Asmenybės. Mano saulei besileidžiant, Lietuvos saulutė kyla

Profesorius Rimvydas Pranas Šilbajoris – žmogus, pažinojęs, galima sakyti, visą išeivijos rašytojų panteoną: su Algirdu Landsbergiu, Kostu Ostrausku, Nyka Niliūnu jie buvo iš pusės žodžio vienas kitą suprantantys draugai, kiek mažiau pažinojo Joną Meką, Henriką Radauską. Pažinojo Katiliškį – prisimena, jis mėgo siūlyti eiti su juo imtynių. Pažinojo Škėmą, Nagį, Bradūną, Liūnę Sutemą...

Rimvydas Pranas Šilbajoris, literatūrologas, gimė 1926 m. sausio 6 d. Kretingoje. Po antro pasaulinio karo pasitraukė į Vakarus. Mokėsi Augsburge, Mainze. 1949 m. atvyko į JAV ir tęsė studijas ten. Baigęs Kolumbijos universitetą, nuo 1961 m. dėstė slavistikos disciplinas Ohajo universitete.

R. Šilbajorį kalbina Agnė Marcinkevičiūtė.

Paauglystėje Jums tikriausiai teko stebėti, kaip Lietuva pateko į karo apsuptį. Ką teko išgyventi?

Tą patį, ką išgyveno ir visi kiti aplinkui.Baimę dėl Lietuvos ir savo likimo, pyktį okupantams - tiek naciams, tiek ir sovietams.Rūpestį, ar pasiseks kaip nors baigti mokslus, įsigyti profesiją, sukurti šeimą...Kai prasidėjo pirmieji vežimai į Sibirą, bijojau, kad nepakliūčiau į tremtinių skaičių kartu su šeima ar gal net be jos.Jaučiau didelį norą priešintis sovietams, bet neužteko laiko susiorganizuoti. Padėjau platinti antinacistinę slaptąją literatūrą.Šalia baimės, jaučiau ir savotišką tų visų įvykių bei savo veiksmų romantiką.

Ar jau buvote pasirinkęs savo gyvenimo kelią, ar turėjote planų, susijusių su studijomis, būsima profesija?

Eidamas dešimtus metus, norėjau pardavinėti ledus ir groti kariškam orkestre.Neišsipildė.Vėliau tėvas svajojo, kad tapsiu jūrininku, svajojau ir aš.Niekur neišplaukė mano svajonės.Pradėjęs gimnaziją susidomėjau literatūra, ypač poezija.Labai paveiktas literatūros mokytojo Macelio užsisvajojau, kad kada nors pats būsiu mokytojas, sakysiu gilius, sąmojingus dalykus.Taip galų gale ir nutiko.

Aštuoniolikos metų, kai baigėsi karas, Jūs pasitraukėte į Vakarus? Priežastys visiems suprantamos, tačiau būtų smalsu išgirsti, kokie Jūsų asmeniniai išgyvenimai?

Sovietams begrįžtant, man ir kai kuriems draugams labai pakilo noras jiems pasipriešinti ginklu. Galvojom, gal išeiti į mišką, bet paskui, susikūrus Plechavičiaus rinktinei, Kretingoj įsisteigė komendantūra, prie kurios mes ir prisijungėme.1944-tų rudenį teko trauktis su bebėgančiais vokiečiais.Atsigręžęs mačiau, kaip dega Kretinga, kas iš jos dar buvo likę.Prisimenu, naktį lynojant, nustebęs galvojau, kaip gali iš tiesų būti malonu gulėti ant šlapios žolės, lietaus kirminėliams po kūną bėginėjant. Galų gale Kuršių Nerijoj mus susėmė vokiečių žandarai ir nuvežė į Poznanę tapti kavaleristais. Paskui nusiuntė į Jugoslaviją, kur pavirtom į “Kalniečių pulką”(Gebirgsjaeger Regiment) ir kinkėm arklius bei vedžiojom juos už nosies kalnų keteromis.

Pokario metais mokėtės Augsburge, Mainze. Stebina toks atkaklus mokslo siekimas, kai, tikriausiai, net pirminiai žmogaus poreikiai (namai, maistas) nebuvo užtikrinti?

