Su netekusiu posto, viešai sumenkintu Alfredu Pekeliūnu pasielgta žiauriai ir neteisingai - jis tapo dvigubų standartų auka (žr.: "Argumentai už A. Pekeliūną": Bernardinai.lt., 2005-01-21). Už ką šis parlamentaras pašalintas iš Europos reikalų komiteto vadovų? Už keistas ir juokingas viešas kalbas? Už tai, kad prastai išmano Europos reikalus? Kad Lietuvą mato kaip tiltą tarp Vakarų ir Rytų, papuoštą Žaliojo tilto Vilniuje raudonos praeities statulomis?

Galbūt kai kam sunku su tuo susitaikyti, bet gyvenimas nemeluoja: Pekeliūnas nekaltas, kalta aplinka. Nelaboji varyte varo menkai prityrusius Seimo narius į pagundą ne tik atstovauti tautai, bet ir ją linksminti odioziniais pokštais. Kalbamu atveju aplinka - tai ne tarpkolūkinis kiaulininkystės kompleksas Širvintose ar Krekenavos agrofirma, kur, anot viešos biografijos, Pekeliūnas išdirbo atitinkamai 4 ir 11 metų. Jo aplinka - tai valdančiųjų partijų ketvertukas, kuriame ypatingas vaidmuo atitenka socialdemokratams. Atidžiau išnagrinėję valdančiosios koalicijos partitūrą turime pripažinti, kad būtent socdemai šiuo metu krečia įspūdingiausius pokštus politinio šou žiūrovams.

Kai socialdemokratas Bronius Bradauskas paskelbė kažką panašaus į šūkį "valdžia - turtuoliams", jo bendražygis Juozas Bernatonis jautėsi ginąs partietį sakydamas, kad šis viso labo nevykusiai pajuokavo. Tačiau vargu ar pačiam Bradauskui tai atrodė juokinga - rutuliodamas savo mintį jis, regis, visai nenorėjo, kad auditorija pultų žvingauti bei krizenti. Apie klasikinį normatyvinį klausimą, kokie žmonės turi valdyti, nuo seno sukasi esmingiausi politikos ginčai, paprastai nenuteikiantys kalbėtojų maivytis, o klausytojų - kikenti. Kodėl politinių principų svarstymas Bernatoniui šiuo atveju priminė anekdotą - sunku pasakyti. Gal jį prajuokino, kad apie principus kalba socialdemokratas?

Mėginkime trumpam sutikti su Bernatoniu - tarkime, Bradauskas išties pajuokavo. Kaip tada suprasti kitą Bernatonio argumentą - "ir liaudyje kalbama - jei "ubagas" ateina į valdžią, vadinasi, nori tapti turtuoliu, todėl geriau turtingi žmonės nei "ubagai"; tokia yra liaudies išmintis"? Jei tai liaudies išmintis, ji neturėjo atrodyti Bradauskui juokinga - nebent jis šaipėsi iš liaudies ir jos išminties. Tai negražu, nesocialdemokratiška. O jei Bradauskas nė nemėgino juokauti, tai kodėl kolega pamanė kitaip? Gal jam tiesiog pats Bradauskas atrodo komiškas?

Kad ir kaip būtų, Socialdemokratų partijos vicepirmininko, buvusio Europos reikalų komiteto vadovo Vytenio Andriukaičio ištarmės apie istoriją, Rusiją ir Europą apskritai verčia iš koto. Pekeliūnas tokių linksmybių nė iš tolo nesugalvodavo. Anot Andriukaičio, atsisakęs vykti į pergalės prieš nacius 60-mečio iškilmes Maskvoje Prezidentas Valdas Adamkus esą pristigo šiuolaikiško europietiško požiūrio ir pakenkė Lietuvos siekiams būti "Rusijos klausimų eksperte" Europoje. Socialdemokrato teigimu, Adamkus pademonstravęs "prisirišimą prie tam tikro labai supaprastinto istorijos traktavimo".

