Mūsų krašte į komerciškai pelningus meno kūrinius vis dar žiūrima įtariai. Brangūs bilietai ir besąlygiška tautos meilė su „tikru“ menu siejami labai nenoriai. Tai akivaizdžiai rodo, jog mūsų kultūroje vis dar gaji aukštųjų ir žemųjų menų opozicija. Tiesa, laikui bėgant ji darosi ne tokia veiksminga. Lietuvoje randasi vis daugiau žmonių, kurie savo pavyzdžiu įrodo, jog ir sotus kūrėjas gali vadintis menininku. Ar iš tikrųjų populiarus yra tik „popsas“? Savo mintimis apie kūrybą ir sėkmę dalijasi šokio teatro vadovė ir choreografė Anželika Cholina.

Anželiką kalbino Aistė Ptakauskė.

Kodėl Jums kilo poreikis steigti savo teatrą?

Mano galva, tai – natūralus procesas. Tokia jau Lietuvoje situacija, kad čia kiekvienas menininkas pats sau turi susigalvoti karjeros pakopas, nes kol kas nėra nei žmonių, nei struktūrų, kurios rūpintųsi nuosekliu menininko tobulėjimu. Baleto mokyklą baigusiam šokėjui turėtų būti suteikiama galimybė ne tik tęsti studijas aukštojoje mokykloje, bet ir rinktis jam patinkančią specializaciją, tarkim, klasikinį, šiuolaikinį šokį, baletmeisterio profesiją. Kai tokios sistemos nėra, kiekviename gyvenimo etape tenka pačiai susigalvoti tikslus ir nuosekliai jų siekti. Maža to, labai svarbu neprašokti kokių nors esminių pakopų. Taip ir dariau: iš pradžių mokiausi baleto mokykloje, paskui įstojau į baleto režisūrą GITIS‘e, o pabaigusi studijas pradėjau dirbti LNOBT. Štai čia ir susidūriau su šokio politika. Gerai, kad tada buvau jauna ir į problemas per daug nesigilinau. Viskam turėjau vieną matą: ar man leidžiama statyti spektaklius, ar ne. Iš pradžių lyg ir viskas buvo gerai. Tačiau paskui, matyt, veikė labai paprastos žmogiškos priežastys – galbūt kažkas mane palaikė konkurente. Taip kelias į LNOTB man tapo uždarytas. Tačiau aš vis tiek turėjau idėjų, norėjau kurti ir maniau, kad turiu ką pasakyti. Teko ieškoti kitos erdvės. Kreipiausi į LNDT, kur man buvo leista dirbti. Taip susipažinau su aktoriais. Nors jie man labai daug davė, niekada nepamiršau, jog esu savo srities profesionalė, ir mano galimybės labai plačios. Vadinasi, reikia dirbti su gera medžiaga, t.y. baleto artistais. Štai tuomet ir supratau, jog atėjo laikas steigti savo struktūrą. Žinojau, kad tai – sudėtingas kelias, bet jis man leido kurti šokio spektaklius tikrąja to žodžio prasme. Dabar galiu samdyti tuos žmones, kurių tikrai noriu, o ne dirbti su tais, kuriuos man kas nors pasiūlo. Dabar kiekvieno mano spektaklio sudėtis priklauso nuo temos keliamų reikalavimų. Spektaklių kokybė iškart darosi geresnė.

Kūryboje visada laimi tas, kas jaučia bendrą gyvenimišką situaciją ir su ja nekovoja. Ilgą laiką stebėjau bendras Lietuvos teatro tendencijas. Dabar aktoriai nebegali ir nebenori dirbti viename teatre. Visų pirma nė vienas teatras tam nesuteikia patenkinamų finansinių sąlygų. O antra, teatrai aktoriams negali pasiūlyti visapusiško repertuaro. Aktorių apskritai negalima savintis. Man pačiai įdomiausi tie aktoriai, kurie dirba su kuo skirtingesniais režisieriais. Taip išsiplečia jų profesinės galimybės.

Ar yra šokėjų, su kuriais dirbate nuolat?

