Vasario 25-27 d. Vilniuje įvyko Lietuvos šeimos centrų metinė konferencija “Šeima XXI a. iššūkiai ir tendencijos”, kurią organizavo Lietuvos ir Vilniaus šeimos centrai. Konferencijoje pranešimą skaitė psichoterapeutas, prof. Gintautas Vaitoška. Savo skaitytojams siūlome dienraščiui parengtą pranešimo tekstą.

Žymi JAV filosofė Janet Smith turi stabilios santuokos formulę. Joje yra keturi rodikliai, kurie yra pagrįsti statistinių tyrimų, atliktų Čikagos mokslininkų grupės, analizavusios amerikiečių seksualinį gyvenimą (Janet Smith, “Premarital Sex”, Sacerdos, 1998). Taigi, tie sužadėtiniai, kurie nori susituokę gražiai sugyventi, pasak autorės turi daryti šiuos penkis dalykus: 1. Išsaugoti pirmąją intymią sueitį vedyboms, o jei jau pradėjo gyventi kaip vyras su žmona – sustoti tai daryti, o taip pat pasistengti suprasti, kodėl tai buvo netinkama – statistiniai tyrimai vienareikšmiškai kalba apie tai, kad tarp tų sutuoktinių, kurie išliko skaistūs iki vedybų, skyrybų procentas yra kur kas mažesnis. 2. Jie turėtų susituokti Bažnyčioje. 3. Dalyvauti liturgijoje bei dažnai kartu melstis. Studijos aiškiai parodo, kad stabiliausiose ir laimingiausiose santuokose gyvena tie vyrai ir žmonos, kurie turi ir praktikuoja bendrus religinius įsitikinimus. 4. Jie turėtų aukoti Bažnyčiai mažiausiai dešimtadalį savo pajamų. 5. Esant reikalui riboti šeimos dydį, jie turėtų naudoti natūralų šeimos planavimą ir niekada nenaudoti kontracepcijos. Skyrybų dažnumas tarp natūraliai šeimą planuojančių sutuoktinių yra beveik lygus nuliui.

Akivaizdu, kad tokios stabilios ir laimingos santuokos formulės reikalavimus galima laikyti ir šeimyninės laimės kriterijais.T.y., jei sutuoktiniai vykdo visus jos “punktus”, jie yra laimingi. Tad mums belieka pagalvoti, kodėl taip yra.

Skaistumas iki santuokos

Regis, galima skirti dvi santuokos neišlaukiančių grupes: tuos, kurie dėl intymaus gyvenimo iki santuokos nemato didelių problemų, ir tuos, kurie taip gyvena “tvirtai nusprendę susituokti”. Ką turi suprasti ir pirmieji, ir antrieji?

Pirmajai kategorijai priklausančioms poroms paaiškinti, kaip tai jiems kenkia, gana paprasta: žmogus yra ne mašina, kurią galima pabandyti. Toks santykis reiškia, jogžmogus yra pakeičiamas – ir apie tai vaizdžiai kalba statistika: tarp prieš santuoką kartu gyvenusių žmonių skyrybos yra 50-80 procentų dažnesnės. Pasak psichologo Algio Petronio, “...tyrimai rodo, jog vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių santuokos ir santykių stabilumą, yra sutuoktinių pasiryžimas spręstiateityje kilsiančias problemas. Žmonės, pradedantys gyventi “bandomojoje santuokoje” turi visai kitą išankstinę nuostatą. Problemos jiems reiškia ne tai, kad jas reikia spręsti, o tai, kad reikia išsiskirti” (www.bernardinai.lt, kovo 1 d.).

Dalis žiūrinčių į mus, kalbančius per rengimo santuokai kursus, nusprendė, kad jie vienas kitam “tinka.” “Bandomojo” mentaliteto atsisakyti jiems bus sunku, ir reikėtų tai padaryti jau dabar. Kaip? Reikia nuoširdžiai pasigailėti, kad dėlnežinojimo ir mados poveikio vaikinas savo mylimąją, o mergina savo mylimąjį pavertė bandomuoju triušiu.Todėl tokiems reikia išsiskirti tam, kad susitiktų jau susituokus - ant tikro pagrindo. “Išjungus” aistrą, labai gerai paaiškėja, ar toks pagrindas yra. Nežinau, kaip esama Lietuvoje, tačiau užsienio spaudoje karts nuo karto tenka paskaityti apie drąsų kunigą, kuris pasako, kad poros nesutuoks, jei jie nesiliaus gyventi kartu; kaip paskui patys pasakoja dėkingi sužadėtiniai, paleidę vienas kitą iš glėbio, jie kartais pirmą kartą vienas kitą pamato. Pamatyti vienas kitą prieš santuoką yra kur kas geriau, negu jau susituokus.

Antrosios mūsų išskirtos kategorijos poroms nepalaikyti Bažnyčios prieštaravimo jų priešvedybiniam ryšiui anachronizmu yra kiek sunkiau. Juk jie pradėjo gyventi kartu tvirtai žinodami, kad susituoks – “tad koks gi skirtumas?” Skirtumai yra du: vienas ant žemės, o kitas – danguje. Pirmąjį apibūdina klausimas: ar galima pradėti valgyti pyragą prieš prasidedant baliui? Žinoma, viskas šiandien galima, tačiau neprapjautas pyragas šventę papuošia gražiau. Kalbant apie tą dangų, į kurį patenka mylimųjų širdys ant aukštojo meilės kalno, reikia pastebėti, kad vyro ir moters kūniška jungtis Pradžios knygoje Dievui reiškia santuoką. Ji sukuriasantuoką, jei Dievas ją laimina. Ir Dievas pasirinko ją laiminti Bažnyčioje Kristų atstovaujančio kunigo suteikiamu sakramentu. Šventam ir galingam pirmosios sueities įspūdžiui atsiveriančios įsimylėjėlių širdys kartu atsiveria ir dvasinei realybei – tikrovei, gilesnei ir aukštesnei, nei mes galime suvokti – ir kaip gražu, teisinga ir viltinga, kada tai yra Dievo realybė, Jo suteikiamas palaiminimas, antspaudas būsimai ištikimybei, įkvėpimas meilei,atrama išbandymuose – kitaip sakant – malonė! Prieš santuoką kūniška sueitis šia malone nelaiminama.Tad kad ir nuoširdžiai savo intencijos grynumu tikintys, tačiau nusprendę nelaukti santuokos šventės tam, kad pirmąkart vienu kūnu taptų Dievuje, žmogiškame bei psichologiniame lygmenyje pademonstruoja nebrandų negalėjimą atidėti savo poreikių patenkinimo, o teologiniame bei antgamtiniame – pradeda Dievo įsteigtą santuoką be Dievo palaiminimo. Tai panašu į ketinimą pradėti gyvenimo kelionę su nepilnu psichologinių ir teologinių degalų baku. Kad tiek žmogiško, tiek dieviško “kuro” santuokai labai reikia, ir kad jo reikia labai daug, kalba didžiulis skyrybų procentas. Kad ir kaip ten būtų, santuokos sėkmę nulemia ištikimybė idealui, reikalaujanti didelės vidinės kovos; pradėjus gyventi kartu iki santuokos, pradedama, galima sakyti, nuo pralaimėjimo.

Bus daugiau