Risum teneatis, amici? Apie istorijos traktavimą Andriukaitis iš esmės pasakė tą patį, ką nuolat kartoja Kremlius: atseit praeities tikrenybė priklauso nuo vertintojo, viskas labai sudėtinga, reliatyvu, istorinė tiesa daugialypė, nepažini, todėl nėra reikalo jos ieškoti - reikia važiuoti į Maskvą, taškas. Įdomu sužinoti - koks tas "šiuolaikiškas europietiškas" požiūris, kurį pionieriaus peraugėlio pamąstymais mums bando skiepyti Andriukaitis? Ar požiūris į Rytų kaimynę, pusei amžiaus pagrobusią Lietuvą iš Europos, būtų europietiškas tik tuo atveju, jei pagrobimo metines mūsų Prezidentas švęstų po Kremliaus mūrais? Ir iš kur tas bukas prisirišimas prie žodžio "šiuolaikiškas"? Ar politikos ir moralės principai, kuriais šiandien vadovaujamės, yra vien šiuolaikiški? Ar šiuolaikiškai mąstančio bestuburio nugarkaulis yra tvirtesnis už nešiuolaikiškai mąstančio bestuburio? Ar šiuolaikiškumas svarbiau už principingumą? Ar būti šiuolaikiškam - vadinasi, pirmadienį vadovautis pirmadienio požiūriais, antradienį - antradienio įsitikinimais, ir šiukštu nesivadovauti anksčiau pripažintais principais? Ar pats Andriukaitis - šiuolaikiškas?

Įsivaizdavimas, kad Prezidento vykimas į Maskvą būtų kažkaip prisidėjęs prie Lietuvos kaip "Rusijos klausimų ekspertės Europoje" statuso, ypač vertas humoro alkstančios publikos dėmesio. Ne todėl, kad Lietuva - bloga didžiosios kaimynės ekspertė. Oi, gera! Tiesiog "Lietuva - Rusijos klausimų ekspertė" skamba kone kaip "Vytautas Landsbergis - LKP, LDDP, LSDP klausimų ekspertas", o Prezidento dalyvavimas gegužės 9-osios minėjime Maskvoje šiuo požiūriu, ko gera, prilygtų Landsbergio dalyvavimui socialdemokratų surengtame gegužės 1-osios pokylyje. Būtų žavi "ekspertizė". Tik kažin ar kas nors girdėtų ekspertų išvadas. Lietuvos balsas Maskvoje būtų tiek pat išgirstas, kiek vienišas "žemėj Lietuvos ąžuolai žalios" dainuojančio Landsbergio balsas "Internacionalą" choru užtraukusiame socialdemokratų chore.

Pastaruoju metu šis choras vis dažniau linksmina net ir aukščiausių savo atlikėjų lygiu. Vertindamas pokyčius Rusijoje Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Brazauskas išreiškė nuomonę, jog Rusija "eina demokratėjimo keliu". Gana netikėtas ir nežinia kuo grindžiamas požiūris - Vakaruose kaip tik tolydžio didėja natūralus susirūpinimas dėl Rusijos nuokrypių nuo demokratijos kelio. Matyt, lyderiui partijos, prieš Seimo rinkimus raginusios nesukti iš kelio dėl takelio ir galiausiai vis tiek pasukusios takeliu, skirtumai tarp demokratijos kelio, populizmo takelio ir autoritarizmo akivarų paprasčiausiai nėra reikšmingi. Varžoma spaudos laisvė, kuriama vienasmenės valdžios vertikalė, politizuojami teismai, guli po velėna tūkstančiai nekaltų Čečėnijos karo aukų, į kalėjimą uždarytas Michailas Chodorkovskis - Rusija demokratėja, sako Brazauskas.

Gal pajuokavo? Į šitą klausimą galėtų atsakyti jo patarėjas - juokų žinovas. Tuo tarpu mes galime nebent kvatotis iš tokio demokratijos ir "demokratėjimo" supratimo. Galime tiesiog raičiotis pilvais klausydamiesi Bradausko "juokelių", Bernatonio išaiškinimų ir Andriukaičio - "Rusijos klausimų eksperto" - kalbų. Tačiau kur ši aukšto rango juokų politika, persmelkusi "socialdemokratinę" valdančiosios koalicijos ašį, mus galiausiai nuves? Perspektyvos ne kažin kokios, bet aišku viena: Pekeliūnas nekaltas - kalta aplinka.

Autorius yra žinių agentūros ELTA politikos skyriaus redaktorius

„Atgimimas“