Taip, turiu vadinamąjį teatro branduolį. Jį sudaro tie žmonės, kurie supranta mane, savo profesiją ir yra menininkai širdyje. Jiems priklauso ir mano studentai - jie savaime yra arčiau manęs, nes su jais dažniau būname kartu. Dėl to užsimezga glaudus ryšys ir savitarpio supratimas.

Ar su Jumis norinčiam dirbti šokėjui svarbu turėti profesinį išsilavinimą?

Žinoma. Nuo to geriau ir pačiam šokėjui. Išlavintas kūnas man visada bus svarbiausia. Tada yra daugiau sceninės raiškos galimybių. Seniau esu atlikusi įvairių bandymų. Tiesiog norėjau sužinoti, kokios mano galimybės, parengiant artistą. Taip ir buvo žengti tie drąsūs žingsniai – ir dailininkas gali šokti tango. Tačiau tai buvo tik etapas.

Kaip Jūsų požiūrį į teatrą pakeitė susidūrimas su dramos teatro aktoriais?

Jis tik praplėtė mano supratimą apie sceninę raišką. Tai buvo išties labai naudingas etapas mano karjeroje. Nedariau jokios tragedijos iš to, kad teko dirbti ne su baleto artistais. Tai mane daug ko išmokė. Ne veltui ir naujoji LMTA specialybė vadinasi aktoriai šokėjai. Toks „miksas“ šokėjui suteikia daugiau gyvybės. Juk klasikinis šokis jau yra virtęs judesių rinkiniu, o modernus šokis yra kitas kraštutinumas – visi laksto ir griuvinėja, o jei prieičiau ir paklausčiau „dėl ko?“, man niekas negalėtų atsakyti. Man svarbu, kad teatras būtų gyvas. Nemėgstu tuščios formos. Dailus grafinis vaizdas scenoje manęs visiškai nejaudina. Šokdamas šokėjas turi kurti vaidmenį, ir tas vaidmuo turi būti prasmingas.

Ar kurdama teatrą susidūrėte su kokiais nors sunkumais?

Su sunkumais susiduriu kasdien. Tai visiškai natūralu. Nemanau, kad dirbti ir kurti turi būti lengva. Tačiau mus su Greta sunku išmušti iš vėžių. Kaip tarpusavyje juokaujame, mes už daug ką susimokėjome dar vaikystėje. Mes labai sudėtingai augome. Jau nuo mažų dienų aplinka iš mūsų labai daug reikalavo. Užtat tie sunkumai, su kuriais susiduriame dabar, yra smulkmena, palyginus su tais, kurie mus kamavo augant. Mes abi puikiai žinome savo darbą. O jo metu kylančių sunkumų nesinori sureikšminti, geriau juos tiesiog įveikti.

Kokiais principais vadovaujatės formuodama savo teatro repertuarą?

Mano kūrybiniai pasirinkimai labai glaudžiai susiję su asmeniniais išgyvenimais, ir dėl to nematau nieko blogo. Niekada savęs neprievartauju. Iki šiol esu pastačiusi vienintelį spektaklį pagal užsakymą – Ravelio „Bolero“. „Otelą“ norėjau statyti jau prieš dešimt metų. Gerai, kad nepastačiau. Ilgai brandinau tą mintį. Dabar jaučiu, jog esu pasirengusi apie tai pakalbėti. Niekada nieko neplanuoju. Kartais galiu leisti sau būti tuščiai, nes žinau, kad vieną dieną ateis mintis, ir tada pradėsiu dirbti. Mano darbe nėra jokio perdėto skubėjimo. Nekuriu vien tam, kad vyktų procesas.

Ar statydama spektaklius galvojate apie potencialią jų publiką?

Negalvoju. Nematau jokios prasmės. Nesirengiu iš anksto visiems apie save garsiai rėkti, kokia esu įdomi: „Šiandien aš tokia, o rytoj jau būsiu visai kitokia. Ateikit ir žiūrėkit“. Kalbu sau ir tyliai, o kas nori, išgirsta. Tvirtai žinau viena – jei spektaklis gims iš tikrų mano pojūčių, tai jis visada bus geras. Tikras kūrėjas neturėtų galvoti: „Jei padarysiu štai taip, ateis pažiūrėti daug žmonių“. Jam svarbiausia žinoti, jog kiekvienu momentu daro tai, ką geriausiai gali. Tuomet sėkmė priartėja pati.

