Rusų poetas Fiodoras Tiutčevas paliko mums blogą žinią. Jis sako, kad Rusijos protu nesuvoksi - ji esanti per daug ypatinga, visuotinai priimtais matais nevertintina, viskas joje painu, ir tėra vienintelė išeitis - tikėti ja. Į santykį su valstybe čia tarsi perkeliamas žmogaus santykio su Aukščiausiuoju pobūdis. Rusija - autoritetas ir slėpinys, asmens protas prieš ją bejėgis, kol į pagalbą neateina tikėjimas. Per proto ir tikėjimo priešpriešą Tiutčevas apibūdina Rusijos „dvasią", kurią, jo požiūriu, atskleisti gali tik pastarasis principas.

Kitą žinią apie Rusijos nacionalinio charakterio ypatumą paliko rašytojas Fiodoras Dostojevskis. Valdomas jausmų, bet ne proto Raskolnikovas puola į kojas Soniai - emocinio, sentimentalaus tikėjimo įsikūnijimui - ir atgailauja, veržiasi į katorgą, nori katarsio. O kaip jis elgiasi prieš tai, kai mėgina racionaliai samprotauti ir motyvuoti savo veiksmus? Eina žudyti senutės palūkininkės! Taigi vėl matome proto ir tikėjimo priešpriešą: savarankiškas protas neišvengiamai veda į nusikaltimą ir blogį, o jausmingas tikėjimas savo ruožtu skatina atsivertimą į gėrį bei pilietinį lojalumą.

Kaip mąstytojas Dostojevskis nusipelno pagarbos savo nepaprastai giliomis psichologo įžvalgomis ir nesitaikstymu su nihilizmo bei agresyviojo socializmo pagundomis. Jis buvo iš esmės konservatorius ir - kaip pats pripažino - reakcionierius. Šis jo konservatyvumas - patriarchalinio pobūdžio, atmetantis klasikinius racionalumo ir laisvės principus. Šitai gerai matyti kad ir „Broliuose Karamazovuose".

Romane pasakojama apie keturių sūnų maištą prieš nenaudėlį tėvą. Taip gvildenama laisvės ir proto priešprieša autoritetui bei tikėjimui to autoriteto neliečiamybe. Kodėl sūnūs turėtų paklusti autoritetui žmogaus, kuris visais atžvilgiais yra niekšas? Kodėl nenubaudus to niekšo už visas jo piktadarystes? Dostojevskio atsakymas vienareikšmis: šiukštu nevalia maištauti. Autoritetas neliečiamas, būtina jam besąlygiškai paklusti. Ivanas Karamazovas maištauja prieš Dievą, kaltindamas Jį dėl blogio pasaulyje ir romano pabaigoje išprotėja. Maištingąjį brolių Karamazovų santykį su blogį nešančiu tėvu Dostojevskis prilygina Ivano maištui prieš Dievą.

Autoriteto – „tėvystės" tema Dostojevskiui, kaip iš dalies ir politiniam mąstytojui, keliančiam klausimą apie tai, kas ir kodėl turėtų valdyti, yra viena pagrindinių. Jo požiūriu, besąlygiška valdžia ir autoritetas priklauso „tėvams": Dievui Tėvui, Bažnyčios tėvystę „Broliuose Karamazovuose" simbolizuojančiam tėvui Zosimai, liaudies tėvui - Rusijos carui ir biologinę tėvystę įkūnijančiam Fiodorui Karamazovui. Šiuo atžvilgiu Dostojevskis - ryškus patriarchalinio konservatizmo atstovas. Kaip pažymi Česlovas Milošas, „Broliuose Karamazovuose" apmąstomas rusų inteligentijos vaidmuo diskredituojant Dievo, caro ir šeimos galvų tėviškąjį autoritetą.