Augsburge baigiau gimnaziją, bet gyvenau kaip “dypukas”, Dievo paukštelis, kuriam pagal Evangeliją rytdiena rūpintis nereikėjo. Buvo kažkaip dingęs ūpas siekti mokslo.Bet atsirado toks energingas suvalkietis, gimnazijos draugas, kuris mūsų ne taip jau mažą būrįįkalbėjo stoti į vokišką universitetą. Padedamas cigarečių (dūmais nuėjęs kyšis) buvau priimtas studijuoti literatūrą ir kalbas (gal irgi dūmai?). Gyvenom amerikiečių zonoje, turėjom bent jau minimalų aprūpinimą. Tarp kitko, ta galimybė pabėgėlių stovyklose nieko nedirbant gauti pastogę, maistą ir rūbus labai paskatino mūsų visų kultūrinį gyvenimą. Tapom poetais, dramaturgais, novelistais, aktoriais, politikais, taip sakant, vos ne iš nuobodumo. Aišku, mus skatino patriotiški jausmai, tėvynės praradimo skausmas, kūrybiniai polėkiai ir kiti panašūs dvasiški dalykai.

Kaip patekote į Valstijas? Kaip sekėsi pragyventi ir tęsti studijas?

Galų gale mūsų globėjams nusibodo mus taip maitinti. Nutarė išskirstyti tas stovyklas ir “patarti” mums, kad važiuotume kur nors dirbti ir gyventi į Ameriką, Kanadą, Angliją, Prancūziją, Australiją ar dar kur. Deja, ne namo. Taigi, daug kas iškeliavome į Ameriką.

Pirmą keletą mėnesių ploviau restorane indus, Niujorke. Ateidavo pas mane susitepę, atgailaujantys puodukai, lėkštės, peiliai, o aš jų kaltes nuplaudavau, duodavau išrišimą ir vėl pasiųsdavau susitepti. Dar ir šiandien nepraradau tų ganytojiškų sugebėjimų, už ką mano žmona, sako, mane mėgsta.

Kaip vyko bendravimas su kitais lietuviais išeiviais? Tikriausiai, iki Nepriklausomybės atgavimo santykiai buvo glaudesni, nei po to?

Mano bendravimas su tautiečiais gana ilgą laiką buvo daugmaž minimalus.Mat gavau stipendiją studijuoti amerikiečių kolegijoje toli nuo visų lietuviškų centrų ir pirmuosius metus praleidau beveik tik vienas tarp amerikiečių. Nuvažiuodavau šventėms į Niujorką pas brolį laikinai prie stikliuko ir prakartėlės „atlietuvėti“, ir vėl grįždavau prie angliškos kalbos ir anglo-amerikietiškos kultūros. Vėliau užsimezgė ryšiai su lietuviais kolegomis iš kitur, sužinojau apie Santarą, tapau jon įtrauktas, pradėjau ten važinėti, rašinėti, žiūriu, kad aš - jau užsienio lietuvių kultūrinės veiklos dalyvis. Reikėtų pridėti, kad kol dar Niujorke indus ploviau, padėjau susiorganizuoti lietuvių skautų draugovei. Užtat prisimenu ir dainą:“tas puodas, tas puodas, kaip žiūri vis juodas ...”.

Kada buvote aplankęs gimtąjį kraštą, kokie įspūdžiai?

Pirmą kartą 1964 metais susitikau su iš Sibiro grįžusia mama. Vėliau, dar prie Sovietų, per prof. Kelertienės rūpestį, buvau pakviestas skaityti porą paskaitų Vilniaus universitete. Po 1990-ųjų buvau Kaune ir Vilniuje keletą kartų, vis po vieną ar du semestrus. Skaičiau paskaitas apie lietuvių, ypač išeivių, literatūrą, Vilniuje - ir apie rusų.Kasmet jautėsi pagerėjimas. Atsirado daugiau prekių, daugiau kišenėse pinigų, pardavėjos kasmet tapo vis po truputį (truputį!) mandagesnės, iš gatvių palaipsniui dingo Lados, Pobiedos, Zaporožcai, atsirado Volvo, Audi, Mercedes, praturtėjo banditai, pradėjo vaidinti dorus piliečius, apsivalė, naujais pastatais pasipuošė gatvės – žodžiu, galvojau, kad jau aušta aušrelė, netoli diena. Mano saulei besileidžiant, Lietuvos saulutė kyla, ir aš tuo džiaugiuosi.

Ar Nepriklausomos Lietuvos kelias pateisino Jūsų lūkesčius?

Nežinau, kokie tie mano lūkesčiai. Sunku susigyventi su banditizmu ekonominiam gyvenime ir idiotizmu politikoje. O šiaip tai vis tikėjaus Lietuvai normalaus gyvenimo kaip tautai ir valstybei. Atrodo, kad ne visai tuo nusivilta. Tikėjausi iš jaunųjų kartų šviesaus proto, nesentimentalaus idealizmo, veržlumo, siekiant mokslo, pasiekimų.Nesakyčiau, kad nusivyliau. Lietuva, vis dėlto, nėra rašto darbas, ir aš, nors profesorius, netinku jos taisyti. O džiugina, tai, kaip sakiau, kylanti saulutė.