Kodėl greta savo įvairios ir sėkmingos kūrybinės veiklos nusprendėte imtis pedagoginio darbo?

Galima sakyti, jog mane privertė. Tuo metu Vesta Grabštaitė labai aktyviai kovojo už tai, kad LMTA būtų įsteigta šokio specialybė. Ji man beveik liepė vadovauti naujajam kursui. Aš sutikau. Ne dėl to, kad Vesta liepė, bet todėl, jog supratau, kad reikia auginti naują kartą. Kiekvieno kūrėjo idėjos turi skleistis plačiai. Nereikia bijoti atiduoti sukauptų žinių. Kuo platesnė bus mano auditorija, tuo daugiau bus suprantančių ir mylinčių šokį žmonių, tuo daugiau bus norinčiųjų šokti. Neslėpsiu, jog iš pradžių man šis darbas kėlė didelį stresą. Juk tuo metu man tebuvo dvidešimt septyneri. Daugelis studentų buvo mano bendraamžiai. Pirmiausia man pačiai reikėjo susidėlioti visas žinias. Tačiau man šis darbas įdomus. Manau, kad apskritai teisingai suprantu pedagoginio darbo paskirtį. Tai tėra galimybė studentams suteikti žinių. O vidinis kiekvieno studento brandos lūžis įvyksta skirtingu metu. Dėl to iš jų nieko nereikalauju. Mes tiesiog būname kartu, ir aš jiems suteikiu galimybę šokti scenoje. Tai – geriausias būdas ko nors išmokti ir išmokyti.

Ką manote apie šiuolaikinio šokio kultūrą Lietuvoje?

Manau, kad jos nėra. Visi labai stengiasi šokį suskirstyti į žanrus – šiuolaikinį, klasikinį ir pan. O aš tiesiog kuriu teatrą. Mano pasirinktos raiškos priemonės priklauso tik nuo spektaklio temos. Juk gyvenime irgi viskas susipynę. Nėra čia jokių grynų kategorijų. Ta pati taisyklė galioja ir mene.

Jums svarbi erdvė, kurioje rodote spektaklius?

Taip. Visada geriausia spektaklius rodyti teatro erdvėje. Bandėme rodyti spektaklius ir „Siemens“ arenoje. Visai neblogai sekėsi, bet visada jutome, jog tai ne teatras. Gaila, kad Lietuvoje nėra nepriklausomos teatro erdvės. Manau, jog tokio dalyko reikalauja ir pats laikas. Reikia tam tikro komplekso, kuriame dirbtų tik vadybinė komanda, kuriame nebūtų trupės, ir kurį būtų galima laisvai nuomotis. Juk Lietuvoje dabar yra daug nepriklausomų, neturinčių vietos teatrų, kurie tokią erdvę galėtų nuomotis ir turėtų normalias darbo sąlygas. Norėtųsi, kad tai vyktų kaip tik dabar, kai šie teatrai išgyvena kūrybinį pakilimą.

Ką manote apie teatrų skirstymą į komercinius ir nekomercinius?

Manau, kad komercija nuo sėkmės neatsiejama. Jei spektaklis yra geras, tai jis be jokios abejonės bus ir pelningas.

Ką laikote savo didžiausia kūrybine sėkme?

Nemąstau tokiomis kategorijomis. Mano gyvenimo linija – judėjimas į priekį ir į viršų. Vadinasi, viskas dar bus. Man svarbiausia – įdomus procesas. O jis vyksta. Jame pasitaiko įvairiausių spalvų, bet man svarbiausia pats kelias ir jo grožis. Dabar mano gyvenime atėjo toks metas, kai tikėjimas menu, grožiu, meilės skleidimas ir profesionalumas pradeda duoti vaisių. Turiu einančiųjų greta ir manimi tikinčiųjų. Tai man labai svarbu. Noriu nemeluoti sau, žinoti, ką darau, ir nuolatos save tobulinti. Man apskritai sunku kalbėti apie tai, kas buvo. Jei mano darbai yra žiūrimi ir mėgstami, jie kalba patys už save.

Bernardinai.lt