Dostojevskis neabejojo, kad visų autoritetų griūtis prasideda atsisakymu pripažinti dieviškąjį autoritetą ir baigiasi nihilizmu bei žiaurumu pasižyminčių socializmo adeptų siautėjimu. Apie šią liūdną baigtį jis pranašiškai įspėjo „Demonuose". Socializmas ir ateizmas jam buvo broliai dvyniai. Tačiau kokią politinę alternatyvą įsisiūbuojančiam radikalizmui siūlė pats Dostojevskis? Jo siūlytas modernybės į laisvę paleisto džino problemos sprendimo būdas suvedamas į besąlygišką klusnumą tėvystės autoritetui. Pastarasis, kaip pažymi kai kurie Dostojevskio politinių įžvalgų tyrinėtojai, rašytojui atrodė turįs būti grindžiamas tikėjimu, bet ne protu.

„Broliuose Karamazovuose" Dostojevskis prabyla apie „meilės bendruomenes", kuriose mokiniai visa esybe turį paklusti „senoliams". Šis absoliutus paklusnumas autoritetui, kuriam aprašomu atveju atstovauja tėvo Zosimos personažas, yra kertinis „meilės bendruomenės" idealo ramstis. Romano pabaigoje Alioša Karamazovas telkia tokią bendruomenę, subūręs aplink save dvylika jaunuolių - sekėjų. Tačiau kyla esminių klausimų dėl šio idealo politinių implikacijų. Ar jis neatveria kelio totalitariniams sąjūdžiams? Ar gali meilės suvienytas gyvuoti didesnis už šeimą, draugų būrelį ar nedidelę tikinčiųjų bendruomenę politinis darinys?

Klasikinį požiūrį pastaruoju klausimu išreiškęs Aristotelis meilės politizavimo minčiai griežtai nepritarė. Maža to, Dostojevskis neišsklaido nuogąstavimų dėl galimo piktnaudžiavimo neribotu autoritetu. Jo siūlomą besąlygiško klusnumo tėvui koncepciją gadina potenciali blogo tėvo - tironijos galimybė. Dostojevskis su šia galimybe taikstosi, priimdamas ją kaip kainą, kurią verta mokėti už meilės bendruomenėje triumfą. Kaip ir kitur, čia Dostojevskio socialinį mąstymą persmelkia proto ir tikėjimo susidūrimo tema. Jis mato du nesutaikomus socialinės problemos sprendimo kelius: vienas jų veda į religinio pobūdžio iracionalizmą, kitas, grįstas proto ir laisvės idėjomis, veda į socialinio ir politinio radikalizmo liūną.

Rusija apskritai buvo imli užkrečiamiausioms ir pavojingiausioms XIX amžiaus europinės socialinės minties atmainoms. Tai galima aiškinti tuo, kad Rusijos šviesuomenei nepadarė apčiuopiamos įtakos nei klasikinis senovės graikų ir romėnų racionalizmas, nei nuosaikiųjų liberalizmo pradininkų, kaip Locke'as ir Montesquieu, mintis. Su europine politine filosofija Rusija susipažino tada, kai įtakingiausieji Europos mąstytojai jau buvo atmetę tiek senovės klasikų, tiek Locke'o mokymo pamatinę prielaidą, jog teisingą kelią gyvenime ir politikoje padeda rasti racionalus žmogaus prigimties suvokimas. Rusija savo ruožtu vienu šuoliu iš stačiatikybę ir politinę despotiją gaubusių iracionalumo akivarų įšoko į prigimties nepaisiusio pohėgeliškojo utopinio mąstymo srautą, nunešusį ją revoliucijos link.

„Raudonajame rate" Aleksandras Solženicynas rodo („1914-ųjų rugpjūtis"), kaip Rusijai būdingas besąlygiškas tikėjimas autoriteto - Dievo, caro, „aukštesniųjų jėgų" - galia atveda šalį prie katastrofos slenksčio. Tai, kas Dostojevskio požiūriu socialinę problemą turėjo išspręsti, iš tiesų, Solženicyno pastebėjimu, ir buvo jos esminė dalis. Čia ir Levo Tolstojaus tikėjimas, kad asmens mąstymas ir protas esą nesvarbūs - viską mat lemia nepažini aukštesnioji galia, kurią jis priskiria istorijos dėsniams. Tolstojaus prisiskaitęs ir juo įtikėjęs Rusijos kariuomenės vadas grafas Samsonovas Tanenbergo mūšyje nesuka sau galvos dėl taktikos ir strategijos, atiduoda vadžias istorijai, ir rusai triuškinamai pralaimi. Taip Tolstojus, „Raudonojo rato" autoriaus užsiminimu, gerokai priartino Spalio revoliuciją lėmusius įvykius.

