Vienas XIX a. rašytojas savo knygelėje apie Nemuną mini, kad tais laikais, kai kelionės iš Kauno garlaiviu buvo įprastas, pigus ir patogus susisiekimo būdas, didžiausi būriai maldininkų traukdavo upe į Zapyškį, į anuomet garsius Šv. Jono Krikštytojo atlaidus. Čia juos traukdavo ir stebuklingu laikomas Dievo Motinos paveikslas, apie kurio atsiradimą Panemunės bažnyčioje pasakotos įvairios istorijos. Dabar senoji Zapyškio bažnyčia yra turbūt vienas įdomiausių, bet kartu ir vienas labiausiai apleistų architektūros ir istorijos paminklų Lietuvoje. Nors ir stovi visai netoli Kauno, vis dėlto dažniausiai ji lieka nuošalyje nuo pagrindinių turistinių maršrutų. Parapijos tikintiesiems XX a. pradžioje kiek kitoje vietoje, ant kalno, buvo pastatyta nauja, iki dabar veikianti Zapyškio bažnyčia, o senoji, istorinė šventovė tapo tik vaizdinga pakrantės peizažo puošmena.

“Aukso amžiumi” Zapyškio istorijoje reikėtų laikyti XVI ir XVII šimtmečių sandūrą. Nors legenda gyvenvietės pradžią sieja su Vytauto Didžiojo vardu, vis dėlto dvaro ir miestelio įkūrėjais bei parapijos steigėjais laikoma Sapiegų giminė, nuo kurios pavardės kilo ir vietovės pavadinimas. Klestėjimo metais miestelio pirkliai buvo žinomi ir tolimiausiuose prie Nemuno išsidėsčiusiuose prekybos centruose, o dvaro savininkų ambicijas neblogai atspindi bažnyčios architektūra - XVI a. mūrinė statyba dar retai kada peržengdavo didžiųjų miestų ribas.

Tiksli bažnyčios statybos data nėra žinoma, nors jos formos - aukštas dvišlaitis stogas ir gausiomis smailiaarkėmis nišomis puošti fasadai - nenuginčijamai liudija priklausomybę gotikos epochai. Paprastai teigiama, kad bažnyčią XVI a. antrojoje pusėje pastatydino Naugarduko vaivada Povilas Sapiega, tačiau gali būti, kad jis tik daugiau ar mažiau rekonstravo jau anksčiau stovėjusį pastatą. Pasak padavimo, bažnyčia iškilo lietuvių pagoniškos šventyklos vietoje ir po jos altoriumi ilgus šimtmečius saugoti trys stabai. Matyt, romantizmo laikais, kai žavintis pagoniškąja Lietuva įvairiuose senesniuose objektuose ieškota senojo tikėjimo liekanų, bažnyčioje buvusios nebenaudojamos senos skulptūros imtos laikyti pagoniškais stabais. XVII ir XVIII amžiais šventovės vidus buvo ne kartą remontuotas ir perdarytas: pastatyti iš dalies iki mūsų dienų išlikę barokiniai altoriai, sukurti puikūs vargonai, kuriuos puošė mechaninių prietaisų judinamos karaliaus Dovydo bei grojančių angelų skulptūros.

Tačiau net ir po visų rekonstrukcijų bažnyčioje, be minėtų neatpažintų skulptūrų, buvo išlikę ir keletas kitų pirminės įrangos fragmentų. Pavyzdžiui, medinė briedžio ar elnio galva su tikrais ragais. Tokiomis galvomis neretai būdavo puošiamos gotikinės šventovės (beje, kai kuriose Vokietijos ar Lenkijos bažnyčiose jas galima pamatyti išlikusias iki mūsų dienų), tačiau ilgainiui jų tikroji paskirtis ir prasmė pamiršta. Su paslaptinga Zapyškio bažnyčios elnio galva imta sieti Švč. Mergelės Marijos paveikslo atsiradimo istorija. Esą, prieš pat 1655 m. karą su Maskva potvynio vanduo į Zapyškį atplukdė ant šios galvos tarp ragų įstrigusį paveikslą, kuris perkeltas į kitą vietą vis tiek grįždavęs į Zapyškį, kol pagaliau buvo pakabintas Didžiajame altoriuje.

Kita legendos versija sako, kad paveikslas buvo įtaisytas ant elnio galvos ir iš Vilniaus paleistas plaukti upe žemyn, meldžiant apsaugoti kraštą nuo potvynių. Ši legendos versija visai suprantama - skirtingai nei kitose Lietuvos vietovėse, dažniausiai kentėjusiose nuo gaisrų, didžiausios Zapyškio bažnyčios nelaimės susijusios su patvinusiu Nemunu. Net Napoleono armija, 1812 m. įrengusi bažnyčioje arklidę, taip nenuniokojo pastato kaip vanduo, XIX a. pradžioje nusinešęs po altoriumi buvusias skulptūras, o 1946 m. išgriovęs presbiterijos sieną ir nuplukdęs į užmarštį daugelį senosios bažnyčios paminklų, tarp jų galbūt ir patį paveikslą, kurio tolesnis likimas nežinomas.

Bernardinai.lt