Lietuvos kovų su kryžiuočiais metais Ukmergėje, arba, kaip tuomet vadinta, Vilkmergėje, buvo didžiųjų kunigaikščių pilis, prie kurios kūrėsi ir miestelis. Neeilinę šios vietovės reikšmę viduramžių Lietuvoje liudija tai, kad valstybės krikšto metais - 1387-siais, čia buvo įsteigta viena iš septynių naujų kuriamos Vilniaus vyskupijos parapijų. Šventovė stovėjo gan atokiai nuo tuometinio miesto centro ir tikriausiai turėjo gynybinę funkciją - ji galėjo būti pilies forpostu. Tačiau dar didesnė buvo jos kaip tikėjimo gynėjos vaidmuo. Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus - Bažnyčios globėjų - garbei skirta bažnyčia didžiuliame pagonių apgyventame plote dar ilgai stovėjo vieniša - žemėse į šiaurę ir šiaurės vakarus nuo Ukmergės kitų parapijų nebuvo iki pat XV a. pabaigos. Gaila, kad įdomi šios senos bažnyčios istorija yra iki šiol mažai tyrinėta. Minima, kad Bažnyčios fundatorius karalius Jogaila klebono išlaikymui paskyrė 3 valakus žemės, tačiau daugiau jokių žinių apie to meto katalikų parapiją Ukmergėje nėra išlikę. Gali būti, kad pirmoji bažnyčia nukentėjo kunigaikščių tarpusavio kovų metu, XIV a. pabaigoje Vytautui sudeginus Jogailos ginamą pilį. Žinoma, kad XVI a. viduryje buvo pastatyta nauja bažnyčia. Tuo metu išaugusi Ukmergė susidėjo iš dviejų pagrindinių dalių: dešiniajame Ukmergėlės krante plytėjo didžiojo kunigaikščio miestas, o kairiajame upės krante kūrėsi vadinamasis klebono miestas. Tačiau XVII a. viduryje miestą ir bažnyčią sudegino Lietuvą nusiaubusi Maskvos kariuomenė, o XVIII a. pradžioje ilgametis Šiaurės karas ir po jo sekęs maras nusinešė vos ne visus Ukmergės gyventojus - 1738 metais miestelyje tegyveno apie 40 šeimų. XVIII a. antrojoje pusėje čia ėmė veikti jėzuitų misija. Jėzuitų rūpesčiu bažnyčios pastatas rekonstruotas - pastatyta medinė dvibokštė bažnyčia greičiausiai kartojo vilnietiškojo baroko formas. Tačiau netrukus ją vėl visiškai sunaikino gaisras. Beje, dažni XVIII amžiaus gaisrai žalojo ne tik bažnyčią, bet gerokai sustabdė ir paties miesto plėtrą. Vien 1787 m. kilo net 4 gaisrai, kurių liepsnose žuvo apie 150 pastatų - daugiau nei pusė viso užstatymo. Atstatant miestą ukmergiškiai tik mažą dalį lėšų galėjo skirti šventovei, todėl buvo paskubomis suręsta nedidelė laikina bažnytėlė, kuria parapijiečiai naudojosi iki XIX a. pradžios. Nors tuo metu apylinkėse neatsirado turtingo fundatoriaus, galinčio paaukoti lėšų bažnyčios atstatymui, tačiau miestelis ėmė gan sparčiai augti, tad, 1810 m. klebonui ėmus rūpintis naujos bažnyčios statyba, eilinių parapijiečių aukų užteko nors ir kukliam, bet mūriniam pastatui.

1820 m. baigta mūryti nauja bažnyčia buvo paprastų klasicistinių formų, stačiakampio plano, tačiau jos architektūroje jau pasireiškė ir plintančio romantizmo bruožų. Šios krypties architektai mėgo naudoti statybose paprastų Lietuvos laukų akmenų mūrą, tuo siekdami išreikšti savitą, vietinį statinio pobūdį. Jaukios, iš margaspalvių riedulių sumūrytos Ukmergės bažnyčios sienos, kurių fone ypač išryškėja baltai tinkuoti piliastarai, išliko iki mūsų dienų, nors fasadas ir altorinė dalis buvo smarkiai pakeista, kai 1932 m. bažnyčia buvo rekonstruota ir išplėsta. Rekonstrukcija labai pakeitė ir šventovės vidų, nes visa bažnyčios erdvė buvo tarsi apsukta - įėjimas įrengtas buvusios presbiterijos dalyje, o buvusio fasado gale primūrytos dvi zakristijos, pastatyta nauja presbiterija ir įrengtas altorius.

Pagrindinis bažnyčios fasadas papuoštas plastiškų formų frontonu su skulptūromis, primenančiomis ir bažnyčios titulą - pačiame centre stovi laiminančio Kristaus figūra, o šonuose - angelų ir šv. Petro bei šv. Pauliaus skulptūros.

Bažnyčios altoriuose išliko keletas senesnių paveikslų, kurie rodo, kad neretai Ukmergės šventovės puošėjai žvalgėsi į to paties titulo bažnyčią Vilniuje, Antakalnyje. Vienas XVIII a. Švč. Mergelės Marijos Maloningosios paveikslas, vaizduojantis Dievo Motiną, laužančią Viešpaties rūstybės strėles, yra sukurtas pagal minėtoje Vilniaus bažnyčioje esantį stebuklingu laikomą atvaizdą. Gali būti, kad jis nutapytas Ukmergės bažnyčiai po 1710 m. maro, kaip gyvų likusių parapijiečių dėkingumo ženklas. Mat buvo plačiai pasklidęs gandas, jog tais metais tik per šį atvaizdą vilniečiai išmeldė gailestingumo maro apimtam savajam miestui. XIXa. pradžioje perstatant Ukmergės Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią Didžiajam altoriui buvo užsakyta Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslo, neseniai sukurto Vilniaus bažnyčiai, kopija. Paveikslas vaizduoja apaštalų atsisveikinimą Romoje prieš mirtį - abu vyrai bičiuliškai apsikabina tarsi stiprindami ir guosdami vienas kitą, o kartu paliudydami persekiojamos Bažnyčios vienybę. XIX amžiaus Lietuvoje ši nuolankaus pasidavimo jėgai ir prievartai scena buvo pamėgta ir keletą kartų kopijuota įvairioms bažnyčioms. Rusijos užgrobtame krašte toks ankstyvosios krikščionybės kankinių paveikslas skatino su tikėjimu ir viltimi atsiduoti Viešpaties valiai ir pasikliauti Jo pergale.

Bernardinai.lt