Šių dienų Rusijos imperializmas, praradęs Sovietų Sąjungos XX amžiuje užtikrintą karinę ir politinę galią, remiasi dviem stulpais - ekonominiu ir kultūriniu. Kremliaus propagandininkai į sovietinę okupaciją ir įkalinimą už „geležinės uždangos" patyrusias Vidurio bei Rytų Europos šalis dabar kartu su nafta ir dujomis pumpuoja kultūrinį žibalą, kurio vulgariausi pavidalai - pramoginis ir informacinis „popsas" - stačiai badyte bado akis. Tačiau Rusijos kultūrinės įtakos potekstė kur kas subtilesnė už paviršinį „širpotrebo" blizgutį. Ji daroma kuriant įvaizdį, kuris turėtų būti priimtinas buvusių imperijos pakraščių šviesuomenei. Šio įvaizdžio kūrėjai nepavargsta priminti apie nepakartojamą Rusijos „dvasingumą" bei esą neišdildomos kultūrinės bendrystės saitus, kurie, nepaisant „antraeilių" politinių peripetijų, neleisią atsisakyti „kultūros be sienų" principo. Mintis daugiau nei aiški: politinės sienos įveikiamos, trapios, o ekonomikos ir kultūros ryšiai - nenutrūkstami. Juos įgalina, vaizdžiai tariant, kentauriškas „Gazprom" ir „Lukoil" bei Tolstojaus ir Dostojevskio kultūrinio palikimo monopolis.

Lyg ir nesunku suvokti, kad ekonomine ir kultūrine savo ekspansija, kurią mėgina pateikti kaip iš esmės apolitišką, Rusija dangsto politinius kėslus. Tačiau kad ir Lietuvos pavyzdys gana iškalbingai liudija, jog tų kėslų daug kas nepastebi, nenori matyti arba net jiems pritaria. „Pragmatiškų" santykių su Rusija šalininkai vis ragina nepainioti ekonomikos su politika ir žiūrėti pirmiausia medžiaginės naudos, o ne politinių principų. Lygiai taip pat aukštos kultūros ir dvasingumo alkstantys Lietuvos intelektualai, menininkai, politikai dažnai užkimba ant šen bei ten plūduriuojančių Rusijos „dvasinio peno" kabliukų. Ir prasideda gražios kalbos apie neapsakomą „meilę Rusijai", naiviai pasiduodant propagandinei klišei, skelbiančiai tariamą kultūros ir politikos atskirtį.

Šis reiškinys pavojingas ne tik dėl to, jog Rusijos valdžia puikiai suvokia kultūros politinės įtakos galią ir sumaniai ja naudojasi. Jis pavojingas dar ir todėl, kad Rusijos literatūros tradicija, plaukianti iš Tolstojaus ir Dostojevskio, kuriais taip žavimasi, kūrybinio palikimo, savo turiniu ir patosu bent jau netiesiogiai grindžia imperialistines Rusijos užmačias. Tikėjimo (antai Tiutčevo „v Rossiju možno tol'ko verit'") ir tėviškojo autoriteto priešpriešinimas protui ir laisvei pastarųjų nenaudai - anaiptol ne vakarietiškos mąstysenos, kurios Lietuvoje ir taip stinga, pamatas. Jeigu jis imtų atrodyti socialiai patrauklus, tai liktų tik vienas žingsnis iki psichologinės, intelektualinės, o gal ir politinės Lietuvos visuomenės santykio su Rusija būklės, kurią geriausiai nusako biblinis sūnaus palaidūno sugrįžimo motyvas.