jampolskis.
Daugiausia esu dirbęs su Valentinu Masalskiu, taip pat – su Gintaru Varnu Kaune, šiuo metu dar repetuoju su Jonu Vaitkumi. Vaikiška pjesė man nėra nauja patirtis – pusantrų metų dirbau Vilniaus Lėlės teatre. Net ir vaikiškame spektaklyje galima jausti V. Masalskio požiūrio kitoniškumą. Šio kūrinio idėja mums visiems yra aiški, iššūkis - jos išpildymas; siekiame realiai priartėti prie vizijos, kuri yra mūsų galvose. O tai visada sunku, praktiškai gal net neįmanoma. Tačiau stengiamės. „Saula” gana rizikingas spektaklis, jame praktiškai bus labai nedaug veiksmo, tik pasakojimas ir klasikinis dainavimas. Mes tikimės labai paprastais dalykais, nenaudodami jokių triukų, patraukti vaikų dėmesį ir jį išlaikyti tą 40 minučių, stengdamiesi viską perteikti per įvaizdžius, kurie jutimiškai yrasuprantami vaikams. Nesistengiame būti originalūs, stengiamės daryti tai, kuo tikime.

Dainininkė Saulė Šerytė. Esu mecosopranas, ilgai mokiausi operos studijoje Grace, Austrijoje, ten išbuvau 11 metų – gana didelė patirtis svetur. Dabar visam laikui grįžau į Lietuvą ir labai džiaugiuosi, galėdama dainuoti tai, kas man patinka. Pasakos žanrą mėgau nuo mažų dienų iki dabar. Be svajų ir fantazijų koks gali būti gyvenimas? Teatre dainuoju pirmą kartą. Užduotis sunki ir neįprasta, rutinos čia nerasi nė lašo - duok Dieve, kad jos niekada ir nebūtų. Labai vertinga, jautri ir subtilikūrybinė medžiaga. Operoje dirbama plačiais, plakatiškais, mostais, o čia viskas labai intymu, delikatu. Teksto medžiaga irgi nepriima jokio šiurkštumo.

Norėčiau žiūrovams pasakyti kai ką ypatingo, kad jie tai išsineštų – ir maži, ir dideli.

Scenografė Renata Valčik. Su Valentinu šis spektaklis - ketvirtas. Esu dirbusi Lėlės teatre, turiu šiokią tokią patirtį ir operoje. Vaikams kurti spektaklį yra sunkiau, sudėtingiau. Čia nieko nesugudrausi. Šis darbas man ypač patinka – jis labai gražus, tiesiog grynuolis, labai paprastas, labai švelnus. Labai gaila, kad dabar nuoširdūs ir paprasti dalykai yra būtinai apšaukiami arba elitiniais, arba banaliais. Mes tiesiog nebesuprantame paprastumo. Ypač dabar, kai vaikai yra permaitinti šaudynėm, gaudynėm, tokia pauzė – graži muzika, švelni šviesa, labai gražus Saulės balsas, - vaikams, manau, tikrai bus dovana. Jiems tikrai tai turėtų labai patikti. O ir pati istorija moko apie kitonišką žmogų, kitokį, nei mes. Albinos karpiniai padeda sukurti nerealybės pojūtį, tikrą svajonių pasaulį. Nenuostabu – pati Albina yra neįprastas, fantastiškas, labai gilus ir didis žmogus. Šioj žemėj mes matome gal trečdalį tos jos paslapties. Visa siela, protu, talentu, tai yra neįtikėtino įstabumo asmenybė. Aš su ja bendraudama visada užmirštu, kad ji yra kitokia nei mes. Ji mums priaugino sparnų, pribarstė fantazijų. Bendravimas su ja labai apdovanojo.

Žmonės kartais svajoja apie labai nedidelius dalykus, jie neišdrįsta turėti sparnuotos svajonės. Be pasakų ir dainų mes neturėsime sparnų, neturėsime ir svajonių, neturėsim tikslų, ir pasaulis nebus toks gražus.

Režisierius Valentinas Masalskis.

Žmogus, kol kas panorėjęs likti už žodžių.








Bernardinai.lt