Kaip vertinate šiuolaikinę lietuvių literatūros būklę?

Labai sunku atsakyti į tokį klausimą, nes skaičiau tik mažus dabar gausiai plūstančios lietuviškos beletristikos ir poezijos fragmentus.Daugelis poetų atrodo smulkesni už prieš juos žydėjusią kartą, bet užtat jų ir daugiau. Prozoje dar vis pasirodo stiprių veikalų, kaip, pavyzdžiui, Gutausko „Plunksnos“ ir „Kazbekas“.Kartais lyg atrodo, kad kai kurie poetai, o ir prozininkai, pernelyg gerai išmoko rašyti, ir užtat jų strėlės nebežeidžia širdies, o tik dirgina protą. Tai ne tik lietuviška problema. Kažkur skaičiau, kad danai irgi meldžia Dievą apsaugoti juos nuo pernelyg gerų poetų antplūdžio, kaip kadaise kad V. Majakovskis gynėsi nuo iš po sienų lendančių mandolinų...

Su patarimais tai reikia atsargiai.Dar vis prisimenu, ar tik ne T. Ališausko, puikų eilėraštuką “Kaip užmušti emigrantą”, kai šis, pilnas patarimų, bučiuos gimtąją žemę.Tikram kūrėjui nieko negali patarti, nes jis rašo taip, kaip jo vidinis balsas verčia.Sakinių klijuotojui patarti nėra prasmės, nes jis ir neklausys, ir nesupras. Lygiomis pasikalbėti su pradedančiu, arba ir jau šį tą pasiekusiu, rašytoju apie tai, kas mus abu mene patraukia ir širdyje dega, dažnai gali būti vienas malonumas.

Ką šiuo metu darote? Kokie Jūsų rūpesčiai ir kokie džiaugsmai? Ar mąstote apie savo gyvenimo ir darbų prasmę?

Rūpesčiai daugiausiai naminiai - žmonos bloga sveikata ir mano sukrešusi senatvė. Stovi kieme aukštas medis, kaip gyvenimo idealas, nebeįlipu. Džiaugiuosi, kai pasiseka rasti laiko perskaityti gerą knygą, nesvarbu kokia kalba (aišku, jeigu ją moku). Džiaugiuosi supratęs, kad nuogos žiemos medžių šakos minkštai rausvame saulėlydyje kur kas gražesnės už mūsų sugalvotą kalėdinę eglutę. Dar vis tiek labai norisi gyventi, ir džiaugiuos tuo norėjimu.

Ką darau? Dar vis skaitinėju ir rašinėju. Nenoriu patikėti V. Kudirka, kad vėlu jau prie darbo. Darbas išlaisvina (žinau, žinau, tai buvo parašyta ir ant Dachau vartų).

Gyvenimo prasmė nėra kažkas atskiro nuo žmogaus, ką būtų galima surasti ar iš kur galima būtų tikėtis atsakymo. Prasmė priklauso žmogiškai, o ne visatos, sferai, ir yra dalykas, kurio negalima siekti, o reikia sau kurti.Sakoma, kiekvienas yra savo laimės kalvis. Lygiai tą patį galima būtų pasakyti ir apie gyvenimo prasmę žmogui. Prasmė nėra esatis, o procesas.

Ar jaučiatės pasiekęs, ko norėjote, ar daug Jūsų troškimų yra išsipildę?

Kažko labai ypatingo nepasiekiau; esu mažas žmogutis, o svajonės kabo ant aukšto kablio. Bet norėjau būti mokytoju ir tapau. Norėjau papasakoti kitiems apie savo išgyvenimus, patirtus beskaitant prozą, dramą ar poeziją - ir papasakojau. Norėjau turėti saugius namus, mylinčią žmoną ir gerus vaikus - turiu.Norėjau dar pamatyti tėvynę - pamačiau. Noriu būti už tai dėkingas, tikiuosi, kad gal išmoksiu.

Šiuo metu Rimvydas Pranas Šilbajoris su žmona gyvena Columbus (Ohaio, JAV), juos dažnai aplanko vaikai, duktė ir sūnus. Abu kalba lietuviškai, nors daro gramatikos klaidų.Jie niekaip nesupranta, kodėl reikalingi tie linksniai ir daiktavardžių giminės...

Bernardinai.lt